Gražusis auskarėlis yra vienas iš tų daugiamečių augalų, kurie nereikalauja sudėtingo ir reguliaraus genėjimo norint skatinti žydėjimą ar formuoti kerą. Jo genėjimas dažniausiai yra sanitarinio ir estetinio pobūdžio, skirtas palaikyti tvarkingą augalo išvaizdą ir gerą sveikatą. Nors genėjimas nėra privalomas, teisingai ir laiku atlikti kirpimo darbai gali pagerinti augalo būklę ir padėti išvengti kai kurių problemų. Svarbu žinoti, kada ir ką galima kirpti, o kada geriau leisti augalui vystytis natūraliai, kad jam nepakenktume.
Ar reikia šalinti nužydėjusius žiedus?
Daugeliui žydinčių augalų nužydėjusių žiedų šalinimas (angl. deadheading) yra įprasta procedūra, skatinanti pakartotinį žydėjimą ir neleidžianti augalui eikvoti energijos sėklų brandinimui. Tačiau gražiojo auskarėlio atveju ši taisyklė negalioja. Nužydėjusių žiedynų nukirpimas nepaskatins augalo žydėti iš naujo. Šis augalas turi vieną pagrindinį žydėjimo periodą pavasarį ir vasaros pradžioje, ir po jo natūraliai pereina į vegetatyvinio augimo arba ramybės fazę.
Nors žydėjimo tai ir neprailgins, nužydėjusių žiedkočių nukirpimas gali pagerinti estetinį augalo vaizdą. Kai žiedlapiai nukrenta, ant stiebų lieka besiformuojančios sėklų dėžutės. Kai kuriems sodininkams jos atrodo netvarkingai, todėl jie mieliau nukerpa visą žiedkotį iki pat lapijos. Tai yra visiškai priimtina ir augalui nekenkia. Geriausia tai daryti švariu ir aštriu sekatoriumi ar žirklėmis.
Kita vertus, palikti žiedkočius ir leisti subręsti sėkloms taip pat turi savų privalumų. Sėklų dėžutės savaime nėra negražios ir suteikia augalui natūralumo. Be to, jei norite pabandyti padauginti auskarėlį sėklomis, turite leisti joms subręsti. Subrendusios sėklos gali pačios pasisėti gėlyne ir laikui bėgant suformuoti gražų, natūralų augalų kilimą. Taigi, sprendimas, ar šalinti nužydėjusius žiedus, priklauso tik nuo jūsų asmeninių estetinių pageidavimų ir tikslų.
Jei nuspręsite šalinti žiedkočius, darykite tai atsargiai, kad nepažeistumėte lapų. Lapija po žydėjimo išlieka dekoratyvi dar ilgą laiką ir toliau vykdo fotosintezę, kaupdama maistines medžiagas kitų metų augimui. Būtent todėl po žydėjimo svarbu išsaugoti sveikus lapus kiek įmanoma ilgiau.
Daugiau straipsnių šia tema
Lapijos kirpimas vegetacijos metu
Sveikų, žalių lapų vegetacijos metu kirpti nereikėtų, nes jie yra augalo „maisto fabrikas”. Tačiau kartais prireikia sanitarinio genėjimo. Viso augimo sezono metu reikėtų reguliariai apžiūrėti augalą ir pašalinti bet kokius pažeistus, sergančius ar kenkėjų apgraužtus lapus. Tai ne tik pagerina augalo išvaizdą, bet ir užkerta kelią ligų bei kenkėjų plitimui.
Jei pastebėjote miltligės ar kitos grybinės ligos pažeistus lapus, juos reikia nedelsiant nuskinti ar nukirpti ir sunaikinti. Jokiu būdu nemeskite sergančių lapų į komposto dėžę, nes ligų sukėlėjai ten gali išlikti ir vėliau pasklisti po visą sodą. Nukirpdami sergantį lapą, stenkitės palikti nedidelę stiebelio dalį, kad nepažeistumėte pagrindinio stiebo. Po darbo su sergančiais augalais būtinai dezinfekuokite savo įrankius, kad neperneštumėte infekcijos sveikiems augalams.
Kartais, ypač po stipraus vėjo ar lietaus, gali nulūžti pavieniai lapkočiai. Tokius pažeistus lapus taip pat reikėtų tvarkingai nukirpti prie pagrindo. Tai grynai estetinė procedūra, padedanti palaikyti tvarkingą kero formą. Tačiau be rimtos priežasties (ligos, pažeidimai) žalių lapų šalinti nerekomenduojama.
Jei augalas auga per daug vešliai ir pradeda gožti kaimyninius, smulkesnius augalus, galima šiek tiek praretinti jo lapiją, nukerpant kelis kraštinius lapus. Tačiau tai reikėtų daryti labai saikingai. Geresnis sprendimas tokiu atveju būtų kitą pavasarį padalinti kerą ir dalį jo persodinti į kitą vietą, taip sumažinant jo apimtį.
Daugiau straipsnių šia tema
Visiškas antžeminės dalies nupjovimas
Vienas iš būdingų gražiojo auskarėlio bruožų yra jo polinkis į vasaros ramybės periodą. Po žydėjimo, ypač jei vasara yra karšta ir sausa, augalo lapai natūraliai pradeda gelsti, vysti ir nykti. Tai nėra ligos požymis, o normalus fiziologinis procesas. Augalas tiesiog pereina į ramybės būseną, kad išgyventų jam nepalankų periodą.
Kai lapija tampa nebedekoratyvi, pagelsta ir pradeda džiūti, galima nupjauti visą antžeminę augalo dalį prie pat žemės. Tai ne tik pagerins gėlyno išvaizdą, bet ir leis daugiau šviesos bei oro pasiekti kaimyninius augalus. Neskubėkite pjauti lapų, kol jie dar bent iš dalies žali. Leiskite augalui pačiam perkelti visas maistines medžiagas iš lapų į šakniastiebius. Geriausia palaukti, kol lapai visiškai pagels arba sudžius.
Po nupjovimo svarbu pažymėti vietą, kur auga auskarėlis, kad vėliau tvarkydami gėlyną netyčia nepažeistumėte jo miegančių šaknų. Tai ypač aktualu, jei planuojate toje vietoje sodinti rudenines gėles ar svogūninius augalus. Maža etiketė ar pagaliukas padės išvengti nemalonių staigmenų.
Kai kuriuose regionuose su vėsesnėmis ir drėgnesnėmis vasaromis gražusis auskarėlis gali išlikti dekoratyvus visą sezoną ir nepereiti į ramybės būseną. Tokiu atveju lapijos nupjauti nereikia. Ji natūraliai nunyks vėlyvą rudenį po pirmųjų stipresnių šalnų. Tuomet visą antžeminę dalį reikėtų nupjauti ruošiant gėlyną žiemai, kaip aprašyta anksčiau.
Genėjimas dauginimo tikslais
Genėjimas gali būti taikomas ir dauginimo tikslais, nors pagrindinis šio augalo dauginimo būdas yra kero dalijimas. Tačiau galima pabandyti dauginti ir auginiais. Tam pavasarį, kai augalas aktyviai auga, bet dar nežydi, galima nupjauti kelis jaunus, sveikus ūglius. Ūgliai turėtų būti apie 10–15 cm ilgio. Apatinius lapus reikia pašalinti, paliekant tik kelis viršūnėje.
Paruoštų auginių pagrindą galima pamirkyti į šaknijimąsi skatinančius miltelius. Po to auginiai sodinami į drėgną, purų substratą (durpių ir smėlio mišinį) ir uždengiami stiklainiu ar plastikiniu maišeliu, kad būtų sukurta šiltnamio efektą primenanti aplinka. Daigykla laikoma šiltoje, šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Substratas turi būti nuolat drėgnas. Įsišaknijimas gali užtrukti kelias savaites.
Tačiau reikia pažymėti, kad šis dauginimo būdas nėra toks patikimas ir efektyvus kaip kero dalijimas. Jis reikalauja daugiau priežiūros ir ne visada pavyksta. Todėl jei norite garantuoto rezultato ir greitai gauti naujų, tvirtų augalų, geriau rinktis kero dalijimą anksti pavasarį arba rudenį.
Apibendrinant, gražiosios auskarėlio genėjimas yra minimalus. Jis apima nužydėjusių žiedkočių pašalinimą (nebūtinai), sanitarinį sergančių ar pažeistų lapų kirpimą ir visišką antžeminės dalies nupjovimą, kai augalas pereina į ramybės būseną arba ruošiasi žiemai. Formuojamasis genėjimas šiam augalui nėra reikalingas, nes jis natūraliai suformuoja gražų ir taisyklingą kerą.
Įrankiai ir higiena
Atliekant bet kokius genėjimo darbus, labai svarbu naudoti tinkamus ir švarius įrankius. Gražiajam auskarėliui genėti geriausiai tinka aštrus sekatorius, sodo žirklės ar peilis. Aštrūs įrankiai daro švarius pjūvius, kurie greičiau gyja ir yra mažiau imlūs infekcijoms. Atšipę įrankiai plėšo augalo audinius, taip sudarydami palankias sąlygas ligų sukėjėjams patekti į vidų.
Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno augalo prie kito, būtina dezinfekuoti įrankius. Tai ypač svarbu, jei kerpate sergančius ar įtariamai sergančius augalus. Dezinfekcijai galima naudoti spiritą, vandenilio peroksido tirpalą ar specialias dezinfekcines priemones sodo įrankiams. Tai paprasta, bet labai svarbi procedūra, padedanti užkirsti kelią ligų plitimui po visą gėlyną.
Dirbkite atsargiai, stengdamiesi nepažeisti sveikų augalo dalių – lapų, stiebų ar šalia esančių augimo pumpurų. Po genėjimo surinkite visas nupjautas augalo dalis ir jas tinkamai utilizuokite. Nepalikite jų gulėti gėlyne, nes pūdamos jos gali tapti ligų ir kenkėjų židiniu.
Laikantis šių paprastų genėjimo ir higienos taisyklių, jūsų gražusis auskarėlis augs sveikas, tvarkingas ir kasmet džiugins jus savo išskirtiniu grožiu. Atminkite, kad šiuo atveju mažiau yra daugiau – nereikia persistengti su kirpimu ir leisti augalui augti kuo natūraliau. Genėjimas turėtų būti tik pagalbinė priemonė, o ne pagrindinis priežiūros darbas.
