Nors gardenija yra neapsakomo grožio augalas, ji, deja, yra gana jautri ir neatspari įvairioms ligoms bei kenkėjų antpuoliams. Nusilpęs augalas, auginamas netinkamomis sąlygomis – esant per sausam orui, netinkamai laistant ar tręšiant – tampa lengvu grobiu. Laiku neatpažinus problemos ir nesiėmus veiksmų, galima ne tik prarasti dekoratyvumą, bet ir patį augalą. Todėl kiekvienam gardenijos augintojui būtina mokėti atpažinti dažniausiai pasitaikančių ligų simptomus ir kenkėjų paliekamus pėdsakus, bei žinoti, kaip efektyviai su jais kovoti. Prevencija, paremta tinkama priežiūra, yra geriausias ginklas, tačiau kartais prireikia ir ryžtingesnių priemonių.
Dažniausi gardenijų kenkėjai yra smulkūs, čiulpiantys vabzdžiai, kurie maitinasi augalo sultimis, taip jį silpnindami. Amarai dažniausiai puola jaunus ūglius, lapus ir pumpurus, sudarydami ištisas kolonijas. Jie palieka lipnias išskyras (lipčių), ant kurių gali įsiveisti suodgrybis. Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži balti vatos gumulėliai, besislepiantys lapų pažastyse ir apatinėse lapų pusėse. Tripsai yra labai smulkūs, judrūs vabzdžiai, paliekantys ant lapų sidabriškas dėmes ir juodus taškelius (išmatas), deformuojantys žiedus ir lapus.
Voratinklinės erkės yra bene didžiausias priešas, ypač sauso patalpų oro sąlygomis. Šie maži, plika akimi sunkiai įmatomi voragyviai apsigyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia sultis. Pirmasis požymis – smulkios, šviesios dėmelės ant lapų. Vėliau lapai pradeda gelsti, džiūti, o tarp lapų ir stiebų galima pastebėti plonytį voratinklį. Skydamariai yra kietu skydu padengti vabzdžiai, kurie prisitvirtina prie stiebų ir lapų gyslų, atrodydami kaip maži rudi gumbeliai. Jie taip pat išskiria lipčių.
Kova su šiais kenkėjais prasideda nuo mechaninio jų pašalinimo. Pastebėjus pirmuosius kenkėjus, augalą galima nuplauti po stipria drungno vandens srove, ypač atidžiai nuplaunant apatinę lapų pusę. Lapus ir stiebus galima nuvalyti vatos diskeliu, suvilgytu muiluotame vandenyje (geriausiai tinka ūkiškas ar žaliasis muilas) arba degtinės ir vandens tirpale. Šios priemonės efektyvios, kai kenkėjų nėra daug.
Jei invazija yra didesnė, prireiks specialių priemonių – insekticidų. Parduotuvėse galima rasti platų pasirinkimą tiek cheminių, tiek biologinių preparatų. Prieš naudojant bet kokį preparatą, būtina atidžiai perskaityti instrukciją ir jos laikytis. Purkšti reikia gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke, stengiantis tolygiai padengti visą augalą, ypač lapų apačią. Paprastai vieno purškimo neužtenka, todėl procedūrą reikia kartoti po 7-10 dienų, kad būtų sunaikinti ir naujai išsiritę kenkėjai.
Daugiau straipsnių šia tema
Grybelinės ir bakterinės ligos
Netinkamos auginimo sąlygos, ypač perlaistymas ir prasta oro cirkuliacija, sudaro palankias sąlygas vystytis įvairioms grybelinėms ir bakterinėms ligoms. Viena dažniausių yra šaknų puvinys, kurį sukelia dirvožemyje esantys patogeniniai grybai. Jo priežastis – nuolatinis perteklinis laistymas ir prastas drenažas. Augalas vysta net esant drėgnai žemei, lapai gelsta ir krenta, augimas sustoja. Išėmus augalą iš vazono, galima pamatyti patamsėjusias, minkštas ir pūvančias šaknis. Gelbėti tokį augalą labai sunku: reikia pašalinti visas pažeistas šaknis, apdoroti fungicidais ir persodinti į naują, sterilų substratą.
Miltligė pasireiškia baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų, stiebų ir pumpurų. Ši liga plinta esant didelei oro drėgmei, prastam vėdinimui ir staigiems temperatūros svyravimams. Pažeisti lapai deformuojasi ir džiūsta. Kovai su miltlige naudojami fungicidai. Profilaktiškai svarbu užtikrinti gerą oro judėjimą aplink augalą, vengti lapų sudrėkinimo vakare.
Dėmėtligės yra įvairių grybelių sukeliamos ligos, pasireiškiančios įvairių formų ir spalvų dėmėmis ant lapų. Dėmės gali būti rudos, juodos, su tamsesniu apvadu. Ligai plintant, dėmės didėja, susilieja, o lapai galiausiai nudžiūsta ir nukrenta. Pažeistus lapus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, o augalą nupurkšti fungicidais. Šios ligos plitimą taip pat skatina per didelė drėgmė ir lapų sušlapimas.
Suodgrybis, arba juodosios apnašos, pats savaime nėra augalo liga, o grybelis, kuris įsikuria ant kenkėjų (amarų, skydamarių) palikto lipčiaus. Šios juodos, lipnios apnašos padengia lapų paviršių, sutrikdydamos fotosintezę ir silpnindamos augalą. Norint atsikratyti suodgrybio, pirmiausia reikia sunaikinti jį sukėlusius kenkėjus. Pačias apnašas galima nuplauti šiltu muiluotu vandeniu.
Daugiau straipsnių šia tema
Fiziologinės problemos
Dažnai gardenijos problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su netinkamomis auginimo sąlygomis. Šios fiziologinės problemos yra augalo reakcija į stresą. Pumpurų kritimas yra viena didžiausių augintojų frustracijų. Jį gali sukelti daugybė priežasčių: staigūs temperatūros svyravimai, skersvėjai, laistymo režimo pažeidimai (tiek perdžiūvimas, tiek perlaistymas), šviesos trūkumas, sausas oras ar tiesiog vazono perkėlimas į kitą vietą. Norint to išvengti, pumpurų krovimo metu reikia užtikrinti kuo stabilesnę aplinką.
Lapai gelsta taip pat dėl įvairių priežasčių. Jei gelsta jauni lapai, o gyslos lieka žalios – tai chlorozė, sukelta geležies trūkumo dėl per aukšto dirvožemio pH. Jei tolygiai gelsta ir krenta apatiniai, senesni lapai – tai gali būti perlaistymo arba azoto trūkumo požymis. Masinis lapų kritimas dažnai yra reakcija į staigų stresą, pavyzdžiui, persodinimą, temperatūros šoką ar smarkų perdžiūvimą.
Lapų galiukų ir kraštų rudavimas dažniausiai signalizuoja apie per sausą orą arba laistymą kietu, druskingu vandeniu. Druskų perteklius dirvožemyje pažeidžia šaknis ir sutrikdo vandens pasisavinimą. Silpnas, ištįsęs augimas, smulkūs, blyškūs lapai ir žydėjimo nebuvimas rodo šviesos trūkumą, ypač žiemos mėnesiais.
Norint išspręsti fiziologines problemas, reikia atidžiai išanalizuoti auginimo sąlygas ir nustatyti galimą streso šaltinį. Pataisius priežiūros klaidas, augalas dažniausiai atsigauna. Svarbu suprasti, kad gardenija yra „įpročio” augalas, mėgstantis stabilumą, todėl bet kokie staigūs pokyčiai jam kenkia. Nuosekli ir teisinga priežiūra yra geriausia šių problemų prevencija.
Prevencinės priemonės
Geriausias būdas apsaugoti gardeniją nuo ligų ir kenkėjų – sukurti jai optimalias augimo sąlygas ir stiprinti jos natūralų imunitetą. Sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis. Pirmiausia, užtikrinkite tinkamą apšvietimą, temperatūrą ir oro drėgmę. Venkite skersvėjų ir staigių temperatūros pokyčių. Palaikykite aukštą oro drėgnumą, naudodami drėkintuvą ar padėklą su vandeniu – tai ypač svarbu kovojant su voratinklinėmis erkėmis.
Laikykitės teisingo laistymo režimo: laistykite minkštu, kambario temperatūros vandeniu, kai dirvožemio paviršius pradžiūsta, ir niekada neleiskite vandeniui užsistovėti lėkštutėje. Naudokite rūgštų, purų ir gerai drenuojamą substratą. Reguliariai, bet saikingai tręškite specializuotomis trąšomis aktyvaus augimo periodu. Stiprus augalas, gaunantis visas reikalingas maistines medžiagas, yra mažiau pažeidžiamas.
Reguliariai apžiūrėkite savo augalą. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite lapus (ypač jų apačią), stiebus ir pumpurus. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus su ja susidoroti. Pastebėję pavienius kenkėjus, nedelsdami juos pašalinkite. Pašalinkite visus pageltusius, dėmėtus ar kitaip pažeistus lapus, nes juose gali vystytis ligų sukėlėjai.
Palaikykite švarą aplink augalą. Nuvalykite dulkes nuo lapų drėgna šluoste – tai ne tik pagerins išvaizdą, bet ir leis lapams geriau kvėpuoti bei vykdyti fotosintezę. Be to, ant švarių lapų lengviau pastebėti pirmuosius kenkėjų požymius. Naujai įsigytus augalus visada palaikykite karantine bent kelias savaites, atskirai nuo kitų augalų, kad įsitikintumėte, jog jie neužkrėsti ligomis ar kenkėjais.
Liaudiškos ir biologinės kovos priemonės
Jei nenorite naudoti cheminių insekticidų, ypač namų sąlygomis, galima išbandyti įvairias liaudiškas ir biologines priemones. Pavyzdžiui, česnako ar svogūnų nuoviras pasižymi insekticidinėmis ir fungicidinėmis savybėmis. Kelias skilteles česnako arba svogūno laiškų reikia susmulkinti, užpilti vandeniu, palaikyti kelias valandas, nukošti ir gautu skysčiu purkšti augalus. Tai gali padėti atbaidyti amarus ir kitus kenkėjus.
Kraujažolės, ramunėlių ar dilgėlių nuovirai taip pat naudojami kovai su kenkėjais ir augalų stiprinimui. Šie augalai turi medžiagų, kurios veikia atbaidančiai arba toksiškai daugeliui vabzdžių. Svarbu prisiminti, kad šių priemonių poveikis yra silpnesnis ir trumpesnis nei cheminių preparatų, todėl purškimą reikia kartoti dažniau.
Biologinės kovos priemonės apima naudingųjų vabzdžių, tokių kaip boružės (kovoja su amarais) ar plėšriosios erkės (kovoja su voratinklinėmis erkėmis), panaudojimą. Tai ypač efektyvu šiltnamiuose ar oranžerijose. Taip pat yra biologinių insekticidų, pagamintų nimbamedžio (Neem) aliejaus pagrindu. Šis aliejus veikia sistemiškai, sutrikdo kenkėjų maitinimąsi ir dauginimąsi, be to, yra mažai kenksmingas žmonėms ir naminiams gyvūnams.
Kovojant su grybelinėmis ligomis, galima naudoti vario sulfato ar kalio permanganato tirpalus. Tačiau su jais reikia elgtis atsargiai, nes per didelė koncentracija gali nudeginti augalą. Sodos tirpalas (šaukštelis sodos litrui vandens su keliais lašais muilo) kartais naudojamas nuo miltligės. Vis dėlto, esant rimtoms ligoms, liaudiškos priemonės gali būti neveiksmingos, ir tuomet tenka griebtis fungicidų.
