Gailiardijos žiemojimas

Gailiardijos yra žinomos dėl savo atsparumo ir gebėjimo ištverti žiemos šalčius, tačiau sėkmingas žiemojimas priklauso nuo kelių svarbių veiksnių, tokių kaip veislės atsparumas, auginimo sąlygos ir tinkamas paruošimas ramybės periodui. Nors dauguma daugiamečių gailiardijų veislių yra priskiriamos 3-10 atsparumo zonoms, o tai reiškia, kad jos gali pakelti gana stiprius šalčius, papildomos atsargumo priemonės gali padėti užtikrinti, kad augalai ne tik išgyvens žiemą, bet ir pavasarį atsibus stiprūs bei pasiruošę vėl gausiai žydėti. Teisingas augalų paruošimas žiemai yra svarbus priežiūros etapas, ypač jaunų augalų ar jautresnių hibridinių veislių atveju.

Pagrindinis gailiardijų priešas žiemą yra ne tiek šaltis, kiek per didelė drėgmė. Šlapias ir sunkus dirvožemis, ypač besikeičiant temperatūrai, kai žemė tai atitirpsta, tai vėl užšąla, gali sukelti šaknų puvinį ir pražudyti augalą. Dėl šios priežasties, svarbiausia pasiruošimo žiemai dalis yra užtikrinti puikų drenažą dar sodinant augalą. Jei gailiardijos auga lengvoje, smėlingoje dirvoje, gerai praleidžiančioje vandenį, jų šansai sėkmingai peržiemoti yra daug didesni. Rudenį reikėtų vengti bet kokių darbų, kurie galėtų sutankinti dirvą aplink augalus.

Rudenį, artėjant šalnoms, svarbu palaipsniui keisti augalų priežiūros režimą. Reikėtų nustoti tręšti augalus jau vasaros pabaigoje, ypač azoto turinčiomis trąšomis, kurios skatina naujų, gležnų ūglių augimą. Šie ūgliai nespėtų subręsti ir sušaltų su pirmosiomis stipresnėmis šalnomis, taip alindami augalą. Taip pat reikėtų sumažinti laistymą, leidžiant dirvožemiui šiek tiek pradžiūti. Tai siunčia signalą augalui, kad artėja ramybės periodas ir laikas kaupti jėgas žiemai.

Vienas iš dažnai kylančių klausimų yra, ar rudenį reikia nupjauti gailiardijų stiebus. Yra du požiūriai, ir abu turi savų privalumų. Palikus nenupjautus stiebus su sėklų galvutėmis, sode išlieka daugiau struktūros žiemos mėnesiais, o sėklos tampa maistu paukščiams. Be to, stiebai ir lapai sulaiko sniegą, kuris veikia kaip natūralus izoliacinis sluoksnis, saugantis šaknis nuo šalčio. Tačiau, jei sezono metu augalai sirgo grybinėmis ligomis, geriau rudenį visą antžeminę dalį nupjauti ir sunaikinti, kad būtų išvengta ligų sukėlėjų peržiemojimo.

Paruošimas žiemai atvirame grunte

Ruošiant gailiardijas žiemai atvirame grunte, svarbiausia yra įvertinti konkrečias sąlygas. Jei gyvenate regione su švelniomis žiemomis ir gerai drenuotu dirvožemiu, dažniausiai jokių specialių priemonių nereikia. Augalas puikiai peržiemos be jokio papildomo dengimo. Tačiau jei žiemos yra atšiaurios, besniegės ir su dideliais temperatūros svyravimais, mulčiavimas gali būti labai naudingas. Mulčias padeda stabilizuoti dirvožemio temperatūrą, apsaugo šaknis nuo staigių atšilimų ir atšalimų, kurie gali pakenkti augalui.

Geriausias laikas mulčiuoti yra vėlyvą rudenį, kai žemė jau pradeda šalti, bet dar nėra visiškai įšalusi. Nereikėtų mulčiuoti per anksti, kai oras dar šiltas, nes po mulčiumi gali pradėti kauptis drėgmė, skatinanti puvimą, arba prisiveisti graužikų. Mulčiavimui tinka įvairios purios, orui laidžios medžiagos: sausi medžių lapai (geriausia ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), durpės, smulkinta pušų žievė, kompostas ar eglišakės. Mulčio sluoksnis turėtų būti maždaug 5-10 cm storio.

Jei nusprendėte rudenį nupjauti gailiardijų stiebus, tai reikėtų daryti po pirmųjų stipresnių šalnų, kai antžeminė dalis natūraliai nunyksta. Stiebus reikėtų nupjauti paliekant maždaug 10-15 cm aukščio stagarėlius. Šie stagarėliai padės sulaikyti sniegą. Po nupjovimo, augalo pagrindą galima apiberti mulčiumi. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jauniems, pirmais metais pasodintiems augalams, nes jų šaknų sistema dar nėra tokia tvirta, todėl jie yra jautresni šalčiui.

Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus ir žemė atitirpsta, mulčią reikia atsargiai atitraukti nuo augalo pagrindo. Tai leis dirvožemiui greičiau sušilti ir paskatins augalą anksčiau pradėti vegetaciją. Palikus storą mulčio sluoksnį per ilgai, gali prasidėti augalo pagrindo puvimas. Jei stiebai buvo palikti per žiemą, pavasarį juos reikia nupjauti iki pat žemės, kad atsirastų vietos naujiems ūgliams.

Žiemojimas vazonuose

Gailiardijų, auginamų vazonuose, žiemojimas reikalauja daugiau dėmesio nei tų, kurios auga grunte. Šaknys vazone yra daug labiau pažeidžiamos šalčio, nes jas nuo aplinkos šalčio saugo tik plona vazono sienelė, o ne storas žemės sluoksnis. Mažame vazone esanti žemė gali visiškai peršalti, paversdama šaknų gumulą ledo gabalu, o tai pražūtinga augalui. Todėl palikti gailiardijas vazonuose lauke per žiemą be jokios apsaugos galima tik labai švelnaus klimato zonose.

Vienas iš patikimiausių būdų išsaugoti vazonines gailiardijas – įkasti vazoną į žemę darže ar gėlyne. Iškaskite duobę, atitinkančią vazono dydį, ir įstatykite jį taip, kad vazono kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Iš viršaus augalą galima mulčiuoti taip pat, kaip ir augančius grunte. Žemė veiks kaip izoliatorius ir apsaugos šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Pavasarį vazoną galima vėl iškasti ir pastatyti į norimą vietą.

Kitas variantas – pernešti vazonus į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį, nešildomą šiltnamį ar verandą. Temperatūra patalpoje turėtų būti žema, bet nekristi žemiau nulio (idealu nuo 0 iki +5 °C). Tokiomis sąlygomis augalas pereis į ramybės būseną. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi arba su minimaliu apšvietimu. Per žiemą augalo nereikia laistyti, išskyrus atvejus, kai žemė visiškai išdžiūsta – tuomet galima labai saikingai sudrėkinti, kad visiškai neišdžiūtų šaknys.

Jei nėra galimybės perkelti vazonų, galima bandyti juos apšiltinti lauke. Vazonas statomas ant medinės lentos ar putplasčio, kad būtų izoliuotas nuo šaltos žemės. Tuomet patį vazoną galima apvynioti keliais sluoksniais agrotekstilės, burbulinės plėvelės ar kitos izoliacinės medžiagos. Iš viršaus augalo pagrindą reikėtų mulčiuoti. Taip pat galima kelis vazonus sustatyti kartu į didesnę dėžę, o tarpus užpildyti sausais lapais, pjuvenomis ar durpėmis. Svarbiausia – apsaugoti šaknis nuo tiesioginio sąlyčio su šalčiu.

Pavasariniai darbai po žiemojimo

Pavasaris yra atsakingas metas, kai reikia padėti gailiardijoms sėkmingai pabusti po žiemos miego. Pirmasis darbas, kai tik nutirpsta sniegas ir atšyla žemė, yra nuimti žieminį mulčią. Tai reikia daryti atsargiai, kad nebūtų pažeisti jauni, pradedantys kaltis daigeliai. Mulčio nuėmimas leidžia saulei greičiau sušildyti dirvą ir paskatina augalo augimą. Jei rudenį stiebai nebuvo nupjauti, dabar pats laikas juos pašalinti, nukerpant iki pat žemės.

Atidžiai apžiūrėkite peržiemojusį kerą. Pašalinkite visas senas, negyvas ar apipuvusias dalis. Jei pastebite, kad per žiemą augalas šiek tiek iškilo iš žemės dėl dirvožemio cilojimosi, švelniai apspauskite žemę aplink jį. Pavasaris taip pat yra puikus metas atnaujinti senus krūmus, juos padalijant. Jei matote, kad kero vidurys yra plikas ir sumedėjęs, o gyvybingi ūgliai auga tik pakraščiuose, pats laikas iškasti kerą ir padalinti jį į kelias dalis, pasodinant tik sveikas ir jaunas dalis.

Prasidėjus aktyviam augimui, stebėkite dirvožemio drėgmę. Jei pavasaris sausas, jaunus augalus reikėtų saikingai palaistyti, kad būtų paskatintas jų augimas. Tai taip pat geras laikas pamulčiuoti dirvą aplink augalus plonu komposto sluoksniu. Tai ne tik suteiks augalams lėtai atpalaiduojamų maisto medžiagų, bet ir padės sulaikyti drėgmę bei slopins piktžolių augimą.

Būkite kantrūs. Kartais gailiardijos pavasarį bunda gana vėlai, ypač po šaltos žiemos. Nesijaudinkite, jei kaimynų gėlės jau žaliuoja, o jūsiškės dar nerodo gyvybės ženklų. Dažnai jos pradeda aktyviai augti tik nusistovėjus šiltesniems orams. Jei kyla abejonių, ar augalas gyvas, galima atsargiai pirštu prakrapštyti žemę prie šaknies kaklelio – turėtumėte pamatyti gyvus, sveikus pumpurus.