Gailiardijos yra vieni iš tų sodo augalų, kurie savo grožiu ir ištverme paneigia taisyklę „kuo daugiau, tuo geriau“, ypač kai kalbama apie tręšimą. Šios iš sausų prerijų kilusios gėlės yra prisitaikiusios augti skurdesniame dirvožemyje ir neturi didelio maisto medžiagų poreikio. Iš tiesų, pertręšimas joms gali padaryti daugiau žalos nei naudos, skatindamas vešlų lapų augimą, bet slopindamas taip laukiamą gausų žydėjimą. Suprasti gailiardijų mitybos ypatumus ir laikytis saikingo tręšimo principų yra esminė sąlyga, norint džiaugtis ryškiaspalviais žiedais visą vasarą.
Gailiardijų kuklumas maisto medžiagoms yra tiesiogiai susijęs su jų natūraliomis augavietėmis. Dirvožemiai, kuriuose jos klesti gamtoje, dažnai yra smėlingi, akmenuoti ir neturtingi organinių medžiagų. Dėl šios priežasties augalas išvystė gebėjimą efektyviai panaudoti net ir nedidelius maisto medžiagų kiekius. Pasodinus gailiardijas į įprastą sodo žemę, joms dažniausiai pakanka ten esančių maisto medžiagų ir papildomas tręšimas vegetacijos metu nėra būtinas. Tai dar viena priežastis, kodėl šios gėlės yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems sodininkams arba tiems, kurie ieško mažai priežiūros reikalaujančių augalų.
Didžiausia klaida, kurią galima padaryti tręšiant gailiardijas, yra per didelio azoto kiekio naudojimas. Azotas (N) yra elementas, atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Kai dirvožemyje azoto yra per daug, gailiardija visą savo energiją nukreipia į žaliosios masės auginimą. Rezultatas – vešlus, aukštas, bet silpnais stiebais ir vos keliais žiedais pasipuošęs augalas. Tokie išlepinti augalai ne tik praranda savo dekoratyvumą, bet ir tampa jautresni ligoms bei kenkėjams, o jų stiebai linkę išvirsti nuo lietaus ar vėjo.
Jei vis dėlto dirvožemis yra labai skurdus, pavyzdžiui, grynas smėlis arba naujai suformuotas sklypas, šiek tiek pagerinti jo derlingumą prieš sodinimą yra naudinga. Geriausias būdas tai padaryti – įterpti į dirvą nedidelį kiekį gerai perpuvusio komposto ar biohumuso. Šios organinės medžiagos ne tik aprūpina augalą lėtai atpalaiduojamomis maisto medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą, vandens ir oro režimą. Tokio pradinio tręšimo dažniausiai pakanka visam sezonui ar net keliems metams į priekį.
Kada ir kaip tręšti
Nors gailiardijos ir nereiklios, kartais papildomas tręšimas gali būti naudingas, ypač jei pastebimi maisto medžiagų trūkumo požymiai. Pavyzdžiui, jei augalas atrodo skurdus, lapai yra smulkūs ir blyškūs, o žydėjimas labai menkas, net ir esant pakankamai saulei ir vandens, tai gali būti ženklas, kad dirvožemyje trūksta esminių elementų. Tokiu atveju galima vieną kartą per sezoną, pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui, patręšti augalą subalansuotomis trąšomis.
Daugiau straipsnių šia tema
Renkantis trąšas, reikėtų ieškoti tų, kurios skirtos žydintiems augalams. Jose paprastai būna mažesnis azoto (N) kiekis ir didesnis fosforo (P) bei kalio (K) kiekis. Fosforas yra atsakingas už tvirtos šaknų sistemos vystymąsi ir žiedpumpurių formavimąsi, o kalis stiprina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat prisideda prie ryškesnių žiedų spalvų. Trąšų formulė, pavyzdžiui, 5-10-10 (N-P-K), būtų daug tinkamesnė nei universalioms vejos trąšoms būdinga formulė su dideliu azoto kiekiu.
Tręšti geriausia drėgną dirvą – niekada netręškite išdžiūvusios žemės, nes koncentruotos trąšos gali nudeginti augalo šaknis. Prieš tręšdami, palaistykite augalus, o tada ištirpinkite trąšas vandenyje (jei naudojate tirpias) arba tolygiai paskleiskite granules aplink augalą (jei naudojate birias), šiek tiek įterpdami į dirvą ir vėl palaistydami. Svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų ir jokiu būdu jų neviršyti. Šiuo atveju, mažiau yra geriau.
Vazonose auginamoms gailiardijoms tręšimo taisyklės šiek tiek skiriasi. Kadangi substrato tūris yra ribotas, maisto medžiagos iš jo išsiplauna greičiau su kiekvienu laistymu. Dėl to vazoninius augalus gali tekti tręšti dažniau, pavyzdžiui, kas 4-6 savaites per aktyvų augimo ir žydėjimo sezoną. Tam puikiai tinka skystos, silpnos koncentracijos trąšos žydinčioms gėlėms. Tačiau ir čia svarbu nepersistengti ir stebėti augalo būklę, kad būtų išvengta pertręšimo.
Organinės trąšos ir mulčias
Organinės trąšos yra puikus pasirinkimas gailiardijoms, nes jos atpalaiduoja maisto medžiagas lėtai ir palaipsniui, taip sumažinant pertręšimo riziką. Gerai perpuvęs kompostas yra viena geriausių trąšų. Jį galima įterpti į dirvą sodinimo metu arba tiesiog paskleisti plonu sluoksniu aplink augalus pavasarį. Kompostas ne tik aprūpina augalą mikroelementais, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Daugiau straipsnių šia tema
Kitas puikus organinis priedas yra kaulamilčiai. Juose yra daug fosforo, kuris, kaip minėta, yra labai svarbus gausiam žydėjimui. Kaulamilčius galima įberti į sodinimo duobę arba atsargiai įterpti į dirvą aplink jau augančius krūmus pavasarį. Medžio pelenai taip pat gali būti naudingi kaip kalio ir kitų mikroelementų šaltinis, be to, jie šiek tiek šarmina dirvą, o tai patinka gailiardijoms. Tačiau pelenus reikia naudoti saikingai, nes jų perteklius gali pakenkti.
Mulčiavimas organinėmis medžiagomis taip pat prisideda prie gailiardijų mitybos. Pūdamas mulčias, pavyzdžiui, smulkinta pušų žievė, lapai ar kompostas, palaipsniui praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis. Nors tai labai lėtas procesas, ilgalaikėje perspektyvoje jis padeda palaikyti sveiką ir gyvybingą dirvožemį, kuriam nereikia dažno papildomo tręšimo. Mulčias taip pat atlieka ir kitas svarbias funkcijas: sulaiko drėgmę, slopina piktžolių augimą ir apsaugo šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Reikėtų vengti naudoti šviežią mėšlą gailiardijoms tręšti. Šviežiame mėšle yra labai didelė azoto koncentracija, kuri gali ne tik „sudeginti” augalo šaknis, bet ir paskatinti nepageidaujamą lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Jei norite naudoti mėšlą, jis turi būti labai gerai perpuvęs, beveik virtęs kompostu. Tokį perpuvusį mėšlą galima saikingai įterpti į dirvą rudenį, ruošiant gėlyną kitam sezonui.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Nors gailiardijos nėra reiklios, kartais labai skurdžiame dirvožemyje joms gali trūkti tam tikrų maisto elementų. Svarbu mokėti atpažinti šiuos trūkumo požymius, kad būtų galima laiku imtis priemonių. Bendras augalo silpnumas, lėtas augimas, smulkūs ir blyškūs lapai gali rodyti bendrą maisto medžiagų, ypač azoto, trūkumą. Tokiu atveju vienkartinis patręšimas subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis pavasarį gali padėti.
Pageltę lapai gali signalizuoti apie įvairias problemas. Jei gelsta senesni, apatiniai lapai, tai gali būti azoto trūkumo požymis. Tačiau jei gelsta jauni, viršūniniai lapai, o gyslos lieka žalios (chlorozė), tai dažniau rodo geležies trūkumą, kuris paprastai pasireiškia per daug šarminėje dirvoje, kai augalas negali pasisavinti geležies. Tokiu atveju gali padėti specialios trąšos su geležies chelatu.
Fosforo trūkumas gali pasireikšti silpnu žydėjimu, smulkiais žiedais ir neįprasta, purpurine lapų spalva. Kalio trūkumas dažnai matomas kaip džiūstantys ir ruduojantys lapų kraštai, ypač ant senesnių lapų. Šiais atvejais padėtų trąšos su didesniu atitinkamo elemento kiekiu. Tačiau prieš imantis tręšimo, visada verta įsitikinti, ar problemos priežastis nėra kita, pavyzdžiui, perlaistymas, sausra ar ligos, nes šių problemų simptomai gali būti panašūs.
Svarbu pabrėžti, kad maisto medžiagų trūkumas gailiardijoms pasitaiko retai. Dažniau problemų kyla dėl pertręšimo. Todėl, prieš griebiantis trąšų, reikėtų kritiškai įvertinti situaciją. Galbūt augalui tiesiog trūksta saulės arba jis kenčia nuo per didelės drėgmės. Jei nusprendžiama tręšti, visada geriau pradėti nuo mažesnės dozės, nei nurodyta instrukcijoje, ir stebėti augalo reakciją.
Ilgalaikė dirvožemio priežiūra
Užuot pasikliavus vien mineralinėmis trąšomis, geriausia strategija yra rūpintis ilgalaikiu dirvožemio derlingumu ir sveikata. Sveikas dirvožemis, kuriame gausu organinių medžiagų ir naudingų mikroorganizmų, geba pats apsirūpinti ir aprūpinti augalus reikalingomis maisto medžiagomis. Todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas dirvožemio gerinimui organinėmis medžiagomis.
Kasmetinis mulčiavimas kompostu yra viena geriausių praktikų. Pavasarį paskleistas plonas komposto sluoksnis ne tik patręš augalus, bet ir pamaitins dirvožemio gyventojus – sliekus ir mikrobus, kurie purena dirvą ir padaro maisto medžiagas prieinamas augalams. Tai yra lėtas, bet tvarus būdas palaikyti dirvožemio gyvybingumą.
Vengti gilaus dirvos kasimo gėlynuose taip pat padeda išsaugoti natūralią dirvožemio struktūrą ir gyvybę. Vietoj to galima naudoti paviršinį purenimą. Taip pat svarbu nevaikščioti po gėlyną, ypač kai dirva šlapia, kad ji nebūtų suspausta. Suspaustoje dirvoje augalų šaknims sunku kvėpuoti ir pasisavinti maisto medžiagas, net jei jų ten ir yra pakankamai.
Galiausiai, rudenį paliktos augalų liekanos (jei jos neserga) taip pat gali prisidėti prie dirvožemio turtinimo. Pūvančios lapų ir stiebų dalys grąžina į dirvą organines medžiagas. Nors dėl estetinių priežasčių daugelis sodininkų rudenį gėlynus kruopščiai išvalo, paliekant šiek tiek organikos per žiemą galima prisidėti prie natūralaus dirvožemio derlingumo ciklo palaikymo. Toks holistinis požiūris į dirvožemio priežiūrą užtikrins, kad gailiardijos ir kiti augalai gerai jaustųsi ir gausiai žydėtų be dažno cheminio tręšimo.
