Gailiardijos ligos ir kenkėjai

Nors gailiardijos yra laikomos vienomis iš atspariausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių daugiamečių gėlių, jos, kaip ir bet kuris kitas augalas, nėra visiškai apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Laimei, problemos pasitaiko gana retai, o daugumos jų galima išvengti užtikrinant tinkamas auginimo sąlygas. Svarbiausi prevencijos veiksniai yra saulėta vieta, geras dirvožemio drenažas ir tinkama oro cirkuliacija. Vis dėlto, kiekvienam sodininkui naudinga žinoti galimus pavojus ir mokėti atpažinti pirmuosius simptomus, kad galėtų laiku imtis veiksmų ir apsaugoti savo augalus.

Dažniausiai gailiardijas pažeidžiančios ligos yra grybinės kilmės, o jų atsiradimą ir plitimą tiesiogiai lemia per didelė drėgmė. Viena iš labiausiai paplitusių problemų yra miltligė. Ji pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir kartais net žiedpumpurių. Nors miltligė retai pražudo augalą, ji silpnina jį, trikdo fotosintezę ir gadina dekoratyvią išvaizdą. Palankiausios sąlygos miltligei plisti yra šiltas, drėgnas oras ir prasta oro cirkuliacija tarp per tankiai susodintų augalų.

Kita rimta grybinė liga yra šaknų puvinys. Tai yra pati pavojingiausia liga gailiardijoms, dažniausiai atsirandanti dėl perlaistymo arba auginimo sunkioje, prastai drenuojamoje dirvoje. Pažeistos šaknys pajuoduoja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maisto medžiagomis. Augalas pradeda vysti, gelsti ir galiausiai žūsta. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija – tinkamo dirvožemio paruošimas ir saikingas laistymas.

Kartais ant gailiardijų lapų galima pastebėti įvairias dėmėtliges, kurias taip pat sukelia grybai. Jos pasireiškia kaip įvairaus dydžio ir formos rudos, juodos ar pilkšvos dėmės, kurios laikui bėgant gali susilieti ir sukelti lapų džiūvimą bei kritimą. Šios ligos taip pat plinta drėgnu oru. Pastebėjus pirmuosius dėmėtligės požymius, svarbu pašalinti ir sunaikinti pažeistus lapus, kad liga neplistų toliau. Smarkiai pažeistus augalus gali tekti purkšti fungicidais.

Dažniausiai pasitaikančios ligos

Miltligė (Erysiphe cichoracearum) yra viena iš labiausiai atpažįstamų gailiardijų ligų. Baltos, miltuotos apnašos iš pradžių atsiranda kaip nedidelės dėmelės, bet greitai gali padengti visą lapo paviršių. Norint išvengti miltligės, svarbiausia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Nesodinkite gailiardijų per tankiai, palikite pakankamus atstumus tarp augalų. Taip pat svarbu laistyti augalus ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės, kad lapai kuo greičiau nudžiūtų. Pastebėjus pirmuosius požymius, galima bandyti purkšti augalus naminėmis priemonėmis, pavyzdžiui, sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos, keli lašai indų ploviklio litrui vandens) arba purkšti fungicidais.

Šaknų puvinys, kurį sukelia įvairūs dirvožemio grybai (pvz., Phytophthora, Pythium), yra mirtina liga. Jos simptomai – vytimas, geltonuojantys lapai, pajuodęs stiebo pagrindas. Deja, kai šie simptomai tampa akivaizdūs, dažniausiai jau būna per vėlu. Svarbiausia prevencinė priemonė yra sodinimas į labai gerai drenuojamą dirvožemį. Jei jūsų sodo žemė sunki, būtinai pagerinkite ją smėliu ir kompostu. Venkite per dažno laistymo ir niekada neleiskite vandeniui stovėti aplink augalus. Jei vienas augalas suserga, jį reikia nedelsiant pašalinti su visa žeme aplink šaknis, kad liga neplistų kitiems.

Asterių geltulys (Aster yellows) yra ne grybinė, o fitoplazmos sukeliama liga, kurią pernešioja vabzdžiai, pavyzdžiui, cikados. Ši liga sukelia neįprastus augimo sutrikimus. Simptomai apima pageltusią lapiją (chlorozę), augalo nykimą, deformuotus, žalsvus žiedus ir neįprastą, „šluotų” tipo augimą (daug smulkių ūglių iš vieno taško). Išgydyti šios ligos neįmanoma. Užkrėstus augalus reikia nedelsiant išrauti ir sunaikinti (nekompostuoti), kad liga neplistų kitiems jautriems augalams sode, tokiems kaip ežiuolės ar astrai.

Lapų dėmėtligės (pvz., Septoria, Alternaria) yra dar viena grybinių ligų grupė. Jos pasireiškia įvairiomis dėmėmis ant lapų. Prevencija yra panaši kaip ir miltligės atveju: gera oro cirkuliacija, lapijos sausumo palaikymas. Pastebėjus pažeistus lapus, juos reikia nedelsiant nuskinti ir sunaikinti. Rudenį svarbu surinkti ir pašalinti visas nukritusias augalų liekanas, nes jose gali žiemoti grybų sporos. Jei liga smarkiai išplitusi, galima naudoti vario pagrindo ar kitus fungicidus.

Kenkėjų antpuoliai

Nors gailiardijos nėra pagrindinis kenkėjų taikinys, kartais jas gali apnikti tam tikri vabzdžiai. Vienas iš dažniausių kenkėjų yra amarai. Šie smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, lapų apačioje ir aplink žiedpumpurius. Siurbdami augalo sultis, jie silpnina augalą, deformuoja lapus ir žiedus. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis, dar labiau kenkiantis augalo išvaizdai ir fotosintezei.

Kovoti su amarais galima keliais būdais. Nedidelę koloniją galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti rankomis. Efektyvi priemonė yra purškimas žaliojo muilo ar ūkiško muilo tirpalu. Esant didesniam antplūdžiui, galima naudoti insekticidus, geriausia rinktis ekologiškus, pagamintus piretrino ar neemazalio pagrindu. Taip pat svarbu skatinti natūralių amarų priešų, tokių kaip boružės ar auksaakės, buvimą sode.

Tripsai, dar vadinami audros vabaliukais, yra dar vieni smulkūs kenkėjai, galintys pakenkti gailiardijoms. Jie taip pat siurbia augalų sultis, palikdami ant lapų ir žiedlapių sidabriškas dėmeles ar dryžius. Stipriai pažeisti žiedai gali deformuotis arba neprasiskleisti. Tripsus aptikti sunku dėl jų mažo dydžio, bet juos išduoda paliekami juodi ekskrementų taškeliai. Kovoje su tripsais taip pat veiksmingi insekticidinio muilo purškalai ir sisteminiai insekticidai.

Voratinklinės erkės yra ypač didelė problema karštu ir sausu oru. Šie mikroskopiniai kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, kur siurbia sultis ir audžia plonytį voratinklį. Pažeisti lapai pagelsta, pasidengia smulkiais taškeliais ir galiausiai nudžiūsta. Norint išvengti voratinklinių erkių, svarbu palaikyti pakankamą oro drėgmę, retkarčiais apipurškiant augalus vandeniu. Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, reikia purkšti akaricidais arba stipria vandens srove nuplauti kenkėjus nuo lapų.

Prevencinės priemonės

Pati geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Svarbiausia taisyklė – auginti stiprius ir sveikus augalus, nes jie yra daug atsparesni bet kokiems išoriniams pavojams. Tai pasiekiama užtikrinant optimalias auginimo sąlygas. Pasirinkite gailiardijoms saulėtą, atvirą ir gerai vėdinamą vietą. Venkite sodinti jas pavėsyje ar drėgnose, žemose sodo vietose.

Užtikrinkite puikų dirvožemio drenažą. Prieš sodinant, sunkią dirvą pagerinkite smėliu, kompostu ar žvyru. Niekada neperlaistykite gailiardijų. Leiskite dirvožemiui išdžiūti tarp laistymų. Laistykite ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės, kad lapai liktų sausi. Tai yra esminės priemonės norint išvengti miltligės ir šaknų puvinio.

Laikykitės tinkamų atstumų tarp augalų. Per tankiai susodinti augalai konkuruoja dėl šviesos ir maisto medžiagų, o prasta oro cirkuliacija tarp jų sudaro idealias sąlygas grybinėms ligoms plisti. Sodinant laikykitės rekomendacijų, nurodytų ant veislės etiketės. Reguliariai dalinkite senus, per daug išsiplėtusius krūmus – tai ne tik atjaunins augalą, bet ir pagerins oro cirkuliaciją jo viduje.

Palaikykite švarą gėlyne. Reguliariai šalinkite piktžoles, nes jos gali būti ligų ir kenkėjų nešiotojos. Rudenį sugrėbkite ir sunaikinkite visas nukritusias ir nudžiūvusias augalų liekanas, ypač jei pastebėjote ligų požymių sezono metu. Grybų sporos ir kenkėjų kiaušinėliai gali sėkmingai peržiemoti augalų liekanose ir tapti infekcijos šaltiniu kitą pavasarį.

Natūralūs apsaugos būdai

Sodininkai, kurie vengia naudoti chemines apsaugos priemones, gali pasitelkti įvairius natūralius būdus apsaugoti savo gailiardijas. Vienas iš jų – biologinės įvairovės skatinimas sode. Augindami įvairius augalus, pritrauksite naudingus vabzdžius – boružes, auksaakes, plėšriąsias blakes, kurie yra natūralūs amarų ir kitų kenkėjų priešai. Paukščiai taip pat sulesa daug kenkėjų, todėl verta įrengti lesyklėles ir girdyklas.

Naudokite augalinius preparatus. Įvairūs augalų nuovirai ir ištraukos gali padėti atbaidyti kenkėjus ir kovoti su ligomis. Pavyzdžiui, dilgėlių ar asiūklių ištraukos stiprina augalų atsparumą grybinėms ligoms. Česnakų ar aitriųjų pipirų antpilai pasižymi insekticidinėmis savybėmis ir gali padėti kovoti su amarais. Svarbu atminti, kad šios priemonės yra švelnesnio poveikio ir jas reikia naudoti reguliariai, pradedant nuo pat pirmųjų kenkėjų ar ligų pasirodymo.

Teisinga sėjomaina, nors labiau aktuali daržininkystėje, turi prasmę ir gėlininkystėje. Nesodinkite gailiardijų (ir kitų astrinių šeimos augalų) toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės. Tai padeda išvengti dirvožemyje besikaupiančių specifinių ligų sukėlėjų. Periodiškai keičiant augalų vietas, palaikoma sveikesnė dirvožemio ekosistema.

Atidžiai apžiūrėkite naujai įsigytus augalus. Dažnai ligos ir kenkėjai į sodą patenka su naujais daigais. Prieš sodindami, kruopščiai apžiūrėkite augalo lapus (ypač apatinę jų pusę) ir šaknis. Jei pastebite kokių nors įtartinų požymių, geriau tokio augalo nesodinti arba kurį laiką palaikyti jį karantine, atskirai nuo kitų augalų, kol įsitikinsite, kad jis yra sveikas.