Formozinė tricirtis yra klasikinis miško augalas, todėl jo šviesos poreikis yra labai specifinis. Natūralioje aplinkoje jis auga medžių ir krūmų paunksmėje, kur gauna filtruotą, išsklaidytą saulės šviesą. Būtent tokias sąlygas reikėtų stengtis atkurti ir savo sode. Idealus apšvietimas šiam augalui yra dalinis pavėsis arba pusšešėlis. Tai reiškia, kad augalas turėtų gauti kelias valandas tiesioginės, bet neintensyvios saulės per dieną, geriausia – ryte arba vėlai popiet. Likusią dienos dalį jis turėtų būti apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių.
Tinkamos vietos parinkimas pagal apšvietimą yra lemiamas veiksnys, nuo kurio priklausys augalo sveikata, augimas ir žydėjimas. Pasodinus tricirtį per daug saulėtoje vietoje, ypač ten, kur kaitina karšta vidurdienio saulė, neišvengiamai kils problemų. Lapai pradės degti – atsiras rudos, sausos dėmės, jie susisuks ir praras dekoratyvumą. Augalas patirs nuolatinį stresą dėl karščio ir drėgmės trūkumo, net jei bus reguliariai laistomas. Tokiomis sąlygomis žydėjimas bus menkas arba jo visai nebus.
Kita vertus, per didelis pavėsis taip pat nėra idealus. Nors tricirtis toleruoja gilų pavėsį, pavyzdžiui, po tankiais spygliuočiais medžiais ar prie šiaurinės pastato sienos, tokiomis sąlygomis jis gali prastai augti ir menkai žydėti. Augalas gali ištįsti, stiebai taps silpni ir linkę išgulti, o lapai praras sodrią spalvą. Norint gausaus žydėjimo, augalui reikia tam tikro kiekio šviesos, kuri skatina žiedpumpurių formavimąsi.
Optimali vieta tricirčiui sode būtų rytinėje pusėje, kur jį apšviestų švelnūs rytiniai saulės spinduliai, o nuo vidurdienio karščių saugotų pastato ar kitų augalų šešėlis. Taip pat puikiai tinka vieta po lapuočiais medžiais su reta laja, kurie sukuria judantį, margą šešėlį. Toks apšvietimas labiausiai atitinka natūralias augalo augimvietes ir leidžia jam atskleisti visą savo grožį. Svarbu stebėti, kaip keičiasi apšvietimas sode per dieną ir per metus, ir parinkti tricirčiui pačią tinkamiausią vietą.
Idealios apšvietimo sąlygos
Formozinė tricirtis geriausiai klesti esant daliniam pavėsiui. Šis terminas reiškia, kad augalas gauna maždaug 3-6 valandas tiesioginės saulės per dieną. Tačiau labai svarbu, kuriuo paros metu augalą pasiekia saulė. Geriausia, jei tai yra rytinė saulė, iki maždaug 11 valandos ryto. Rytinė saulė nėra tokia intensyvi ir karšta, todėl ji nekenkia lapams, bet suteikia pakankamai energijos fotosintezei ir žiedų formavimuisi. Po pietų, kai saulė yra pati kaitriausia, augalas turėtų būti pavėsyje.
Daugiau straipsnių šia tema
Puiki alternatyva daliniam pavėsiui yra filtruota arba marga saulės šviesa (angl. dappled shade). Tokį apšvietimą sukuria aukšti lapuočiai medžiai su ne per tankia laja. Saulės spinduliai prasiskverbia pro lapus ir sukuria judantį šešėlių ir šviesos žaismą ant žemės. Tai yra labai artima natūralioms tricirto augimo sąlygoms miško paklotėje. Tokiomis sąlygomis augalas yra apsaugotas nuo tiesioginių spindulių, tačiau gauna pakankamai šviesos per visą dieną.
Regionuose su vėsesnėmis vasaromis ar šiauresnėse platumose tricirtis gali toleruoti ir daugiau saulės. Pavyzdžiui, pajūrio klimate, kur saulė nėra tokia kaitri ir oras drėgnesnis, jis gali sėkmingai augti ir saulėtesnėje vietoje. Tačiau karšto ir sauso klimato regionuose pavėsis yra būtinas. Visada atsižvelk į savo vietovės mikroklimato ypatumus.
Svarbu nepamiršti, kad apšvietimo sąlygos sode kinta priklausomai nuo metų laiko. Pavasarį, kol lapuočiai medžiai dar nesulapoję, vieta po jais gali būti gana saulėta. Tai tricirčiui yra naudinga, nes jis gauna daugiau šviesos aktyvaus augimo pradžioje. Vėliau, vasarą, medžių lapai sukuria reikiamą pavėsį. Planuojant gėlyną, naudinga stebėti pasirinktą vietą skirtingu metų laiku, kad įsitikintum, jog apšvietimo sąlygos yra tinkamos.
Per didelės saulės poveikis
Tiesioginė, ypač vidurdienio, saulė yra vienas didžiausių formozinės tricirto priešų. Saulės perteklius sukelia visą eilę problemų. Pirmasis ir akivaizdžiausias požymis yra lapų nudegimas. Ant lapų atsiranda gelsvos, vėliau rudos ir sausos dėmės tose vietose, kurias labiausiai pasiekia saulės spinduliai. Stipriai nudegę lapai susisuka, džiūsta ir praranda bet kokį dekoratyvumą.
Daugiau straipsnių šia tema
Be tiesioginio lapų pažeidimo, per didelė saulė sukelia augalui vandens stresą. Net jei dirva yra drėgna, esant karštam orui ir intensyviai saulei, augalas per lapus išgarina daugiau vandens, nei šaknys spėja paimti iš dirvos. Dėl to augalas vysta, lapai praranda stangrumą. Ilgainiui nuolatinis vandens stresas silpnina augalą, daro jį jautresnį ligoms ir kenkėjams.
Per saulėtoje vietoje auginamas tricirtis dažnai menkai žydi arba visai nežydi. Nors žydėjimui ir reikia šviesos, per didelis jos kiekis ir su tuo susijęs karštis bei sausra slopina žiedpumpurių formavimąsi. Augalas visą savo energiją skiria išgyvenimui, o ne dauginimuisi. Žiedai, jei ir susiformuoja, būna smulkesni, blyškesnių spalvų ir greičiau nuvysta.
Jei pastebėjai, kad tavo tricirtis kenčia nuo saulės pertekliaus, geriausias sprendimas – kuo greičiau jį persodinti į tinkamesnę, pavėsingesnę vietą. Persodinti geriausia ankstyvą pavasarį arba rudenį. Jei persodinimas nėra įmanomas, galima bandyti sukurti dirbtinį pavėsį, pavyzdžiui, pasodinant šalia aukštesnių augalų, kurie mestų šešėlį karščiausiu dienos metu, arba įrengiant laikinus šešėliavimo tinklelius.
Per mažo apšvietimo pasekmės
Nors formozinė tricirtis yra pavėsio augalas, per gilus ir tamsus pavėsis taip pat gali neigiamai paveikti jos augimą. Visiškame pavėsyje, pavyzdžiui, prie šiaurinės sienos ar po labai tankiais spygliuočiais, augalas išgyvens, tačiau vargu ar atrodys dekoratyviai. Pagrindinė problema, kylanti dėl šviesos trūkumo, yra augalo ištįsimas (etioliacija). Augalas, siekdamas šviesos, augina ilgus, plonus ir silpnus stiebus.
Dėl šviesos trūkumo stiebai būna ne tik ištįsę, bet ir linkę išgulti, ypač po lietaus ar vėjo. Augalas atrodo netvarkingas, suglebęs. Lapai gali būti mažesni ir ne tokios sodrios žalios spalvos. Tankus keras, būdingas gerai augančiam tricirčiui, nesusiformuoja. Augalas atrodo retas ir skurdus.
Svarbiausia per mažo apšvietimo pasekmė – silpnas žydėjimas arba visiškas jo nebuvimas. Fotosintezės procesui, kurio metu gaminama augalui reikalinga energija, yra būtina šviesa. Jei šviesos nepakanka, augalas pagamina mažai energijos ir jos užtenka tik vegetatyviniam augimui palaikyti. Žiedų formavimui, kuris reikalauja daug energijos, jos tiesiog nebelieka. Todėl visiškame pavėsyje augantis tricirtis greičiausiai nedžiugins savo unikaliais žiedais.
Jei tavo tricirtis auga per tamsioje vietoje, menkai žydi ir yra ištįsęs, reikėtų apsvarstyti jo persodinimą į šviesesnę vietą, kur jis gautų bent kelias valandas rytinės saulės. Kartais problemą galima išspręsti ir apgenėjus aplinkinius medžius ar krūmus, kad iki augalo patektų daugiau filtruotos šviesos. Tinkamas šviesos balansas yra raktas į sveiką ir gausiai žydintį augalą.
Šviesos poreikis auginant vazonuose
Formozinę tricirtį galima sėkmingai auginti ir vazonuose ar konteineriuose. Tai puikus sprendimas turintiems mažą sodą, terasą ar balkoną. Auginant vazonuose, šviesos poreikis išlieka toks pat – dalinis pavėsis yra idealus. Didelis privalumas auginant vazonuose yra tas, kad galima lengvai keisti augalo vietą ir rasti jam optimalias apšvietimo sąlygas.
Vazoną su tricirčiu geriausia statyti tokioje vietoje, kur jį apšviestų rytinė saulė, o nuo vidurdienio kaitros saugotų pavėsis. Balkone ar terasoje tai gali būti rytinė arba šiaurės rytinė pusė. Jei turite tik pietinę ar vakarinę pusę, vazoną reikėtų statyti taip, kad jį pridengtų kitų augalų, baldų ar pastato šešėlis karščiausiu dienos metu.
Auginant vazonuose, svarbu atsiminti, kad substratas juose įkaista ir išdžiūsta daug greičiau nei grunte. Todėl saulėtoje vietoje pastatytas vazonas reikalaus labai dažno laistymo, o šaknys gali perkaisti. Pavėsingesnė vieta padės ne tik apsaugoti lapus nuo nudegimo, bet ir palaikyti stabilesnę substrato drėgmę bei temperatūrą.
Vazoną su tricirčiu galima laikyti lauke per visą šiltąjį sezoną. Žiemai jį reikėtų tinkamai paruošti. Galima įkasti vazoną į žemę darže ar gėlyne, kad šaknys būtų apsaugotos nuo šalčio. Kitas variantas – perkelti vazoną į nešildomą, bet neperšąlančią patalpą, pavyzdžiui, rūsį, garažą ar verandą. Ramybės periodu augalo laistyti praktiškai nereikia, užtenka, kad substratas visiškai neišdžiūtų.
