Formozinės tricirto sodinimas ir dauginimas yra nesudėtingi procesai, leidžiantys lengvai išplėsti šių unikalių augalų kolekciją sode. Norint sėkmingai pasodinti naują augalą, svarbiausia yra pasirinkti tinkamą laiką, paruošti dirvožemį ir užtikrinti optimalias sąlygas prigijimui. Geriausias laikas sodinti tricirčius yra pavasaris, kai dirva jau yra atšilusi ir praėjęs stiprių šalnų pavojus. Pavasarinis sodinimas suteikia augalui visą vegetacijos sezoną įsitvirtinti ir sustiprėti prieš artėjančią žiemą. Taip pat galima sodinti ir ankstyvą rudenį, likus bent 4-6 savaitėms iki žemės įšalo, tačiau pavasaris laikomas patikimesniu variantu.
Sodinimo procesas prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo. Kaip minėta anksčiau, tricirčiai geriausiai auga daliniame pavėsyje, drėgnoje, bet gerai drenuotoje, humusingoje dirvoje. Iškasus sodinimo duobę, ji turėtų būti maždaug dvigubai platesnė už augalo šaknų gumulą ir tokio paties gylio. Į duobės dugną naudinga įberti komposto ar kitų organinių medžiagų, kurios pagerins dirvožemio struktūrą ir aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis. Prieš sodinant, augalą, esantį vazonėlyje, reikėtų gerai palieti, kad šaknų gumulas būtų drėgnas.
Išėmus augalą iš vazonėlio, svarbu atsargiai apžiūrėti šaknis. Jei jos susisukusios į kietą gumulą, reikėtų švelniai pirštais jas atlaisvinti, kad paskatintumėte augimą į šonus. Augalas sodinamas į duobę tokiame pačiame gylyje, kokiame augo vazonėlyje. Užpylus duobę paruoštu dirvožemiu, jį reikia lengvai suspausti aplink augalą, kad neliktų oro tarpų. Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti. Tai padės dirvožemiui gerai priglusti prie šaknų ir užtikrins būtiną drėgmę prigijimo laikotarpiu.
Tricirčių dauginimas yra puikus būdas padidinti augalų skaičių ir atjauninti senus kerus. Yra keli pagrindiniai dauginimo būdai: kero dalijimas, auginiais ir sėklomis. Paprasčiausias ir dažniausiai naudojamas metodas yra kero dalijimas, kuris ne tik padaugina augalus, bet ir skatina senesnių kerų gyvybingumą. Šis procesas užtikrina, kad nauji augalai išlaikys visas motininio augalo savybes, įskaitant žiedų spalvą ir formą. Dauginimas auginiais yra sudėtingesnis, o dauginimas sėklomis reikalauja kantrybės, nes augalai pražysta tik po kelerių metų.
Sodinimas pavasarį ir rudenį
Optimalus laikas sodinti formozinę tricirtį yra pavasaris, kai dirva jau pakankamai įšilusi, o naktinių šalnų tikimybė minimali. Paprastai tai yra gegužės mėnuo. Sodinant pavasarį, augalas turi visą vasarą ir rudenį, kad gerai įsišaknytų ir sustiprėtų prieš pirmąją žiemą. Tai ypač svarbu regionuose su šaltomis ir ilgomis žiemomis. Pavasarį pasodinti augalai dažnai sugeba pražysti jau pirmaisiais metais, nors žydėjimas gali būti ne toks gausus kaip subrendusių augalų.
Daugiau straipsnių šia tema
Alternatyvus sodinimo laikas yra ankstyvas ruduo, maždaug rugsėjo mėnesį. Svarbiausia taisyklė sodinant rudenį – tai padaryti likus bent 4-6 savaitėms iki numatomo nuolatinio įšalo. Šis laikas yra būtinas, kad augalas spėtų išleisti naujas šaknis ir įsitvirtinti dirvoje. Rudeninis sodinimas turi savų privalumų: oras paprastai būna vėsesnis ir drėgnesnis, todėl augalas patiria mažiau streso, o dirvožemis vis dar yra pakankamai šiltas šaknų augimui. Tačiau yra rizika, kad ankstyvos ir stiprios šalnos gali pakenkti neseniai pasodintam ir dar nesustiprėjusiam augalui.
Nepriklausomai nuo pasirinkto sodinimo laiko, procesas yra identiškas. Būtina paruošti derlingą, purią ir gerai drenuojamą dirvožemį. Sodinimo duobė turi būti pakankamai plati, kad šaknys galėtų laisvai sklisti. Pasodinus augalą, jį būtina gausiai palaistyti. Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo, ypač jei oras sausas, svarbu reguliariai tikrinti dirvožemio drėgmę ir neleisti jam išdžiūti. Mulčiavimas aplink naujai pasodintą augalą padės išsaugoti drėgmę ir apsaugoti šaknis.
Renkantis tarp pavasarinio ir rudeninio sodinimo, reikėtų atsižvelgti į savo regiono klimato ypatumus. Šiauresniuose regionuose, kur žiemos atšiaurios, pavasarinis sodinimas yra saugesnis pasirinkimas. Pietiniuose regionuose, kur žiemos švelnesnės, rudeninis sodinimas gali būti netgi pranašesnis, nes augalas pradės augti anksčiau pavasarį. Bet kuriuo atveju, svarbiausia yra suteikti augalui pakankamai laiko įsitvirtinti prieš ekstremalias temperatūras – karštį vasarą ar šaltį žiemą.
Dauginimas dalijant kerą
Kero dalijimas yra paprasčiausias, greičiausias ir patikimiausias formozinės tricirto dauginimo būdas. Ši procedūra ne tik leidžia gauti naujų augalų, bet ir yra naudinga pačiam motininiam augalui. Dalijimas atjaunina senus, peraugusius kerus, kurių centras gali pradėti plikti, ir skatina vešlesnį augimą bei gausesnį žydėjimą. Geriausias laikas dalyti kerą yra ankstyvas pavasaris, kai tik pasirodo pirmieji ūgliai, arba ruduo, po žydėjimo. Pavasarinis dalijimas laikomas optimaliu, nes augalas turi visą sezoną atsigauti ir įsitvirtinti.
Daugiau straipsnių šia tema
Procedūra pradedama atsargiai iškasant visą augalo kerą. Stenkis nepažeisti šaknų, todėl kask plačiau ir giliau aplink augalą. Iškėlus kerą iš žemės, švelniai nupurtyk dirvožemio perteklių, kad geriau matytum šaknų ir ūglių struktūrą. Tada aštriu peiliu, kastuvu ar tiesiog rankomis padalyk kerą į kelias dalis. Kiekviena nauja dalis turi turėti bent kelis sveikus ūglius (arba pumpurus) ir gerai išvystytą šaknų sistemą.
Paruoštas dalis reikia kuo greičiau pasodinti į naują, iš anksto paruoštą vietą. Sodinimo gylis turėtų būti toks pat, kokiame augalas augo anksčiau. Pasodinus, žemę aplink augalą reikia gerai apspausti ir gausiai palaistyti. Po kero dalijimo augalams reikia šiek tiek daugiau priežiūros – svarbu palaikyti nuolatinę dirvožemio drėgmę, kol jie pilnai prigis ir pradės aktyviai augti. Nors augalas gali atrodyti šiek tiek prislėgtas iškart po procedūros, jis greitai atsigaus.
Tricirto kerus rekomenduojama dalyti kas 3-5 metus, arba kai pastebi, kad augalas tapo per tankus, o žydėjimas susilpnėjo. Reguliarus dalijimas padeda išlaikyti augalo gyvybingumą ir dekoratyvumą. Tai puikus būdas ne tik atnaujinti savo gėlyną, bet ir pasidalinti šiais įdomiais augalais su draugais ir kaimynais. Šis metodas garantuoja, kad nauji augalai bus identiški motininiam augalui.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra dar vienas būdas padauginti formozinę tricirtį, nors jis reikalauja šiek tiek daugiau įgūdžių ir kantrybės nei kero dalijimas. Šiam metodui naudojami stiebo auginiai. Geriausias laikas auginių paruošimui yra vėlyvas pavasaris arba vasaros pradžia, kai stiebai yra jauni, bet jau pakankamai tvirti. Auginius reikėtų pjauti iš sveikų, gerai išsivysčiusių, nežydinčių stiebų. Aštriu ir švariu peiliu nupjauk maždaug 10-15 cm ilgio stiebo viršūnę.
Paruošus auginį, reikia pašalinti apatinius lapus, paliekant tik 2-3 viršutinius lapus. Jei likę lapai yra dideli, juos galima perpjauti perpus, siekiant sumažinti drėgmės garavimą. Auginio pagrindą galima pamirkyti įsišaknijimą skatinančiuose milteliuose, nors tai nėra būtina, bet gali padidinti sėkmės tikimybę. Paruoštus auginius reikia susmeigti į drėgną, purų substratą, pavyzdžiui, durpių ir perlito mišinį.
Substratą su auginiais reikia laikyti šiltoje, šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Labai svarbu palaikyti aukštą oro drėgmę aplink auginius. Tai galima pasiekti uždengus vazonėlį skaidriu plastikiniu maišeliu ar stiklainiu, taip sukuriant mini šiltnamio efektą. Reguliariai vėdink „šiltnamį”, kad išvengtum pelėsio, ir stebėk, kad substratas visada būtų šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs.
Auginiai paprastai įsišaknija per 4-8 savaites. Kai pastebėsi naujų lapelių augimą, tai bus ženklas, kad auginys sėkmingai išleido šaknis. Tuomet galima palaipsniui pratinti jauną augalą prie normalių aplinkos sąlygų, nuimant gaubtą vis ilgesniam laikui. Kai augalas sustiprėja, jį galima persodinti į didesnį vazoną arba tiesiai į gėlyną, jei oro sąlygos yra palankios. Šis dauginimo būdas leidžia gauti daugiau augalų iš vieno motininio kero.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra labiausiai laiko ir kantrybės reikalaujantis tricirčių dauginimo metodas. Jis dažniausiai naudojamas selekcininkų, norinčių išvesti naujas veisles, arba entuziastų, mėgstančių iššūkius. Sėklas galima surinkti rudenį nuo nužydėjusių ir subrendusių sėklų dėžučių arba įsigyti specializuotose parduotuvėse. Svarbu žinoti, kad iš sėklų išauginti augalai gali šiek tiek skirtis nuo motininio augalo, ypač jei auginate hibridinę veislę.
Tricirčių sėkloms reikalinga šalta stratifikacija, kad jos sėkmingai sudygtų. Tai reiškia, kad sėklos turi pereiti šalčio periodą, kuris imituoja natūralias žiemos sąlygas. Sėklas galima sėti rudenį tiesiai į dirvą lauke arba į vazonėlius, kurie paliekami žiemoti lauke. Taip gamta pati atliks stratifikacijos procesą. Kitas būdas – dirbtinė stratifikacija. Sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu ar vermikulitu, supilti į plastikinį maišelį ir laikyti šaldytuve apie 2-3 mėnesius.
Po stratifikacijos, ankstyvą pavasarį, sėklas reikia pasėti į daigyklas, pripildytas daiginimo substrato. Sėklas berk plonai ant substrato paviršiaus ir vos vos užberk smėliu ar vermikulitu, nes joms reikia šviesos, kad sudygtų. Daigyklas laikyk šviesioje ir šiltoje vietoje, maždaug 18-20°C temperatūroje. Substratą nuolat palaikyk drėgną, bet ne šlapią. Sėklos turėtų sudygti per kelias savaites ar mėnesius.
Sėjinukams sustiprėjus ir išleidus kelias poras tikrųjų lapelių, juos galima pikuoti į atskirus vazonėlius. Jaunus augalus reikia toliau auginti apsaugotoje vietoje, kol jie pakankamai sustiprės, kad būtų galima juos sodinti į nuolatinę vietą sode. Reikia nepamiršti, kad iš sėklų išaugintos tricirtys pradės žydėti tik po 2-3 metų. Nors šis metodas yra ilgas, jis gali būti labai įdomus ir atnešti netikėtų rezultatų.
