Nors formozinė tricirtis nėra vienas iš tų augalų, kurie reikalautų intensyvaus tręšimo, subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra būtinas norint užtikrinti vešlų augimą, ryškią lapų spalvą ir gausų žydėjimą. Šis augalas geriausiai jaučiasi derlingoje, humusingoje dirvoje, kuri natūraliai aprūpina jį didžiąja dalimi reikalingų elementų. Todėl svarbiausias žingsnis yra tinkamas dirvožemio paruošimas prieš sodinimą, įterpiant daug komposto ar kitų organinių medžiagų. Tačiau laikui bėgant, ypač jei dirvožemis nėra labai derlingas, maistinės medžiagos išnaudojamos, todėl papildomas tręšimas tampa svarbia priežiūros dalimi.
Pagrindinis tręšimo laikas yra pavasaris, kai augalas pabunda po žiemos ir pradeda aktyvų augimo ciklą. Būtent šiuo metu jam labiausiai reikia azoto (N), kuris skatina lapų ir stiebų augimą, taip pat fosforo (P) šaknų sistemos vystymuisi ir kalio (K) bendram augalo atsparumui ir žiedų formavimuisi. Geriausiai tinka subalansuotos, lėto atpalaidavimo kompleksinės trąšos, kurių NPK (azoto, fosforo, kalio) santykis yra panašus, pavyzdžiui, 10-10-10. Tokios trąšos palaipsniui atpalaiduoja maistines medžiagas per kelis mėnesius, užtikrindamos tolygų augalo maitinimą.
Tręšimo būdas priklauso nuo pasirinktų trąšų tipo. Granuliuotas trąšas reikėtų tolygiai paskleisti aplink augalo kerą, stengiantis, kad granulės nepatektų ant lapų ar stiebų, ir lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį. Po tręšimo augalą būtina palaistyti, kad trąšos pradėtų tirpti ir taptų prieinamos šaknims. Skystas trąšas reikia praskiesti vandeniu pagal gamintojo rekomendacijas ir jomis laistyti augalą. Šis būdas yra greitesnis, bet reikalauja dažnesnio kartojimo.
Svarbu nepertręšti. Per didelis azoto kiekis gali paskatinti pernelyg vešlų lapijos augimą, tačiau tai įvyks žydėjimo sąskaita – augalas gali suformuoti mažai žiedų arba išvis nežydėti. Be to, pertręšti augalai tampa jautresni ligoms ir kenkėjams. Visada geriau patręšti šiek tiek mažiau nei per daug. Atidžiai stebėk savo augalą – jo išvaizda yra geriausias indikatorius, ar jam trūksta maistinių medžiagų.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų vaidmuo
Norint suprasti tręšimo svarbą, reikia žinoti, kokį vaidmenį atlieka pagrindiniai maistiniai elementai. Azotas (N) yra gyvybiškai svarbus lapų ir stiebų augimui. Jis yra chlorofilo, molekulės, atsakingos už fotosintezę, sudedamoji dalis. Azoto trūkumas pasireiškia lėtu augimu, smulkiais, blyškiai žaliais ar gelsvais lapais, ypač apatiniais. Per didelis azoto kiekis, kaip minėta, skatina lapijos augimą, bet slopina žydėjimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Fosforas (P) yra atsakingas už energijos perdavimą augale, šaknų sistemos vystymąsi, žiedų ir sėklų formavimąsi. Jis yra ypač svarbus jauniems augalams, nes skatina stiprių šaknų augimą. Fosforo trūkumas gali pasireikšti silpnu augimu, vėluojančiu ar menku žydėjimu, o lapai gali įgauti purpurinį atspalvį. Šis elementas yra mažiau judrus dirvožemyje, todėl svarbu, kad jo būtų pakankamai šaknų zonoje.
Kalis (K) yra universalus elementas, reguliuojantis daugelį augalo fiziologinių procesų. Jis stiprina ląstelių sieneles, todėl augalas tampa tvirtesnis ir atsparesnis ligoms, kenkėjams bei nepalankioms aplinkos sąlygoms, tokioms kaip sausra ar šalnos. Kalis taip pat svarbus vandens apykaitai augale ir maistinių medžiagų transportavimui. Jo trūkumas dažnai pasireiškia gelstančiais ir džiūstančiais lapų kraštais, ypač ant senesnių lapų.
Be šių trijų makroelementų, augalams reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip geležis, manganas, cinkas, boras, nors ir daug mažesniais kiekiais. Paprastai, jei dirvožemis yra praturtintas organinėmis medžiagomis (kompostu) ir naudojamos kompleksinės trąšos, mikroelementų trūkumo problemų nekyla. Sveika, gyvybinga dirva yra geriausias visų būtinų maistinių medžiagų šaltinis.
Organinės ir mineralinės trąšos
Renkantis trąšas formozinei tricirčiai, galima naudoti tiek organines, tiek mineralines (sintetines) trąšas. Abi rūšys turi savų privalumų ir trūkumų. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar kaulų miltai, yra natūralios kilmės. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos veikia lėtai, nes maistinės medžiagos išsiskiria palaipsniui, mikroorganizmams skaidant organinę medžiagą.
Daugiau straipsnių šia tema
Kompostas yra viena geriausių organinių trąšų tricirčiams. Pavasarinis mulčiavimas 3-5 cm storio komposto sluoksniu gali patenkinti didžiąją dalį augalo maistinių medžiagų poreikio visam sezonui. Tai lėtas, bet labai efektyvus ir natūralus būdas maitinti augalą ir gerinti dirvožemį. Perpuvęs mėšlas taip pat puikus pasirinkimas, tačiau svarbu naudoti tik gerai perpuvusį, nes šviežias mėšlas gali nudeginti augalo šaknis.
Mineralinės trąšos yra pagamintos pramoniniu būdu ir pasižymi tikslia, žinoma maistinių medžiagų sudėtimi ir koncentracija. Jos veikia greitai, nes maistinės medžiagos yra augalams lengvai pasisavinamoje formoje. Tai gali būti naudinga, kai reikia greitai pašalinti maistinių medžiagų trūkumo simptomus. Tačiau mineralinės trąšos negerina dirvožemio struktūros ir, naudojamos netinkamai ar per dideliais kiekiais, gali pakenkti dirvožemio mikroflorai ir užteršti gruntinius vandenis.
Geriausias sprendimas dažnai yra integruotas požiūris – organinių trąšų naudojimas kaip pagrindas dirvožemio derlingumui palaikyti ir mineralinių trąšų naudojimas kaip papildomas maitinimo šaltinis, kai to reikia. Pavyzdžiui, pavasarį galima patręšti kompostu, o vasaros viduryje, prieš žydėjimą, papildomai palaistyti skystomis mineralinėmis trąšomis, skirtomis žydintiems augalams.
Tręšimo grafikas ir laikas
Tinkamas tręšimo laiko parinkimas yra svarbus, kad maistinės medžiagos būtų panaudotos efektyviausiai. Pagrindinis tręšimas atliekamas ankstyvą pavasarį, kai tricirtis pradeda leisti naujus ūglius. Šiuo metu augalui reikia daug energijos augimui, todėl subalansuotos, lėto atpalaidavimo trąšos arba geras komposto sluoksnis yra idealus pasirinkimas. Šio vieno tręšimo derlingoje dirvoje gali pakakti visam sezonui.
Jei dirvožemis yra skurdesnis arba pastebi, kad augalas atrodo silpnas, galima atlikti papildomą tręšimą vasaros pradžioje arba viduryje. Tam geriausiai tinka skystos, vandenyje tirpios trąšos. Prieš pat žydėjimą, maždaug liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, galima panaudoti trąšas su didesniu fosforo (P) ir kalio (K) kiekiu. Šie elementai skatina gausesnį ir ryškesnį žydėjimą. Venk trąšų su dideliu azoto kiekiu antroje vasaros pusėje.
Vėlyvą vasarą ir rudenį, po žydėjimo, augalo tręšti nebereikia. Papildomos maistinės medžiagos šiuo laikotarpiu gali paskatinti naują augimą, kuris nespės subręsti iki žiemos ir bus pažeistas šalnų. Augalas šiuo metu ruošiasi ramybės periodui, todėl tręšimas gali sutrikdyti šį natūralų ciklą. Vietoj tręšimo, rudenį galima atnaujinti mulčio sluoksnį aplink augalą, kuris apsaugos šaknis žiemą ir praturtins dirvą pavasarį.
Tręšiant svarbu laikytis vienos taisyklės – niekada netręšk sausos dirvos. Prieš tręšdamas skystomis ar biriomis trąšomis, visada gerai palaistyk augalą. Tręšimas sausai dirvai gali sukelti didelę maistinių medžiagų koncentraciją aplink šaknis ir jas nudeginti. Geriausia tręšti drėgną dirvą, pavyzdžiui, po lietaus arba po laistymo.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Nors tricirtis nėra labai reiklus augalas, kartais gali pasireikšti maistinių medžiagų trūkumo požymiai, ypač auginant jį skurdžioje ar netinkamo pH dirvoje. Svarbu mokėti atpažinti šiuos požymius, kad būtų galima laiku imtis priemonių. Vienas dažniausių požymių yra lapų spalvos pasikeitimas, vadinamas chloroze. Kai lapai, ypač tarp gyslų, tampa šviesiai žali arba geltoni, o gyslos išlieka žalios, tai dažniausiai rodo geležies trūkumą. Geležies trūkumas dažnai pasitaiko šarminėje dirvoje, nes aukštas pH blokuoja geležies pasisavinimą.
Bendras augalo augimo sulėtėjimas, smulkūs, blyškūs lapai ir menkas žydėjimas gali rodyti bendrą maistinių medžiagų, ypač azoto, trūkumą. Jei pagelsta ir pirmiausia nukrenta apatiniai, senesni lapai, tai klasikinis azoto trūkumo požymis. Augalas „perkelia” mobilų azotą iš senų lapų į naujus, augančius ūglius.
Lapų kraštų džiūvimas ir rudavimas, ypač ant senesnių lapų, gali signalizuoti apie kalio trūkumą. Silpna šaknų sistema ir purpurinis atspalvis ant lapų gali būti fosforo trūkumo ženklas. Tačiau svarbu atminti, kad panašius simptomus gali sukelti ir kitos problemos, pavyzdžiui, perlaistymas, sausra, ligos ar netinkamas dirvožemio pH.
Prieš puolant tręšti didesnėmis trąšų normomis, pirmiausia įvertink visas auginimo sąlygas. Patikrink dirvožemio drėgmę ir pH. Dažnai problemą galima išspręsti pakoregavus dirvožemio rūgštingumą ar laistymo režimą. Jei vis dėlto įtari maistinių medžiagų trūkumą, geriausia naudoti subalansuotas kompleksines trąšas arba specializuotas trąšas, skirtas konkrečiam trūkumui pašalinti, pavyzdžiui, geležies chelatą chlorozės atveju.
