Dygliosios slyvos ligos ir kenkėjai

Dygliosios slyvos, būdamos laukinis augalas, pasižymi išskirtiniu atsparumu ir gyvybingumu, todėl ligos ir kenkėjai jas puola palyginti retai. Šis natūralus imunitetas daro jas patraukliu pasirinkimu ekologiniams ir mažai priežiūros reikalaujantiems sodams. Vis dėlto, net ir šis tvirtas augalas nėra visiškai apsaugotas nuo tam tikrų negalavimų, ypač jei auga netinkamomis sąlygomis, yra nusilpęs arba aplinkui plinta ligų sukėlėjai. Laiku pastebėjus pirmuosius ligų ar kenkėjų pažeidimo požymius ir pritaikius tinkamas prevencines bei kontrolės priemones, galima išsaugoti augalo sveikatą ir užtikrinti gerą derlių.

Viena iš svarbiausių prevencinių priemonių yra tinkamos agrotechnikos laikymasis. Sveikas ir stiprus augalas yra kur kas atsparesnis bet kokiems išorės pavojams. Tai apima tinkamos, saulėtos ir gerai vėdinamos vietos parinkimą, optimalaus atstumo tarp augalų išlaikymą, kad nesusidarytų per didelė drėgmė vainiko viduje. Taip pat svarbu vengti mechaninių pažeidimų, kurie gali tapti vartais infekcijoms. Reguliarus sanitarinis genėjimas, kurio metu šalinamos sausos, pažeistos ir ligotos šakos, yra būtinas norint sumažinti ligų plitimo riziką.

Tinkama sodo higiena taip pat atlieka didžiulį vaidmenį. Rudenį būtina sugrėbti ir sunaikinti (sudeginti arba giliai užkasti) visus nukritusius lapus, nes juose gali žiemoti daugelio grybelinių ligų sukėlėjai. Taip pat reikia surinkti visus ant medžio likusius mumifikuotus, sudžiūvusius vaisius, kurie yra pagrindinis vaisių puvinio (moniliozės) infekcijos šaltinis kitais metais. Šie paprasti, bet veiksmingi veiksmai gali ženkliai sumažinti poreikį naudoti chemines apsaugos priemones.

Jei vis dėlto prireikia naudoti fungicidus ar insekticidus, svarbu tai daryti atsakingai. Geriausia rinktis mažiau aplinkai kenksmingus preparatus ir juos naudoti griežtai pagal instrukcijas, laikantis nurodytų normų ir purškimo laiko. Profilaktiniai purškimai anksti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą (pavyzdžiui, vario preparatais), dažnai būna efektyvesni ir reikalauja mažiau chemijos nei bandymas gydyti jau įsisiautėjusią ligą vegetacijos metu. Svarbu purkšti sausu, nevėjuotu oru, geriausiai vakare, kai nebeskraido bitės ir kiti naudingi vabzdžiai.

Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos

Moniliozė, arba vaisių puvinys, yra viena iš pavojingiausių ir labiausiai paplitusių kaulavaisių ligų, galinčių pažeisti ir dygliąsias slyvas. Liga pasireiškia dviem formomis: žiedų ir ūglių deglige pavasarį bei vaisių puviniu vasarą. Pavasarį, žydėjimo metu, grybelis patenka per žiedo piestelę, todėl žiedai, lapai ir jauni ūgliai staiga paruduoja ir nudžiūsta, atrodydami tarsi apdeginti. Vasarą ant vaisių atsiranda rudos puvinio dėmės, kurios greitai plečiasi, o jų paviršiuje susidaro pilkšvos, koncentriškais ratais išsidėsčiusios sporų karputės. Pažeisti vaisiai arba nukrenta, arba sudžiūsta ir lieka kaboti ant šakų per žiemą.

Šratligė (kokomikozė) – tai dar viena grybelinė liga, pažeidžianti lapus. Ant jų atsiranda smulkios, apvalios, rausvai rudos dėmelės su tamsesniu apvadu. Po kurio laiko dėmelių centrinė dalis nekrotizuoja ir iškrenta, palikdama lapuose mažas skylutes, primenančias šratų pėdsakus. Kai liga stipriai išplitusi, lapai pagelsta ir nukrenta anksčiau laiko, o tai susilpnina augalą, sumažina jo atsparumą šalčiui ir kitų metų derlių. Liga plinta drėgnu oru, o jos sukėlėjas žiemoja nukritusiuose lapuose.

Deguliai (polistigmozė) yra liga, kuri taip pat pažeidžia lapus. Ant jų atsiranda didelės, iškilios, iš pradžių gelsvos, vėliau ryškiai raudonos ar oranžinės dėmės, primenančios nudegimus. Dėmių vietoje lapo audinys sustorėja. Stipriai pažeisti lapai anksčiau laiko nukrenta, o tai neigiamai veikia augalo fotosintezę ir bendrą būklę. Kaip ir šratligės atveju, ligos sukėlėjas žiemoja nukritusiuose lapuose, todėl jų sunaikinimas rudenį yra pagrindinė prevencijos priemonė.

Kovojant su šiomis grybelinėmis ligomis, svarbiausia yra prevencija: reguliarus genėjimas, užtikrinantis gerą vainiko vėdinimą, pažeistų šakų, vaisių ir nukritusių lapų naikinimas. Pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, galima profilaktiškai nupurkšti krūmus vario sulfato arba Bordo skysčio tirpalu. Jei liga pasikartoja kasmet, gali prireikti papildomų purškimų fungicidais prieš žydėjimą ir po jo, naudojant sisteminius preparatus, skirtus kaulavaisiams apsaugoti.

Kenkėjai ir jų daroma žala

Amarai yra vieni iš dažniausių kenkėjų, galinčių apnikti dygliąsias slyvas. Šie smulkūs vabzdžiai kolonijomis apsigyvena ant jaunų ūglių viršūnių ir apatinės lapų pusės, siurbdami augalo sultis. Dėl to lapai susiraukšlėja, susisuka, ūgliai deformuojasi ir nustoja augti. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio vėliau įsiveisia juodligės grybelis, padengiantis lapus juodomis apnašomis ir trikdantis fotosintezę. Kovai su amarais galima naudoti natūralias priemones, pavyzdžiui, purkšti dilgėlių, česnakų ištrauka ar žaliojo muilo tirpalu. Esant dideliam antplūdžiui, tenka griebtis insekticidų.

Slyvinis vaisėdis yra pavojingas kenkėjas, kurio vikšrai gadina vaisius. Drugeliai skraido ir deda kiaušinėlius ant vaisių užuomazgų po žydėjimo. Išsiritę vikšrai įsigraužia į vaisiaus vidų ir minta jo minkštimu bei sėkla. Pažeisti vaisiai nustoja augti, įgauna violetinį atspalvį ir anksčiau laiko nukrenta. Vienas vikšras per savo gyvenimą gali sugadinti kelis vaisius. Kovai su šiuo kenkėju naudojamos feromoninės gaudyklės patinėliams gaudyti, kurios padeda nustatyti kenkėjų skraidymo pradžią ir gausumą, bei leidžia laiku panaudoti insekticidus. Taip pat svarbu reguliariai rinkti ir naikinti visus nukritusius, kirmijusius vaisius.

Pjūkleliai, ypač slyvinis geltonasis pjūklelis, taip pat gali padaryti daug žalos būsimam derliui. Suaugę vabzdžiai deda kiaušinėlius į žiedų taureles. Išsiritusios lervos, vadinamos netikraisiais vikšrais, įsigraužia į vaisių užuomazgas ir išėda jų vidų. Viena lerva gali sunaikinti iki 4-6 užuomazgų. Pažeistos užuomazgos paruduoja, džiūsta ir byra. Efektyviausia priemonė – purkšti insekticidais prieš pat žydėjimą arba iškart po jo, kai didžioji dalis žiedlapių jau nukritę.

Erkės, ypač raudonoji sodinė erkė, gali tapti problema karštomis ir sausomis vasaromis. Šie maži, plika akimi sunkiai įmatomi kenkėjai siurbia sultis iš lapų. Pažeisti lapai praranda spalvą, tampa marmuriški, vėliau paruduoja, džiūsta ir anksčiau laiko nukrenta. Kovai su erkėmis naudojami akaricidai. Svarbu gerai apipurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, kur erkės dažniausiai ir telkiasi.

Virusinės ir bakterinės ligos

Nors dygliosios slyvos yra atsparios, kartais jas gali pažeisti ir virusinės ar bakterinės ligos, kurios yra kur kas sunkiau kontroliuojamos nei grybelinės. Viena iš tokių pavojingų ligų yra raupai (šarka) – virusinė liga, pažeidžianti daugelį kaulavaisių. Ant lapų atsiranda šviesiai žalios arba gelsvos dėmės, žiedai, linijos, sudarančios savotišką mozaiką. Ant vaisių susidaro įspaustos, tamsesnės dėmės ir dryžiai, minkštimas po jais tampa kietas, beskonio, kartais su pūvančiomis ertmėmis. Ši liga yra nepagydoma, o virusą platina amarai bei užkrėsta sodinamoji medžiaga.

Aptikus raupų pažeistą augalą, jį reikėtų nedelsiant išrauti ir sudeginti, kad liga neplistų į kitus sodo augalus. Svarbiausia prevencinė priemonė – naudoti tik sveiką, sertifikuotą sodinamąją medžiagą. Taip pat būtina naikinti amarus, kurie yra pagrindiniai šio viruso platintojai. Atidžiai apžiūrėkite naujai įsigytus sodinukus, ar nėra ligos požymių.

Bakterinis vėžys yra dar viena pavojinga liga, kurią sukelia bakterijos. Ji pažeidžia žievę, šakas ir kamieną. Pažeistose vietose atsiranda įdubusios, tamsios dėmės, žievė trūkinėja, atsiveria opos, iš kurių pavasarį sunkiasi sakai (gumbosis). Bakterijos gali pažeisti ir pumpurus, žiedus bei jaunus ūglius, kurie staiga nuvysta ir nudžiūsta. Liga plinta per žaizdas, todėl labai svarbu genėti augalus sausu oru, o didesnes žaizdas užtepti sodo tepalu.

Kova su bakterinėmis ligomis yra sudėtinga. Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, reikia nedelsiant išpjauti pažeistas šakas, apimant ir dalį sveikos medienos, ir jas sudeginti. Įrankius po kiekvieno pjūvio būtina dezinfekuoti. Anksti pavasarį ir rudenį, nukritus lapams, profilaktiškai galima purkšti vario preparatais, kurie turi bakteriocidinių savybių ir gali apriboti ligos plitimą.

Prevencinės priemonės ir sodo higiena

Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra jų prevencija. Kaip jau ne kartą minėta, svarbiausią vaidmenį atlieka tinkama agrotechnika ir sodo higiena. Sveikas, gerai prižiūrimas augalas, augantis jam tinkamomis sąlygomis, turi stiprų natūralų imunitetą. Todėl pasirūpinkite, kad jūsų dygliosios slyvos augtų saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje, derlingoje ir gerai drenuojamoje dirvoje.

Reguliarus genėjimas yra būtinas. Pavasarį atliekamas sanitarinis genėjimas, šalinant visas per žiemą apšalusias, nulūžusias, ligotas šakas. Taip pat retinamas vainikas, išpjaunant į vidų augančias, besikryžiuojančias šakas. Tai užtikrina gerą oro cirkuliaciją ir saulės patekimą į vainiko vidų, kas stabdo grybelinių ligų vystymąsi. Genėjimo įrankiai turi būti aštrūs ir švarūs, o po ligotų šakų genėjimo – dezinfekuoti.

Rudeninis sodo tvarkymas yra kritiškai svarbus. Būtina sugrėbti ir sunaikinti visus nukritusius lapus ir vaisius. Tai yra pagrindinė priemonė, naikinanti žiemojančias ligų sukėlėjų ir kenkėjų stadijas. Niekada nepalikite pūvančių vaisių ar krūvos lapų po medžiu per žiemą, nes taip sukuriate idealų infekcijos šaltinį kitam sezonui. Perkasinėjant žemę aplink krūmą rudenį, sunaikinama dalis dirvoje žiemojančių kenkėjų lėliukių.

Profilaktiniai purškimai taip pat yra veiksminga prevencijos dalis. Ankstyvą pavasarį, dar prieš pumpurų brinkimą, atliekamas „mėlynasis purškimas” Bordo skysčiu ar kitu vario preparatu. Šis purškimas sunaikina ant žievės ir pumpurų žiemojusius ligų sukėlėjus. Taip pat naudinga rudenį, nukritus lapams, dar kartą nupurkšti augalus ir žemę po jais tais pačiais preparatais. Šios priemonės, derinamos su gera agrotechnika, leidžia išvengti daugelio problemų ir auginti sveikas dygliąsias slyvas.