Nors difenbachija laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, net ir atidžiausiai prižiūrima ji nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Netikėti lapų spalvos pokyčiai, dėmės, vytimas ar nepageidaujami „svečiai” gali sukelti nerimą kiekvienam augintojui. Svarbiausia – laiku pastebėti problemą, teisingai ją diagnozuoti ir imtis atitinkamų veiksmų. Dažniausiai ligos ir kenkėjai atsiranda dėl netinkamų auginimo sąlygų, kurios susilpnina augalą ir padaro jį pažeidžiamą. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime dažniausiai pasitaikančias difenbachijos ligas ir kenkėjus, jų atpažinimo požymius bei efektyviausius kovos ir prevencijos būdus, kad jūsų augalas išliktų sveikas ir gražus.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Vienas iš labiausiai paplitusių difenbachijos kenkėjų yra voratinklinė erkė. Šie maži, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai yra sunkiai pastebimi plika akimi. Jų buvimą dažniausiai išduoda plonas, švelnus voratinklis, aptraukiantis lapų apačią ir stiebų bei lapkočių sandūras. Erkės minta augalo sultimis, todėl pažeisti lapai pasidengia smulkiomis gelsvomis ar sidabrinėmis dėmelėmis, vėliau pagelsta ir nudžiūsta. Voratinklinės erkės ypač greitai dauginasi sausame ir šiltame ore, todėl dažniausiai puola augalus šildymo sezono metu.
Kitas dažnas kenkėjas – miltuotasis skydamaris. Šiuos vabzdžius lengva atpažinti iš baltų, į vatą panašių išskyrų, kurias jie palieka lapų pažastyse, ant stiebų ir apatinėje lapų pusėje. Miltuotieji skydamariai taip pat siurbia augalo sultis, todėl augalas silpsta, jo augimas lėtėja, o lapai gali deformuotis ir pagelsti. Be to, šie kenkėjai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis.
Amarai taip pat gali užpulti difenbachijas, ypač jaunus ūglius ir lapus. Tai maži, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi arba gelsvi, kurie gyvena didelėmis kolonijomis. Jie siurbia sultis, todėl pažeistos augalo dalys deformuojasi, susiraukšlėja. Kaip ir skydamariai, amarai išskiria lipčių, kuris teršia augalą. Nors amarai dažniau pasitaiko lauko augaluose, jie gali patekti į patalpas per atvirus langus ar su naujai įsigytais augalais.
Skydamariai ir netikrieji skydamariai yra dar viena kenkėjų grupė. Jie atrodo kaip maži, rudi arba gelsvi gaubteliai, prisitvirtinę prie lapų ir stiebų. Šie vabzdžiai taip pat minta augalo sultimis, sukeldami lapų geltonavimą ir kritimą. Juos pašalinti yra gana sudėtinga dėl apsauginio skydo. Pastebėjus bet kuriuos iš šių kenkėjų, pirmas žingsnis yra izoliuoti pažeistą augalą nuo kitų, kad būtų išvengta užkrato plitimo.
Kovos su kenkėjais būdai
Pirmasis ir paprasčiausias kovos su kenkėjais metodas yra mechaninis valymas. Pastebėjus pirmuosius kenkėjus, galima pabandyti juos pašalinti rankiniu būdu. Miltuotuosius skydamarius ir skydamarius galima nuvalyti vatos tamponu, suvilgytu denatūruotame spirite arba muilo tirpale. Amarus ir voratinklines erkes galima bandyti nuplauti stipria vandens srove, nuprausiant augalą po dušu. Svarbu kruopščiai nuplauti abi lapų puses ir stiebus.
Jei mechaninis valymas nepadeda arba kenkėjų kolonija yra didelė, galima naudoti liaudiškas priemones. Efektyvus yra ūkinio muilo tirpalas (apie 20 g muilo litrui vandens). Šiuo tirpalu reikia kruopščiai apipurkšti arba apvalyti visą augalą, po kelių valandų nuplaunant švariu vandeniu. Taip pat galima naudoti česnako ar svogūnų ištrauką. Tačiau šios priemonės yra veiksmingos tik pradinėje stadijoje ir reikalauja dažno kartojimo.
Kai liaudiškos priemonės yra neveiksmingos, tenka griebtis cheminių preparatų – insekticidų. Rinkoje yra platus pasirinkimas įvairių insekticidų, tiek kontaktinio, tiek sisteminio poveikio. Kontaktiniai insekticidai veikia tiesiogiai patekę ant kenkėjo, o sisteminiai patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi jomis mintantiems vabzdžiams. Prieš naudojant bet kokį cheminį preparatą, būtina atidžiai perskaityti instrukciją ir griežtai jos laikytis. Purkšti augalą reikia gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke, naudojant apsaugos priemones.
Kovojant su voratinkline erke, reikia naudoti specialius preparatus – akaricidus. Svarbu atminti, kad daugelis insekticidų erkių neveikia. Nepriklausomai nuo pasirinkto preparato, purškimą dažniausiai reikia kartoti kelis kartus kas 7–10 dienų, kad būtų sunaikintos visos kenkėjų vystymosi stadijos, įskaitant iš kiaušinėlių išsiritusias naujas kartas. Po apdorojimo augalą reikėtų atidžiai stebėti ir, jei reikia, procedūrą pakartoti.
Grybelinės ir bakterinės ligos
Difenbachijas rečiau pažeidžia ligos nei kenkėjai, tačiau dėl netinkamos priežiūros gali išsivystyti grybelinės ar bakterinės infekcijos. Pati pavojingiausia ir dažniausia liga – šaknų puvinys. Jį sukelia dirvožemyje esantys grybeliai, kurie suaktyvėja esant per didelei drėgmei ir prastai oro cirkuliacijai. Pagrindinė šaknų puvinio priežastis – perlaistymas. Augalo lapai vysta, gelsta, nors dirvožemis yra šlapias, o nuo stiebo pagrindo gali sklisti pelėsio kvapas.
Ant lapų gali atsirasti įvairių dėmių, kurias taip pat sukelia grybeliai. Tai gali būti antraknozė, pasireiškianti tamsiomis, apvaliomis dėmėmis su geltonu apvadu, arba lapų dėmėtligė, kurios metu atsiranda mažesnės, netaisyklingos formos rudos dėmės. Šios ligos dažniausiai plinta esant didelei oro drėgmei ir prastam vėdinimui. Grybelių sporos gali plisti su vandens lašeliais, todėl svarbu purškiant augalus neperšlapinti lapų ilgam laikui.
Bakterinis vytulys yra dar viena rimta liga, kurią sukelia bakterijos. Infekcija dažniausiai patenka per pažeidimus ant stiebo ar lapų. Liga pasireiškia staigiu lapų vytimu ir stiebo minkštėjimu bei puvimu. Pažeistos vietos tampa vandeningos ir skleidžia nemalonų kvapą. Ši liga plinta labai greitai ir dažnai baigiasi augalo žūtimi.
Visų šių ligų atveju pirmiausia reikia pašalinti ir sunaikinti pažeistas augalo dalis. Pjaunant naudokite sterilų įrankį, kad neperneštumėte infekcijos. Jei įtariamas šaknų puvinys, augalą reikia išimti iš vazono, pašalinti visas pažeistas šaknis ir persodinti į šviežią, sterilų substratą. Kovai su grybelinėmis ligomis naudojami fungicidai. Augalą reikia apipurkšti fungicido tirpalu pagal instrukciją. Bakterines ligas kontroliuoti yra daug sunkiau, dažnai pažeistą augalą tenka sunaikinti, kad būtų apsaugoti kiti.
Fiziologinės problemos ir jų prevencija
Dažnai problemos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ligos, iš tiesų yra fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamų auginimo sąlygų. Lapų galiukų ir kraštų rudavimas dažniausiai nėra liga, o reakcija į per sausą orą. Tai ypač dažnas reiškinys žiemą, kai veikia centrinis šildymas. Šią problemą galima išspręsti didinant oro drėgmę – reguliariai purškiant augalą, naudojant oro drėkintuvą ar padėklą su drėgnais akmenukais.
Apatinių lapų geltonavimas ir kritimas gali būti natūralus senėjimo procesas, kai difenbachija auga ir formuoja stiebą. Tačiau jei gelsta daug lapų vienu metu arba gelsta ir jauni, viršutiniai lapai, tai gali būti perlaistymo, maistinių medžiagų trūkumo arba per žemos temperatūros ženklas. Būtina atidžiai įvertinti visas auginimo sąlygas ir nustatyti tikrąją priežastį.
Lapų blyškumas ir margumo praradimas dažniausiai rodo šviesos trūkumą. Difenbachijai reikia daug ryškios, bet išsklaidytos šviesos. Esant per menkam apšvietimui, augalas stengiasi gaminti kuo daugiau chlorofilo, todėl margos veislės praranda savo dekoratyvumą ir tampa vientisai žalios. Perkelkite augalą į šviesesnę vietą, bet saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali nudeginti lapus ir palikti ant jų rudas, sausas dėmes.
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Palaikykite optimalias auginimo sąlygas: užtikrinkite tinkamą apšvietimą, temperatūrą ir laistymą. Vėdinkite patalpas, bet saugokite augalą nuo skersvėjų. Reguliariai apžiūrėkite savo augalus, atkreipdami dėmesį į lapų apačią ir stiebų pažastis. Naujai įsigytus augalus visada palaikykite karantine kelias savaites, atskirai nuo kitų, kad įsitikintumėte, jog jie neužkrėsti. Stiprus ir sveikas augalas yra daug atsparesnis bet kokioms negandoms.
Prevencinės priemonės
Norint išvengti daugelio problemų, susijusių su ligomis ir kenkėjais, svarbiausia yra tinkama prevencija. Ji prasideda nuo sveiko augalo įsigijimo. Pirkdami difenbachiją atidžiai ją apžiūrėkite: lapai turi būti tvirti, ryškios spalvos, be jokių dėmių, pažeidimų ar kenkėjų pėdsakų. Patikrinkite ir apatinę lapų pusę. Dirvožemis vazone neturi būti per šlapias ar skleisti pelėsio kvapo. Sveikas augalas turi daug geresnius šansus sėkmingai adaptuotis naujuose namuose.
Kaip minėta, karantinas yra būtina priemonė. Naują augalą bent 2-3 savaites laikykite atskirai nuo kitų kambarinių gėlių. Per šį laiką išryškės visos paslėptos problemos – gali išsiristi kenkėjų kiaušinėliai ar pasireikšti ligų simptomai. Tai apsaugos jūsų esamą kolekciją nuo galimo užkrato. Karantino metu atidžiai stebėkite naujoką.
Švara ir higiena taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Reguliariai valykite dulkes nuo difenbachijos lapų drėgna šluoste. Tai ne tik pagerins augalo išvaizdą ir fotosintezės procesą, bet ir leis laiku pastebėti pirmuosius kenkėjus. Nuvalykite nukritusius, pageltusius lapus nuo substrato paviršiaus, nes pūvančios organinės liekanos gali tapti terpe grybelinėms ligoms plisti. Naudokite švarius vazonus ir įrankius persodindami ar genėdami augalus.
Sukurkite augalui optimalias augimo sąlygas, nes stiprus augalas yra atspariausias ligoms ir kenkėjams. Užtikrinkite, kad difenbachija gautų pakankamai šviesos, bet būtų apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių. Laikykitės teisingo laistymo režimo, venkite perlaistymo. Palaikykite tinkamą oro drėgmę, ypač žiemą. Vėdinkite patalpas, kad oras nebūtų užsistovėjęs, tačiau saugokite nuo šaltų skersvėjų. Laiku ir tinkamai tręškite augalą aktyvaus augimo periodu. Šios paprastos, bet svarbios taisyklės padės išlaikyti jūsų difenbachiją sveiką ir klestinčią daugelį metų.
