Didysis debesylas yra daugiametis, šalčiui atsparus augalas, puikiai prisitaikęs prie vidutinio klimato sąlygų, todėl jo žiemojimas paprastai nesukelia didelių rūpesčių. Tačiau, norint užtikrinti, kad augalas sėkmingai sulauktų pavasario ir kitą sezoną augtų dar vešlesnis, verta atlikti keletą paruošiamųjų darbų rudenį. Tinkamas pasiruošimas žiemai ypač svarbus jauniems, pirmaisiais metais pasodintiems augalams, kurių šaknų sistema dar nėra pilnai susiformavusi ir yra jautresnė šalčio poveikiui. Be to, specifinių priežiūros priemonių gali prireikti ir atšiauresnio klimato regionuose arba auginant augalus vazonuose. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius didžiojo debesylo paruošimo žiemai etapus, nuo antžeminės dalies nupjovimo iki mulčiavimo ir papildomos apsaugos, kurie padės augalui saugiai peržiemoti ir pavasarį atgimti nauja jėga.
Didysis debesylas pasižymi puikiu natūraliu atsparumu šalčiui ir priskiriamas 3–8 atsparumo šalčiui zonoms, o tai reiškia, kad jis gali ištverti temperatūros kritimą iki maždaug -35 ar -40 laipsnių Celsijaus. Tokį atsparumą lemia jo galinga, giliai į dirvą prasiskverbianti šaknų sistema, kurioje sukaupiamos maisto medžiagų atsargos, reikalingos peržiemojimui ir pavasariniam augimui. Šaknys, esančios giliau dirvožemyje, yra natūraliai apsaugotos nuo didžiausių šalčių, ypač jei žemę dengia sniego danga. Sniegas yra puikus natūralus izoliatorius, kuris apsaugo dirvožemį nuo gilaus įšalo ir staigių temperatūros svyravimų.
Nepaisant gero natūralaus atsparumo, klimato sąlygos konkrečiame regione gali turėti įtakos augalo žiemojimui. Regionuose, kur žiemos yra labai šaltos, bet besniegės, kyla didesnė rizika, kad dirvožemis giliai įšals ir gali pažeisti net ir atsparių augalų šaknis. Tokiomis sąlygomis papildoma apsauga, pavyzdžiui, mulčiavimas, tampa ypač svarbi. Taip pat pavojingi yra žiemos atlydžiai, po kurių vėl staigiai atšąla. Dėl tokių temperatūros svyravimų dirvožemyje gali susidaryti ledo sluoksnis, kuris trikdo oro apykaitą ir gali pakenkti šaknims.
Augalo amžius taip pat yra svarbus veiksnys. Jauni, pirmaisiais metais po pasodinimo augantys debesylai yra gerokai jautresni šalčiui, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi ir gili. Būtent todėl jauniems augalams reikalinga papildoma apsauga pirmaisiais metais ar dvejais, kol jie visiškai įsitvirtins ir sustiprės. Suaugę, brandūs augalai paprastai puikiai žiemoja be jokios specialios priežiūros, ypač jei auga tinkamoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje ir gerai drenuojamame dirvožemyje.
Galiausiai, svarbu prisiminti, kad sveikas ir gerai prižiūrėtas augalas visada geriau peržiemos nei nusilpęs. Todėl tinkamas laistymas, tręšimas ir apsauga nuo ligų bei kenkėjų vegetacijos metu yra neatsiejama sėkmingo pasiruošimo žiemai dalis. Augalas, kuris per vasarą sukaupė pakankamai maisto medžiagų atsargų, turės daugiau jėgų atlaikyti žiemos iššūkius ir pavasarį pradėti naują augimo ciklą.
Daugiau straipsnių šia tema
Augalo paruošimas rudenį
Pasiruošimas žiemai prasideda ne vėlyvą rudenį, o jau vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Nuo rugpjūčio mėnesio reikėtų nustoti tręšti augalą azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių ir lapų augimą, o rudenį tai yra nepageidautina. Jauni, nesubrendę ūgliai nespės sumedėti iki šalčių ir neišvengiamai nušals, be reikalo išeikvodami augalo energiją. Vietoj to, vasaros pabaigoje galima patręšti trąšomis, kuriose gausu kalio ir fosforo, nes šie elementai stiprina šaknų sistemą ir didina augalo atsparumą šalčiui.
Rudenį reikėtų palaipsniui mažinti ir laistymą, leidžiant augalui natūraliai pereiti į ramybės būseną. Perteklinė drėgmė vėlyvą rudenį gali būti žalinga, nes skatina puvinių plitimą ir didina riziką, kad šaknys bus pažeistos šalčio. Paprastai šiuo metų laiku pakanka natūralių kritulių, ir papildomai laistyti reikia tik esant neįprastai ilgai ir sausai rudens sausrai. Prieš pat užšąlant, jei ruduo buvo labai sausas, galima atlikti vadinamąjį gausųjį drėkinamąjį laistymą, kad dirva nebūtų sausa žiemą.
Vienas svarbiausių rudeninės priežiūros darbų yra antžeminės dalies nupjovimas. Tai reikėtų daryti vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai ir stiebai natūraliai pagelsta ir pradeda vysti. Nereikėtų skubėti nupjauti dar žaliuojančių dalių, nes kol jos gyvybingos, jose vis dar vyksta fotosintezė, o pagamintos maistinės medžiagos keliauja į šaknis, kaupdamos atsargas žiemai. Stiebus reikėtų nupjauti aštriu sekatoriumi ar sodo žirklėmis, paliekant maždaug 10–15 centimetrų aukščio stuobrelius virš žemės.
Nupjautas augalo dalis būtina surinkti ir pašalinti iš gėlyno. Tai svarbu ne tik dėl estetikos, bet ir dėl fitosanitarinių priežasčių. Ant senų lapų ir stiebų gali žiemoti įvairių ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Jei augalas vegetacijos metu sirgo, jo liekanas geriausia sudeginti. Jei augalas buvo sveikas, nupjautas dalis galima smulkinti ir kompostuoti. Atlikus šiuos paruošiamuosius darbus, augalas yra paruoštas svarbiausiam apsaugos etapui – mulčiavimui.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimas ir papildoma apsauga
Mulčiavimas yra efektyviausias ir svarbiausias būdas apsaugoti didžiojo debesylo šaknų sistemą nuo žiemos šalčių. Mulčias veikia kaip antklodė, kuri sulaiko žemės šilumą ir neleidžia dirvožemiui per giliai įšalti, ypač besniegėmis žiemomis. Be to, jis apsaugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie gali atsirasti atlydžių metu. Mulčiuoti reikėtų po to, kai dirvos paviršius jau šiek tiek įšąla, paprastai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Nereikėtų mulčiuoti per anksti, kai žemė dar šilta, nes tai gali pritraukti peles ir kitus graužikus, kurie po mulčiu gali įsirengti lizdus ir apgraužti augalo šaknis.
Kaip mulčią galima naudoti įvairias organines medžiagas. Puikiai tinka sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), durpės, kompostas, smulkinta medžių žievė, pjuvenos ar net šiaudai. Augalo pagrindą reikėtų apdėti storu, maždaug 10–20 centimetrų storio mulčio sluoksniu, suformuojant kauburėlį. Svarbu, kad pats augalo centras, iš kurio pavasarį augs nauji ūgliai, nebūtų užpiltas per sunkia ir šlapia medžiaga, kad nepradėtų pūti. Tam aplink augalo centrą galima palikti nedidelį oro tarpą.
Jauniems, pirmaisiais metais augantiems debesylams, ypač jei žiema prognozuojama atšiauri, galima suteikti ir papildomą apsaugą. Ant mulčio sluoksnio galima uždėti eglišakių. Jos ne tik suteikia papildomą izoliaciją, bet ir puikiai sulaiko sniegą, kuris yra geriausia natūrali apsauga. Be to, spygliuočių šakos neleidžia mulčiui susigulėti, palaiko geresnę oro cirkuliaciją ir atbaido graužikus. Nereikėtų naudoti polietileno plėvelės ar kitų orui nepralaidžių medžiagų, nes po jomis augalas gali iššusti ir pradėti pūti atlydžių metu.
Pavasarį, kai dirva pradeda atšilti ir praeina didžiausių šalnų pavojus, mulčią reikėtų palaipsniui nuimti. Nereikėtų to daryti per anksti, kad augalo nesužadintų per ankstyvas atšilimas ir jo nepažeistų vėlyvos pavasario šalnos. Tačiau ir delsti negalima, nes po per storu mulčio sluoksniu žemė ilgiau šyla, o tai gali sulėtinti augalo augimo pradžią. Dalį mulčio, pavyzdžiui, kompostą ar perpuvusius lapus, galima palikti ir švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį – tai bus puiki trąša naujam sezonui.
Vazonuose auginamų debesylų žiemojimas
Didžiųjų debesylų auginimas vazonuose nėra labai populiarus dėl didelio augalo dydžio, tačiau kartais jauni augalai auginami konteineriuose. Vazonuose auginamų augalų žiemojimas reikalauja ypatingo dėmesio, nes jų šaknų sistema yra daug labiau pažeidžiama šalčio. Dirvožemis mažoje vazono talpoje peršąla daug greičiau ir giliau nei atvirame grunte, todėl palikti vazoną su augalu lauke per žiemą be jokios apsaugos yra labai rizikinga. Šaknys, esančios arti vazono sienelių, gali tiesiog sušalti.
Vienas iš patikimiausių būdų apsaugoti vazone augantį debesylą – perkelti jį žiemai į vėsią, neperšąlančią patalpą. Tam puikiai tinka rūsys, garažas, nešildomas šiltnamis ar veranda, kur temperatūra laikosi šiek tiek aukščiau nulio (nuo +1 iki +5 laipsnių Celsijaus). Prieš perkeliant, antžeminę augalo dalį reikėtų nupjauti. Žiemojimo metu augalo laistyti praktiškai nereikia, užtenka tik kartais labai saikingai sudrėkinti žemę, kad šaknys visiškai neišdžiūtų. Pavasarį, praėjus šalnų pavojui, augalą galima vėl išnešti į lauką.
Jei nėra galimybės perkelti augalo į patalpą, galima bandyti jį žiemoti lauke, tačiau tam reikės geros izoliacijos. Vienas iš būdų – įkasti vazoną į žemę sodo lysvėje ar darže iki pat vazono kraštų. Žemė aplinkui veiks kaip natūralus izoliatorius. Papildomai vazono viršų ir aplink jį reikėtų gausiai mulčiuoti durpėmis, lapais ar pjuvenomis ir uždengti eglišakėmis. Svarbu pasirinkti užuovėjoje esančią vietą, kur nesikaupia vanduo.
Kitas būdas – apšiltinti patį vazoną. Vazonas su augalu statomas į daug didesnę dėžę, o tarpas tarp vazono sienelių ir dėžės pripildomas izoliacine medžiaga – durpėmis, pjuvenomis, putplasčio granulėmis ar net glamžytais laikraščiais. Iš viršaus augalas taip pat mulčiuojamas ir pridengiamas. Svarbu, kad vazonas stovėtų ant medinės lentos ar putplasčio lakšto, o ne tiesiai ant sušalusios žemės ar betono. Reikia užtikrinti, kad į apšiltinimo medžiagą nepatektų per daug drėgmės, nes šlapia izoliacija praranda savo savybes.
