Nors dėmėtasis arumas, augdamas savo natūralioje aplinkoje – derlingoje miško paklotėje – puikiai apsirūpina maistinėmis medžiagomis, auginant jį sode, papildomas tręšimas gali žymiai pagerinti jo augimą, lapų dekoratyvumą ir žydėjimo gausumą. Šio augalo maistinių medžiagų poreikis nėra didelis, tačiau subalansuotas ir laiku atliktas tręšimas padeda sukurti optimalias sąlygas, artimas jo natūralioms augavietėms. Supratimas, kokios maistinės medžiagos jam reikalingos, kada ir kaip jas pateikti, yra esminis žingsnis siekiant išauginti sveiką, stiprų ir vizualiai patrauklų augalą, kuris džiugins savo egzotiška išvaizda kiekvieną pavasarį.
Pagrindiniai maistinių medžiagų poreikiai
Dėmėtasis arumas, kaip ir dauguma augalų, reikalauja trijų pagrindinių makroelementų: azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K). Azotas yra būtinas vešliai lapijai ir bendram augimui. Fosforas skatina stiprios šaknų sistemos vystymąsi ir yra labai svarbus žiedų formavimuisi. Kalis padeda reguliuoti vandens apykaitą augale, stiprina jo atsparumą ligoms ir nepalankioms aplinkos sąlygoms. Subalansuotas šių trijų elementų santykis yra raktas į sėkmingą augimą.
Be pagrindinių makroelementų, augalui taip pat reikalingi mikroelementai, tokie kaip magnis, kalcis, geležis ir siera, nors ir daug mažesniais kiekiais. Paprastai, jei dirvožemis yra turtingas organinių medžiagų, jame yra pakankamai šių mikroelementų. Organinės trąšos, pavyzdžiui, kompostas ar gerai perpuvęs mėšlas, yra puikus tiek makro-, tiek mikroelementų šaltinis.
Dėmėtasis arumas ypač gerai reaguoja į organinėmis medžiagomis praturtintą dirvožemį. Natūralioje aplinkoje pūvantys lapai ir kitos organinės atliekos nuolat papildo dirvožemį humusu ir maistinėmis medžiagomis. Todėl geriausias būdas patenkinti šio augalo poreikius yra imituoti šį procesą sode. Prieš sodinant ir kasmet mulčiuojant dirvožemį kompostu, galima užtikrinti ilgalaikį ir subalansuotą maistinių medžiagų tiekimą.
Svarbu vengti per didelio azoto kiekio, ypač naudojant mineralines trąšas. Nors azotas skatina greitą lapų augimą, jo perteklius gali pakenkti žydėjimui – augalas augins didelius lapus, bet nesuformuos žiedynų. Be to, pernelyg vešli ir minkšta lapija yra jautresnė kenkėjų antpuoliams ir ligoms. Pirmenybę teik trąšoms su subalansuotu NPK santykiu arba mažesniu azoto kiekiu.
Geriausias laikas tręšti
Tręšimo laikas yra toks pat svarbus kaip ir pačių trąšų pasirinkimas. Dėmėtąjį arumą reikėtų tręšti tik aktyvaus augimo laikotarpiu. Geriausias laikas pradėti tręšti yra ankstyvą pavasarį, kai tik iš žemės pasirodo pirmieji daigai. Šiuo metu augalas intensyviai naudoja energiją lapams ir žiedynams formuoti, todėl papildomos maistinės medžiagos jam yra ypač naudingos.
Pagrindinis tręšimas atliekamas vieną kartą per metus, pavasarį. Tam puikiai tinka lėtai tirpstančios granuliuotos trąšos arba geras sluoksnis komposto, paskleistas aplink augalą. Lėtai tirpstančios trąšos palaipsniui išskiria maistines medžiagas per kelis mėnesius, aprūpindamos augalą viskuo, ko jam reikia per visą aktyvųjį sezoną. Tai yra patogus ir efektyvus tręšimo būdas.
Jei dirvožemis yra labai skurdus arba pastebi, kad augalas atrodo silpnas, galima papildomai patręšti skystomis trąšomis. Skystomis trąšomis laistoma kas 2-4 savaites pavasarį ir vasaros pradžioje. Svarbu neviršyti gamintojo nurodytos koncentracijos, o geriau ją net šiek tiek sumažinti, kad nenudegintumėte šaknų. Tręšimą skystomis trąšomis reikėtų nutraukti, kai augalas pradeda žydėti.
Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai augalas pereina į ramybės būseną, jo tręšti nebegalima. Šiuo laikotarpiu augalas nenaudoja maistinių medžiagų, todėl trąšos ne tik bus nenaudingos, bet ir gali pakenkti. Perteklinės maistinės medžiagos dirvožemyje gali sutrikdyti augalo pasiruošimą žiemai ir pakenkti šaknims. Tręšimo ciklas atnaujinamas tik kitą pavasarį.
Organinių trąšų nauda
Organinės trąšos yra geriausias pasirinkimas dėmėtajam arumui, nes jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina pačią dirvožemio struktūrą. Kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, lapų puvenos – visa tai yra puikūs organinių medžiagų šaltiniai. Šios trąšos veikia lėtai, palaipsniui išskirdamos maistines medžiagas ir užtikrindamos ilgalaikį maitinimą. Jos taip pat skatina naudingų mikroorganizmų veiklą dirvožemyje, kurie padeda augalui geriau pasisavinti maistines medžiagas.
Kompostas yra viena iš universaliausių ir naudingiausių organinių trąšų. Pavasarį aplink dėmėtąjį arumą paskleistas 2-3 cm storio komposto sluoksnis veiks ir kaip trąša, ir kaip mulčias. Jis praturtins dirvožemį, padės išlaikyti drėgmę ir slopins piktžolių augimą. Tai yra natūralus būdas atkurti miško paklotės sąlygas, kurias šis augalas taip mėgsta.
Gerai perpuvęs galvijų ar arklių mėšlas taip pat yra puikus pasirinkimas. Svarbu naudoti tik visiškai perpuvusį mėšlą, nes šviežias mėšlas yra per stiprus ir gali „sudeginti” augalo šaknis. Perpuvusį mėšlą galima įterpti į dirvą prieš sodinant augalą arba naudoti kaip mulčią pavasarį. Jis suteiks augalui reikalingą azoto, fosforo ir kalio kiekį.
Lapų puvenos yra dar viena puiki alternatyva. Jas galima pasigaminti patiems, kompostuojant sugrėbtus medžių lapus. Lapų puvenos yra ypač vertingos, nes jos parūgština dirvožemį, o dėmėtasis arumas mėgsta neutralų arba šiek tiek rūgštų pH. Naudojant organines trąšas, pertręšimo rizika yra daug mažesnė nei naudojant mineralines trąšas.
Mineralinių trąšų naudojimas
Nors organinės trąšos yra rekomenduojamos, tam tikrais atvejais galima naudoti ir mineralines trąšas, ypač jei reikia greitai reaguoti į maistinių medžiagų trūkumą. Renkantis mineralines trąšas, ieškok subalansuotų kompleksinių trąšų, skirtų žydintiems arba lapiniams dekoratyviniams augalams. Atkreipk dėmesį į NPK (azoto, fosforo, kalio) santykį – venk trąšų su labai dideliu azoto kiekiu.
Lėtai tirpstančios granuliuotos trąšos yra patogus pasirinkimas. Jas užtenka įterpti į dirvos paviršių aplink augalą anksti pavasarį, ir jos palaipsniui maitins augalą visą sezoną. Laikykis pakuotėje nurodytų normų ir neberk granulių tiesiai ant augalo lapų ar stiebo, kad jų nenudegintum. Po tręšimo augalą naudinga palaistyti, kad trąšos pradėtų tirpti ir skverbtis į dirvą.
Skystos mineralinės trąšos veikia greitai, nes maistinės medžiagos yra augalui lengvai prieinamoje formoje. Jos tinka, kai reikia greito efekto, pavyzdžiui, pastebėjus lapų pageltimą dėl maistinių medžiagų trūkumo. Tačiau su skystomis trąšomis lengviau pertręšti, todėl svarbu jas naudoti atsargiai. Visada praskiesk trąšas vandeniu pagal instrukciją arba net šiek tiek silpnesniu tirpalu.
Naudojant mineralines trąšas, svarbu prisiminti, kad jos nemaitina dirvožemio ir negerina jo struktūros taip, kaip organinės trąšos. Ilgainiui, naudojant tik mineralines trąšas, dirvožemis gali nuskursti, sumažėti jo biologinis aktyvumas. Todėl geriausia strategija yra derinti abu tręšimo būdus: naudoti organines trąšas kaip pagrindą dirvožemio gerinimui ir augalo maitinimui, o mineralines trąšas – tik esant reikalui, kaip papildomą priemonę.
Pertręšimo požymiai ir pasekmės
Pertręšimas gali būti toks pat žalingas kaip ir maistinių medžiagų trūkumas, o kartais net labiau. Vienas iš pirmųjų pertręšimo požymių, ypač per dideliu azoto kiekiu, yra pernelyg vešlus, tamsiai žalių, bet silpnų lapų augimas. Augalas gali atrodyti didelis, bet jo audiniai būna minkšti, todėl jis tampa neatsparus ligoms, kenkėjams ir mechaniniams pažeidimams.
Kitas pertręšimo simptomas yra žydėjimo sumažėjimas arba visiškas išnykimas. Kai augalas gauna per daug azoto, jis visą savo energiją skiria lapų auginimui, o ne žiedų formavimui. Tai dažna problema, su kuria susiduria sodininkai, naudojantys universalias vejos ar daržovių trąšas dekoratyviniams augalams. Todėl svarbu rinktis tinkamos sudėties trąšas.
Ant augalo lapų gali atsirasti nudegimo požymių – lapų kraštai paruduoja ir džiūsta. Tai rodo, kad trąšų koncentracija dirvožemyje yra per didelė, ir tai pažeidžia šaknis. Sunkesniais atvejais pertręšimas gali sukelti viso augalo vytimą ir žūtį. Druskų kaupimasis dirvožemyje, ypač vazonuose, taip pat yra dažna pertręšimo pasekmė.
Jei įtari, kad pertręšei augalą, pirmas žingsnis yra gausiai jį palieti, kad išplautum trąšų perteklių iš dirvožemio. Leisk vandeniui laisvai nutekėti. Kurį laiką netręšk augalo, leisk jam atsigauti. Ateityje sumažink trąšų normą arba tręšk rečiau. Visada geriau patręšti šiek tiek mažiau nei per daug.
