Nors dėmėtasis arumas yra laikomas gana tvirtu ir atspariu augalu, gebančiu klestėti be didelės priežiūros, kartais jį gali užpulti įvairios ligos ir kenkėjai. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar netinkamas dirvožemis. Savalaikis problemų atpažinimas ir tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių taikymas yra raktas į sveiką augalą. Žinodamas pagrindines grėsmes ir kaip su jomis kovoti, galėsi apsaugoti savo dėmėtuosius arumus ir ilgai džiaugtis jų unikaliu grožiu sode.
Dažniausios grybelinės ir bakterinės ligos
Viena iš pavojingiausių ligų, galinčių pažeisti dėmėtąjį arumą, yra šakniagumbių puvinys. Šią ligą dažniausiai sukelia dirvožemyje esantys grybai, tokie kaip Pythium ar Phytophthora, kurie suaktyvėja esant per dideliam drėgmės kiekiui ir prastam drenažui. Puvinio pažeisto augalo lapai pradeda gelsti, vysta, o šakniagumbis tampa minkštas ir pūva. Geriausia prevencija – užtikrinti purų, gerai drenuojamą dirvožemį ir vengti perlaistymo, ypač augalo ramybės periodu. Pastebėjus ligos požymius, pažeistą augalą reikia iškasti, pašalinti visas supuvusias dalis ir persodinti į sausesnę vietą su nauju substratu.
Lapų dėmėtligės yra dar viena grybelinių ligų grupė, kuri gali pasireikšti ant dėmėtojo arumo lapų. Šios ligos sukelia įvairaus dydžio ir formos rudas, juodas ar gelsvas dėmes. Nors jos retai būna pražūtingos augalui, tačiau gadina jo dekoratyvią išvaizdą. Dėmėtligės dažniausiai plinta drėgnu oru. Norint jų išvengti, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalus, nesodinant jų per tankiai. Pažeistus lapus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad liga neplistų. Sunkesniais atvejais galima naudoti fungicidus.
Miltligė – tai dar viena grybelinė liga, pasireiškianti balta, miltuota apnaša ant lapų paviršiaus. Ji dažniausiai atsiranda, kai yra dideli temperatūros svyravimai tarp dienos ir nakties, ir prasta oro cirkuliacija. Nors miltligė retai pažeidžia dėmėtąjį arumą, tačiau pasitaiko. Prevencijai svarbu augalų nesodinti per tankiai. Pastebėjus pirmuosius požymius, pažeistus lapus galima nupurkšti kalio muilo tirpalu arba specialiais fungicidais.
Rūdys yra dar viena grybelinė liga, kurią galima atpažinti iš oranžinių ar rudų spuogelių, dažniausiai apatinėje lapo pusėje. Kaip ir kitos grybelinės ligos, rūdys mėgsta drėgną aplinką. Prevencija yra panaši: gera oro cirkuliacija, pažeistų dalių šalinimas. Svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai.
Kenkėjų identifikavimas ir kontrolė
Šliužai ir sraigės yra vieni iš dažniausių dėmėtojo arumo kenkėjų. Jie ypač mėgsta jaunus, gležnus lapus ir ūglius, kurie pavasarį lenda iš žemės. Šie moliuskai palieka netaisyklingos formos skyles lapuose ir gleivių pėdsakus. Jų kontrolė gali būti sudėtinga, tačiau yra keletas veiksmingų būdų. Galima juos rinkti rankomis vakare arba po lietaus. Taip pat veiksmingos yra įvairios gaudyklės, pavyzdžiui, į žemę įkasti indeliai su alumi, arba barjerai aplink augalus iš aštrių medžiagų, tokių kaip kiaušinių lukštai ar diatominė žemė.
Amarai yra smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai, kurie gali apsigyventi ant jaunų lapų ir ūglių. Jų kolonijos dažniausiai telkiasi apatinėje lapų pusėje. Amarų pažeisti lapai deformuojasi, gelsta, augalas silpsta. Kovai su amarais galima naudoti stiprią vandens srovę, kuri tiesiog nuplauna juos nuo augalo. Taip pat veiksmingi yra insekticidinio muilo ar nimbamedžio aliejaus purškalai. Svarbu skatinti sode natūralius amarų priešus, tokius kaip boružės ar auksaakės.
Voratinklinės erkutės yra labai maži kenkėjai, kuriuos sunku pamatyti plika akimi. Jų buvimą išduoda smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų ir, esant didesniam užkrėtimui, plonas voratinklis. Šie kenkėjai mėgsta sausą ir karštą orą. Prevencijai svarbu palaikyti tinkamą drėgmę, retkarčiais apipurškiant augalus vandeniu. Jei erkutės jau pasirodė, galima naudoti akaricidus arba insekticidinio muilo tirpalą.
Retkarčiais dėmėtąjį arumą gali pažeisti tripsai. Tai maži, sparnuoti vabzdžiai, kurie taip pat siurbia augalo sultis, palikdami ant lapų sidabriškas dėmes ir juodus taškelius (ekskrementus). Tripsų kontrolė yra sudėtinga, nes jie yra atsparūs daugeliui insekticidų. Efektyviausios priemonės yra lipnios gaudyklės ir specializuoti insekticidai. Svarbu veikti greitai, pastebėjus pirmuosius pažeidimo požymius.
Prevencinės priemonės
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Svarbiausias prevencijos elementas – tinkamų auginimo sąlygų sudarymas. Pasirink augalui tinkamą vietą su daliniu pavėsiu ir gerai drenuojamu, organinėmis medžiagomis turtingu dirvožemiu. Užtikrink, kad augalai nebūtų susodinti per tankiai, kad tarp jų laisvai cirkuliuotų oras. Tai padės išvengti daugelio grybelinių ligų.
Reguliari sodo higiena yra labai svarbi. Rudenį surink ir sunaikink visus nukritusius ir pažeistus lapus. Juose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Ne-kompostuok sergančių augalų dalių. Reguliariai apžiūrėk savo augalus, kad kuo anksčiau pastebėtum pirmuosius ligų ar kenkėjų požymius. Kuo anksčiau pradedama kova, tuo ji būna efektyvesnė.
Skatink biologinę įvairovę savo sode. Augink įvairius augalus, kurie pritraukia naudingus vabzdžius – boružes, auksaakes, plėšriąsias blakes – kurie minta amarais ir kitais kenkėjais. Sukurk sąlygas paukščiams, kurie taip pat padeda kontroliuoti kenkėjų populiacijas. Sveika ekosistema yra natūrali apsauga nuo daugelio problemų.
Naudok tik sveiką ir kokybišką sodinamąją medžiagą. Pirk šakniagumbius iš patikimų tiekėjų. Prieš sodindamas, apžiūrėk juos – jie turi būti kieti, be puvinio ar pažeidimų požymių. Jei daugini augalus dalindamas kerą, naudok tik sveikas dalis ir dezinfekuok įrankius, kad neperneštum ligų.
Natūralūs ir ekologiški apsaugos būdai
Vietoj cheminių pesticidų ir fungicidų, pirmenybę teik natūralioms ir ekologiškoms apsaugos priemonėms. Pavyzdžiui, kovai su grybelinėmis ligomis galima naudoti dilgėlių ar asiūklių nuovirus. Šie augaliniai preparatai stiprina augalo imunitetą ir slopina grybelių vystymąsi. Svarbu juos naudoti reguliariai, kaip prevencinę priemonę.
Insekticidinis muilas yra efektyvi ir saugi priemonė nuo daugelio minkštakūnių kenkėjų, tokių kaip amarai ar voratinklinės erkutės. Jis veikia pažeisdamas vabzdžių išorinį sluoksnį, dėl ko jie išdžiūsta. Svarbu nupurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, kur slepiasi kenkėjai. Procedūrą gali tekti pakartoti kelis kartus.
Nimbamedžio (Neem) aliejus yra dar viena puiki natūrali priemonė. Jis veikia kaip insekticidas, fungicidas ir atbaidanti priemonė. Nimbamedžio aliejus sutrikdo kenkėjų maitinimosi ir dauginimosi ciklus. Jis yra efektyvus prieš amarus, tripsus, miltligę ir kitas problemas. Purškiant svarbu laikytis instrukcijų ir nepurkšti ant augalų, kai šviečia kaitri saulė.
Skatink naudingos faunos įsikūrimą sode. Pavyzdžiui, ežiai ir rupūžės yra puikūs šliužų ir sraigių naikintojai. Sukurk jiems tinkamas sąlygas gyventi – palik lapų krūvą ar įrenk nedidelį vandens telkinį. Naudodamas ekologiškus metodus, ne tik apsaugosi savo augalus, bet ir prisidėsi prie sveikesnės aplinkos kūrimo.
Kada naudoti chemines priemones
Cheminių apsaugos priemonių (pesticidų ir fungicidų) reikėtų imtis tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės yra neveiksmingos ir augalui gresia rimtas pavojus. Prieš naudodamas chemiją, tiksliai identifikuok problemą – ligą ar kenkėją – kad galėtum pasirinkti tinkamiausią preparatą. Netinkamai parinkta priemonė ne tik nepadės, bet ir gali pakenkti augalui bei aplinkai.
Griežtai laikykis gamintojo nurodymų, pateiktų ant pakuotės. Atkreipk dėmesį į preparato koncentraciją, purškimo dažnumą ir saugos priemones. Dėvėk apsaugines pirštines, akinius ir respiratorių. Purkšk ramiu, nevėjuotu oru, geriausiai vakare, kai nebėra bičių ir kitų naudingų apdulkintojų.
Venk plataus veikimo spektro insekticidų, nes jie naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius. Jei įmanoma, rinkis selektyvius preparatus, kurie veikia tik konkrečią kenkėjų grupę. Po purškimo tam tikrą laiką nevartok šalia augančių valgomų augalų, laikykis nurodyto karencijos laikotarpio.
Apsvarstyk sisteminių insekticidų naudojimą. Jie yra absorbuojami augalo ir cirkuliuoja jo sultyse, todėl yra veiksmingi prieš sultis siurbiančius kenkėjus. Tačiau jie taip pat gali būti pavojingesni aplinkai ir naudingiems organizmams. Naudodamas chemines priemones, visada prisimink, kad tai yra intervencija į ekosistemą, todėl ji turi būti apgalvota ir atsakinga.
