Siekiant, kad citrininė pelargonija augtų vešli, džiugintų intensyviu lapų aromatu ir gera sveikata, būtina ją aprūpinti visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Nors tai nėra itin reiklus augalas, vazone auginamos gėlės dirvožemis laikui bėgant išsenka, todėl reguliarus tręšimas tampa neatsiejama priežiūros dalimi. Tinkamai parinktos trąšos ir teisingas tręšimo režimas užtikrina subalansuotą augimą, stiprina augalo atsparumą ligoms ir kenkėjams bei pagerina jo dekoratyvines savybes. Svarbiausia yra tręšti saikingai ir laiku, atsižvelgiant į augalo augimo ciklą, nes tiek maistinių medžiagų trūkumas, tiek jų perteklius gali turėti neigiamų pasekmių.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos citrininei pelargonijai, yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės, t.y., lapų ir stiebų, augimą. Fosforas yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir gausiam žydėjimui. Kalis stiprina augalo audinius, didina jo atsparumą nepalankioms sąlygoms, tokioms kaip sausra ar temperatūrų svyravimai, ir taip pat prisideda prie žiedų kokybės. Subalansuotas šių trijų elementų santykis yra sėkmingo tręšimo pagrindas.
Be makroelementų, augalui reikalingi ir mikroelementai, nors ir mažesniais kiekiais. Tai geležis, magnis, boras, manganas, cinkas ir kiti. Jų trūkumas gali sukelti įvairius fiziologinius sutrikimus, pavyzdžiui, lapų chlorozę (pageltimą tarp gyslų), kuri dažniausiai atsiranda dėl geležies arba magnio stokos. Dėl šios priežasties geriausia rinktis kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra ne tik pagrindinių NPK elementų, bet ir mikroelementų rinkinys.
Tręšimo poreikis labiausiai priklauso nuo augalo augimo fazės. Aktyviausiu laikotarpiu, nuo pavasario iki rudens pradžios, kai augalas intensyviai auga, tręšti reikia reguliariai. Tuo tarpu ramybės periodu, žiemą, kai augimo procesai sulėtėja, tręšimas yra nutraukiamas. Pradėti tręšti po žiemos ir baigti prieš ją reikia palaipsniui, kad augalas nepatirtų staigaus streso dėl pasikeitusio maistinių medžiagų kiekio.
Trąšų pasirinkimas
Rinkoje yra gausus trąšų asortimentas, todėl gali kilti klausimas, kurias pasirinkti. Citrininei pelargonijai geriausiai tinka skystos kompleksinės trąšos, skirtos žydintiems augalams arba specialiai pelargonijoms. Skystas trąšas lengva dozuoti ir naudoti laistymo metu, jos greitai pasisavinamos, todėl poveikis būna greitesnis. Svarbu atkreipti dėmesį į trąšų sudėtį, nurodytą ant pakuotės (NPK santykis). Reikėtų rinktis tokias, kuriose yra didesnis fosforo (P) ir kalio (K) kiekis, palyginti su azotu (N).
Daugiau straipsnių šia tema
Azoto perteklius skatins vešlų lapų augimą, tačiau tai gali neigiamai paveikti žydėjimą – augalas augins daug lapų, bet žiedų kraus mažai arba visai nekraus. Be to, per daug azoto gavę augalai tampa lepesni, jų audiniai būna minkštesni ir labiau pažeidžiami ligų bei kenkėjų. Subalansuotos trąšos su didesniu fosforo kiekiu skatins ne tik žydėjimą, bet ir tvirtos šaknų sistemos vystymąsi, o kalis užtikrins bendrą augalo tvirtumą ir atsparumą.
Be skystų trąšų, galima naudoti ir ilgai veikiančias trąšas granulių arba lazdelių pavidalu. Tokios trąšos įmaišomos į substratą persodinant augalą arba įspaudžiamos į žemę vegetacijos pradžioje. Jos palaipsniui tirpsta ir aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis kelis mėnesius. Tai patogus pasirinkimas tiems, kurie linkę pamiršti reguliariai tręšti. Vis dėlto, naudojant ilgai veikiančias trąšas, sunkiau kontroliuoti maistinių medžiagų tiekimą, todėl svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų.
Nereikėtų pamiršti ir organinių trąšų, tokių kaip biohumusas ar kompostas. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti drėgmę ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organines trąšas galima įmaišyti į substratą persodinant arba naudoti jų vandeninius ekstraktus papildomam tręšimui. Tačiau organinėse trąšose maistinių medžiagų koncentracija yra mažesnė ir sunkiau nuspėjama, todėl jas geriausia derinti su mineralinėmis trąšomis.
Tręšimo dažnumas ir laikas
Optimalus tręšimo dažnumas priklauso nuo naudojamų trąšų tipo ir metų laiko. Naudojant skystas mineralines trąšas, citrininę pelargoniją aktyvaus augimo periodu (nuo kovo iki rugpjūčio pabaigos) rekomenduojama tręšti kas 10-14 dienų. Svarbu griežtai laikytis ant pakuotės nurodytų dozavimo rekomendacijų. Geriau patręšti šiek tiek silpnesniu tirpalu, nei viršyti rekomenduojamą normą, nes pertręšimas yra pavojingesnis nei nepakankamas tręšimas.
Daugiau straipsnių šia tema
Rudenį, maždaug nuo rugsėjo mėnesio, tręšimą reikia pradėti retinti. Iš pradžių tręšiama kas tris savaites, vėliau – kartą per mėnesį, ir galiausiai, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, tręšimas visiškai nutraukiamas. Tai leidžia augalui palaipsniui pasiruošti ramybės periodui. Tręšimas žiemą ne tik nereikalingas, bet ir žalingas, nes skatina silpnų, ištįsusių ūglių augimą esant šviesos trūkumui.
Pavasarį, kai augalas ima rodyti pirmuosius atbudimo ženklus – augina naujus lapelius, tręšimą galima pamažu atnaujinti. Pirmąjį kartą po žiemos reikėtų patręšti perpus silpnesniu tirpalu nei įprastai. Vėliau, augalui įsibėgėjant augti, galima pereiti prie įprasto tręšimo režimo. Ką tik persodinto augalo tręšti nereikėtų bent 3-4 savaites, nes šviežiame substrate yra pakankamai maistinių medžiagų, o pažeistos šaknys yra jautrios trąšų druskoms.
Geriausias laikas tręšti yra rytas arba vakaras. Nerekomenduojama tręšti karštą ir saulėtą dieną, nes esant aukštai temperatūrai vanduo greitai garuoja, o trąšų koncentracija dirvožemyje padidėja, kas gali pakenkti šaknims. Svarbiausia taisyklė – niekada netręšti sauso augalo. Prieš tręšiant, substratas turi būti šiek tiek drėgnas. Todėl pirmiausia augalą reikėtų šiek tiek palieti švariu vandeniu ir tik po keliolikos minučių ar valandos tręšti paruoštu trąšų tirpalu.
Maistinių medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų disbalanso požymius. Azoto trūkumą išduoda sulėtėjęs augimas, smulkūs ir blyškiai žali lapai. Pirmiausia pradeda gelsti ir kristi senesni, apatiniai lapai. Jei trūksta fosforo, lapai gali įgauti tamsiai žalią, melsvą ar net purpurinį atspalvį, ypač apatinėje pusėje. Taip pat pastebimai sulėtėja augimas ir vėluoja žydėjimas. Kalio trūkumas pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir parudavimu, tarsi jie būtų apdeginti.
Mikroelementų trūkumas taip pat turi specifinius požymius. Dažniausiai pasitaikanti geležies chlorozė pasireiškia jaunų, viršūninių lapų pageltimu, tačiau jų gyslos išlieka žalios. Magnio trūkumas sukelia panašius simptomus, tačiau pirmiausia paveikia senesnius, apatinius lapus – tarp gyslų atsiranda geltonų arba oranžinių dėmių, lapai atrodo margi. Pastebėjus šiuos simptomus, reikėtų patręšti augalą kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais arba specializuotais preparatais, skirtais konkrečiai problemai spręsti.
Trąšų perteklius, arba pertręšimas, yra ne mažiau pavojingas. Vienas iš pirmųjų požymių – balti druskų kristalai ant dirvožemio paviršiaus ir vazono sienelių. Augalo lapų galiukai ir kraštai pradeda džiūti ir ruduoti, tarsi būtų apdeginti. Augimas gali visiškai sustoti, o lapai, ypač apatiniai, pradeda gelsti ir kristi. Sunkiais atvejais augalas gali nuvysti net ir esant drėgnai žemei, nes pažeistos šaknys nebegali pasisavinti vandens.
Įtarus pertręšimą, reikia nedelsiant imtis veiksmų. Pirmiausia, reikia praplauti substratą. Tam vazonas statomas į kriauklę ar vonią ir gausiai liejamas švariu, kambario temperatūros vandeniu, leidžiant jam laisvai ištekėti pro drenažo angas. Tai padeda išplauti druskų perteklių iš dirvožemio. Po praplovimo reikia leisti substratui gerai apdžiūti. Po tokios procedūros tręšti negalima mažiausiai mėnesį. Jei šaknys smarkiai pažeistos, gali tekti augalą persodinti į visiškai naują substratą.
Kitos svarbios tręšimo taisyklės
Nereikėtų tręšti sergančių ar kenkėjų apniktų augalų. Pirmiausia reikia išspręsti problemą – išgydyti ligą ar atsikratyti kenkėjų – ir tik tada, kai augalas pradės atsigauti, galima pamažu atnaujinti tręšimą. Trąšos sergančiam augalui gali tapti papildomu streso faktoriumi ir dar labiau pabloginti jo būklę. Silpnas augalas nepajėgus efektyviai pasisavinti maistinių medžiagų, todėl tręšimas gali būti tiesiog beprasmis ar net žalingas.
Jauni, neseniai įsišakniję auginiai arba ką tik persodinti augalai taip pat neturėtų būti tręšiami. Jaunoms šaknims reikia laiko įsitvirtinti ir sustiprėti. Trąšos gali jas nudeginti. Kaip jau minėta, tręšti galima pradėti tik praėjus maždaug 3-4 savaitėms po persodinimo, pradedant nuo silpnesnės koncentracijos tirpalo. Šviežias substratas pats savaime turi pakankamai maisto medžiagų augalo startui.
Visada laikykitės gamintojo nurodytų trąšų skiedimo normų. Niekada nebandykite „sustiprinti” poveikio naudodami didesnę koncentraciją. Tai viena dažniausių klaidų, sukeliančių šaknų nudeginimą ir augalo intoksikaciją. Jei abejojate, visada geriau paruošti silpnesnį tirpalą. Augalas geriau toleruos nedidelį maisto medžiagų trūkumą nei jų perteklių.
Atminkite, kad tręšimas yra tik viena iš sudedamųjų augalo priežiūros dalių. Joks tręšimas neduos gerų rezultatų, jei augalui trūks šviesos, jis bus neteisingai laistomas ar augs netinkamame substrate. Tik kompleksinė ir teisinga priežiūra, apimanti visus augalo poreikius, leis džiaugtis sveika, vešlia ir aromatinga citrinine pelargonija.
