Citrininės pelargonijos ligos ir kenkėjai

Nors citrininė pelargonija dėl savo specifinio, eterinių aliejų prisotinto aromato yra laikoma gana atspariu augalu ligoms ir kenkėjams, kartais ir ją gali užpulti įvairios bėdos. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip perlaistymas, prasta oro cirkuliacija ar maistinių medžiagų disbalansas, kurios susilpnina augalą ir padaro jį imlesnį infekcijoms bei kenkėjų atakoms. Svarbiausia yra laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų buvimo požymius ir nedelsiant imtis atitinkamų priemonių. Reguliari augalo apžiūra yra geriausia prevencijos priemonė, leidžianti užkirsti kelią rimtesnėms problemoms.

Dažniausiai pasitaikančios citrininės pelargonijos ligos yra grybinės kilmės, o joms plisti palankiausias sąlygas sudaro drėgmės perteklius. Viena iš tokių ligų yra šaknų ir stiebo pagrindo puvinys, dar vadinamas „juodąja kojele”. Ši liga dažniausiai išsivysto dėl per gausaus laistymo ir prasto drenažo. Jos pažeistas augalas pradeda vysti, jo stiebo pagrindas pajuoduoja ir suminkštėja. Deja, šioje stadijoje augalą išgelbėti jau beveik neįmanoma.

Kita paplitusi grybinė liga – pilkasis puvinys (botrytis). Jam atsirasti palankias sąlygas sudaro drėgnas ir vėsus oras bei prasta ventiliacija. Ant lapų, stiebų ir žiedų atsiranda pilkų, purių, pelėsį primenančių apnašų. Pažeistos augalo dalys greitai ruduoja ir pūva. Norint išvengti šios ligos, svarbu nepalikti ant augalo senų, pažeistų lapų ir peržydėjusių žiedų, taip pat užtikrinti gerą oro judėjimą aplink augalą.

Kalbant apie kenkėjus, citrininės pelargonijos eteriniai aliejai atbaido daugelį jų, tačiau kartais augalą gali apnikti baltasparniai, voratinklinės erkės ar amarai. Šie kenkėjai dažniausiai įsitaiso apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis, taip jį silpnindami. Dėl jų veiklos lapai gali pradėti gelsti, deformuotis ir kristi. Svarbu reguliariai apžiūrėti lapus, ypač jų apatinę pusę, kad būtų galima laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų antplūdžio ženklus.

Dažniausios grybinės ligos

Juodoji kojelė, arba šaknų puvinys, yra viena pavojingiausių ligų, kurią sukelia dirvožemyje esantys patogeniniai grybai. Kaip minėta, pagrindinė jos atsiradimo priežastis – perlaistymas. Liga pirmiausia pažeidžia šaknis, kurios paruduoja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maistinėmis medžiagomis. Dėl to augalas pradeda vysti, nors žemė vazone gali būti drėgna. Vėliau puvinys plinta į stiebo pagrindą, kuris pajuoduoja. Prevencija yra vienintelis veiksmingas kovos būdas: naudokite sterilų substratą, užtikrinkite gerą drenažą ir venkite perlaistymo.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) yra dar viena dažna problema, ypač vėsiu ir drėgnu oru, pavyzdžiui, rudenį arba netinkamai vėdinamoje žiemojimo patalpoje. Liga pasireiškia pilku, puriu pelėsiu ant bet kurių augalo dalių. Pažeisti audiniai greitai nyksta. Pastebėjus pirmuosius požymius, būtina nedelsiant pašalinti visas pažeistas dalis, nupjaunant ir šiek tiek sveiko audinio. Augalą reikėtų apdoroti fungicidu. Prevencijai svarbu laistant neliesti lapų, reguliariai šalinti nuvytusius lapus ir žiedus bei užtikrinti gerą oro cirkuliaciją.

Rūdys – tai grybinė liga, kurią galima atpažinti iš specifinių oranžinių arba rudų, miltuotų spuogelių, atsirandančių dažniausiai apatinėje lapų pusėje. Viršutinėje lapo pusėje, ties pažeidimo vieta, gali matytis gelsvos dėmės. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta, augalas nusilpsta. Pastebėjus rūdis, reikia pašalinti ir sunaikinti visus pažeistus lapus. Augalą reikia nupurkšti fungicidu, skirtu kovai su rūdimis.

Miltligė taip pat kartais gali pažeisti pelargonijas. Ji pasireiškia baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų ir stiebų. Liga plinta sausu ir šiltu oru. Nors ji nėra tokia pavojinga kaip puviniai, miltligė silpnina augalą, trikdo fotosintezę ir gadina dekoratyvinę išvaizdą. Kovai su miltlige naudojami specialūs fungicidai. Iš natūralių priemonių galima bandyti purkšti augalą sodos tirpalu (vienas arbatinis šaukštelis sodos litrui vandens, įlašinus kelis lašus skysto muilo).

Kenkėjai ir kovos su jais būdai

Baltasparniai – tai smulkūs, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie dažniausiai slepiasi apatinėje lapų pusėje. Pajudinus augalą, jie pakyla į orą baltu debesėliu. Tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos siurbia augalų sultis, palikdami lipnias išskyras (lipčių), ant kurių gali įsiveisti juodasis pelėsis. Dėl to lapai gelsta ir krenta. Kovai su baltasparniais galima naudoti lipnias gaudykles arba purkšti augalą insekticidais. Iš naminių priemonių veiksmingas purškimas kalio muilo tirpalu.

Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai, kuriuos sunku pastebėti plika akimi. Jų buvimą išduoda plonas, tankus voratinklis, apraizgantis lapus ir ūglių viršūnėles, bei smulkūs, šviesūs taškeliai ant lapų. Šie kenkėjai ypač greitai dauginasi sausame ir karštame ore. Kovai su jomis augalą reikia kruopščiai nuplauti po dušu, o vėliau apdoroti akaricidais – specialiomis priemonėmis nuo erkių. Prevenciškai padeda reguliarus oro drėkinimas aplink augalą.

Amarai yra nedideli, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapus ir žiedpumpurius. Jie taip pat siurbia augalo sultis, dėl ko deformuojasi lapai ir ūgliai, o augalas skursta. Amarai, kaip ir baltasparniai, išskiria lipčių. Esant nedideliam antplūdžiui, amarus galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti muiluotu vandeniu suvilgyta kempine. Jei kenkėjų daug, tenka griebtis insekticidų.

Skydamariai ir miltuotieji skydamariai yra retesni, bet taip pat pavojingi kenkėjai. Skydamariai atrodo kaip maži, rudi ar rusvi skydeliai, prisitvirtinę prie stiebų ir lapų. Miltuotieji skydamariai pasižymi baltomis, į vatą panašiomis išskyromis, kuriose slepiasi. Abu šie kenkėjai yra sunkiai įveikiami dėl apsauginio sluoksnio. Juos galima bandyti nuvalyti spiritu suvilgytu ausų krapštuku, o vėliau augalą purkšti sisteminiais insekticidais, kurie patenka į augalo sultis ir taip nunuodija kenkėjus.

Prevencinės priemonės

Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais – tai prevencija. Svarbiausia yra užtikrinti optimalias auginimo sąlygas, nes stiprus ir sveikas augalas yra kur kas atsparesnis. Laikykitės teisingo laistymo režimo, venkite perlaistymo ir užtikrinkite gerą drenažą. Naudokite purų, laidų ir sterilų substratą, ypač daugindami augalus. Reguliariai vėdinkite patalpas, kuriose auginamos pelargonijos, kad užtikrintumėte gerą oro cirkuliaciją ir išvengtumėte per didelės drėgmės.

Reguliari augalo apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo citrininę pelargoniją, ypatingą dėmesį skirdami apatinei lapų pusei ir jaunų ūglių viršūnėlėms. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus su ja susidoroti. Pastebėję pageltusius, dėmėtus ar kitaip pažeistus lapus, nedelsdami juos pašalinkite. Taip pat reguliariai šalinkite peržydėjusius žiedynus.

Naujai įsigytus augalus visada palaikykite karantine bent 2-3 savaites, atskirai nuo kitų kambarinių gėlių. Per šį laiką išryškės galimos paslėptos ligos ar kenkėjai. Tai padės apsaugoti jūsų turimą kolekciją nuo užkrato. Prieš sodindami ar persodindami, visada kruopščiai išplaukite ir dezinfekuokite vazonus, ypač jei jie buvo naudoti anksčiau.

Subalansuotas tręšimas taip pat stiprina augalo imunitetą. Venkite pertręšimo azotu, kuris skatina vešlų, bet silpną augimą. Naudokite trąšas, kuriose yra pakankamai kalio, stiprinančio augalo ląstelių sieneles ir didinančio atsparumą. Stiprus augalas, gaunantis visas reikalingas maistines medžiagas, yra mažiau patrauklus kenkėjams ir pajėgesnis pats atsispirti ligų sukėlėjams.

Fiziologinės problemos

Kartais augalo problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su fiziologiniais sutrikimais, kuriuos sukelia netinkamos auginimo sąlygos. Pavyzdžiui, lapų pageltimas gali būti ne tik perlaistymo, bet ir maistinių medžiagų trūkumo (ypač azoto ar geležies) arba šviesos pertekliaus požymis. Jei gelsta apatiniai lapai, o augimas lėtas, greičiausiai trūksta azoto. Jei gelsta jauni lapeliai, bet gyslos lieka žalios – trūksta geležies.

Lapai gali raudonuoti dėl staigaus temperatūros pokyčio, ypač atvėsus orui. Tai yra natūrali augalo reakcija į stresą, kai sutrinka fosforo pasisavinimas. Dažniausiai, normalizavus temperatūrą, lapų spalva atsistato. Taip pat lapų paraudimas gali signalizuoti apie fosforo trūkumą dirvožemyje.

Stiebų ištįsimas, retas lapijos išsidėstymas ir blyški spalva yra aiškus šviesos trūkumo požymis. Tokiu atveju augalą reikia perkelti į šviesesnę vietą. Jei augalas, nepaisant tinkamos priežiūros, nežydi, tai gali būti dėl kelių priežasčių: per mažai šviesos, pertręšimas azotu arba netinkamas žiemojimas (per šilta). Citrininei pelargonijai, kaip ir daugeliui kitų pelargonijų, reikalingas vėsus ramybės periodas, kad sukrautų žiedpumpurius.

Lėtas augimas ir bendras augalo skurdimas gali būti susijęs su per mažu vazonu, kuriame šaknims nebėra vietos plėstis, arba su išsekusiu substratu. Tokiu atveju augalą reikia persodinti į šiek tiek didesnį vazoną ir šviežią, maistingą žemę. Svarbu išanalizuoti visas auginimo sąlygas ir nustatyti tikrąją problemos priežastį, kad būtų galima ją efektyviai išspręsti.