Net ir kruopščiai prižiūrimi česnakų pasėliai nėra apsaugoti nuo įvairių ligų ir kenkėjų, kurie gali padaryti didelę žalą derliui, sumažindami jo kiekį ir suprastindami kokybę. Savalaikis problemų atpažinimas ir efektyvių kontrolės priemonių taikymas yra būtinas norint išsaugoti sveikus augalus. Geriausia strategija yra prevencija, apimanti sėjomainos laikymąsi, sveikos sodinamosios medžiagos naudojimą, tinkamą agrotechniką ir atsparių veislių auginimą. Vis dėlto, susidūrus su ligomis ar kenkėjais, svarbu žinoti jų biologiją ir pažeidimo pobūdį, kad būtų galima parinkti tinkamiausias ir mažiausiai aplinkai kenkiančias apsaugos priemones.
Česnakų ligas dažniausiai sukelia grybai, bakterijos ar virusai, o jų plitimui palankias sąlygas sudaro drėgni orai, per tankus sodinimas ir netinkama sėjomaina. Viena iš labiausiai paplitusių grybinių ligų yra netikroji miltligė (Peronospora destructor), kuri pasireiškia pilkšvai violetiniu pelėsiniu apnašu ant lapų. Ligos pažeisti lapai palaipsniui gelsta ir džiūsta, todėl sutrinka fotosintezė ir augalas negali sukaupti pakankamai maisto medžiagų galvutėje. Kita pavojinga liga yra fuzariozinis puvinys (Fusarium), kuris pažeidžia augalo šaknis ir svogūnėlio dugnelį, sukeldamas augalo vytimą ir puvimą.
Kenkėjai taip pat gali padaryti nemažai žalos. Vienas iš pavojingiausių yra svogūninė musė (Delia antiqua), kurios lervos įsigraužia į požeminę stiebo dalį ir svogūnėlį, todėl augalas pradeda gelsti, vysti ir galiausiai žūsta. Svogūninis tripsas (Thrips tabaci) yra mažas, sunkiai pastebimas vabzdys, kuris siurbia sultis iš lapų, palikdamas sidabriškas dėmes. Stipriai pažeisti lapai praranda spalvą, deformuojasi ir nudžiūsta, o tai neigiamai veikia galvučių augimą. Stiebinis nematodas (Ditylenchus dipsaci) yra mikroskopinis kirminas, gyvenantis dirvožemyje ir pažeidžiantis visas augalo dalis, sukeldamas deformacijas ir puvimą.
Efektyviausia apsauga nuo šių problemų prasideda nuo prevencinių priemonių. Būtina laikytis bent 3–4 metų sėjomainos ir nesodinti česnakų po kitų svogūninių augalų. Sodinimui reikia naudoti tik sveiką, beicuotą sodinamąją medžiagą. Svarbu vengti per tankaus sodinimo ir perlaistymo, reguliariai naikinti piktžoles. Po derliaus nuėmimo būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas augalines liekanas, nes jose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Pasirinkus integruotą apsaugos strategiją, derinant agrotechnines, biologines ir, esant būtinybei, chemines priemones, galima sėkmingai apsaugoti česnakų derlių.
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Grybelinės ligos yra viena iš pagrindinių grėsmių česnakų augintojams, nes jos gali greitai išplisti ir sunaikinti didelę dalį derliaus, ypač esant palankioms oro sąlygoms. Šių ligų sukėlėjai – mikroskopiniai grybai – plinta su vėju, lietaus lašais, per užkrėstą sodinamąją medžiagą ar dirvožemį. Svarbu laiku atpažinti pirmuosius ligų simptomus, kad būtų galima imtis skubių kontrolės priemonių.
Daugiau straipsnių šia tema
Netikroji miltligė (Peronospora destructor) yra viena iš labiausiai paplitusių ir žalingiausių česnakų lapų ligų. Ji dažniausiai pasireiškia drėgnomis, vėsiomis vasaromis. Pirmieji požymiai – ovalios, gelsvos dėmės ant lapų. Drėgnu oru, ypač rytais, ant šių dėmių apatinės lapo pusės susidaro pilkšvai violetinis pelėsinis apnašas. Vėliau dėmės didėja, lapai gelsta, lūžinėja ir nudžiūsta. Dėl pažeisto lapų aparato sutrinka fotosintezė, todėl galvutės užauga smulkios ir prastos kokybės. Prevencijai svarbu nesodinti per tankiai, vengti laistymo purškiant ant lapų ir laikytis sėjomainos.
Rūdys (Puccinia allii) – tai dar viena dažna lapų liga, atpažįstama iš smulkių, iškilių, oranžinių ar rausvai rudų spuogelių (uredosporų) ant lapų ir stiebų. Ligai stipriai išplitus, lapai pagelsta ir anksčiau laiko nudžiūsta. Rūdys, panašiai kaip ir netikroji miltligė, mažina fotosintezės plotą ir taip silpnina augalą. Liga labiau plinta šiltu ir drėgnu oru. Svarbi prevencinė priemonė yra gilus dirvos perkasimas rudenį ir augalinių liekanų naikinimas, nes ant jų gali žiemoti grybo sporos.
Fuzariozinis puvinys (Fusarium oxysporum f. sp. cepae) yra pavojinga dirvožemio liga, pažeidžianti šaknis ir svogūnėlio dugnelį. Infekcija dažniausiai patenka per pažeistas šaknis. Pažeisti augalai pradeda gelsti nuo viršūnės, vėliau vysta ir lengvai išsirauna iš žemės. Ant svogūnėlio dugnelio matomas baltas arba rausvas pelėsis, o šaknys pūva. Liga ypač greitai plinta šiltoje ir drėgnoje dirvoje. Svarbiausia prevencinė priemonė – griežtas sėjomainos laikymasis (į tą pačią vietą sodinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų) ir sveikos sodinamosios medžiagos naudojimas.
Pavojingiausi česnakų kenkėjai
Kenkėjai, pažeisdami įvairias česnakų dalis, ne tik tiesiogiai mažina derlių, bet ir dažnai tampa vartais įvairioms ligoms plisti. Kovoti su jais gali būti sudėtinga, todėl svarbiausią vaidmenį atlieka prevencija ir integruota apsauga, apimanti agrotechnines ir biologines priemones. Atidus augalų stebėjimas leidžia laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų antpuolio požymius ir imtis veiksmų.
Daugiau straipsnių šia tema
Svogūninė musė (Delia antiqua) yra vienas iš rimčiausių česnakų ir kitų svogūninių daržovių kenkėjų. Žalą daro ne pati musė, o jos lervos, kurias ji sudeda ant augalų kaklelio arba šalia jų dirvožemyje. Išsiritusios lervos įsigraužia į požeminę stiebo dalį ir galvutę, maitinasi jos audiniais. Pažeisti augalai pradeda gelsti, vyti, lapų viršūnės džiūsta, o galiausiai augalas žūva. Kovai su svogūnine muse svarbu anksti sodinti česnakus, kad jie spėtų sutvirtėti iki musių skraidymo pradžios. Taip pat efektyvu tarpueilius mulčiuoti durpėmis arba pabarstyti medžio pelenų ir tabako dulkių mišiniu, kuris atbaido muses.
Stiebinis nematodas (Ditylenchus dipsaci) yra mikroskopinis, plika akimi nematomas kirminas, kuris gali padaryti milžinišką žalą. Nematodai gyvena dirvožemyje ir augalų audiniuose, maitinasi ląstelių sultimis. Pažeisti augalai auga lėčiau, jų audiniai tampa purūs, svogūnėlio dugnelis sutrūkinėja, o galvutės pūva. Tai ypač pavojingas kenkėjas, nes jis gali išlikti dirvožemyje ir augalų liekanose daugelį metų. Pagrindinė kovos priemonė – griežta sėjomaina ir tik visiškai sveikos, neužkrėstos sodinamosios medžiagos naudojimas. Prieš sodinant, skilteles galima termiškai apdoroti, palaikant jas 45–48 °C temperatūros vandenyje apie 10–15 minučių.
Svogūninis tripsas (Thrips tabaci) yra mažas, apie 1 mm ilgio, gelsvas arba rusvas vabzdys, kuris masiškai pasirodo karštomis ir sausomis vasaromis. Tiek suaugėliai, tiek lervos siurbia sultis iš lapų. Pažeidimo vietose atsiranda smulkių, sidabriškų dėmelių, kurios vėliau susilieja. Stipriai pažeisti lapai pagelsta, deformuojasi ir nudžiūsta. Dėl to augalas nusilpsta, o galvutės užauga smulkesnės. Tripsų plitimą galima stabdyti purškiant augalus žaliojo muilo tirpalu arba botaniniais insekticidais. Svarbu gerai sudrėkinti lapų pažastis, kuriose šie kenkėjai mėgsta slėptis.
Prevencinės priemonės ir agrotechnika
Geriausias būdas apsaugoti česnakus nuo ligų ir kenkėjų yra ne kova su pasekmėmis, o nuosekli ir apgalvota prevencija. Tinkamai taikomos agrotechninės priemonės sukuria nepalankias sąlygas kenkėjams ir ligų sukėlėjams daugintis bei plisti, kartu stiprindamos pačių augalų imunitetą. Šios priemonės yra ekologiškos, ekonomiškos ir ilgalaikėje perspektyvoje daug efektyvesnės nei cheminė apsauga.
Svarbiausia prevencinė priemonė yra sėjomaina. Česnakų negalima auginti toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, taip pat po kitų svogūninių kultūrų (svogūnų, porų), nes dirvožemyje kaupiasi specifiniai patogenai. Į tą pačią vietą česnakus galima grąžinti ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Geriausi priešsėliai yra agurkai, ankštinės daržovės, moliūgai, ankstyvieji kopūstai. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą, gerai vėdinamą ir saulėtą auginimo vietą, vengti žemų ir drėgnų plotų, kur užsistovi vanduo.
Antrasis kertinis akmuo – sveikos sodinamosios medžiagos naudojimas. Dauguma ligų ir kai kurie kenkėjai (pvz., nematodai) plinta būtent per užkrėstas skilteles. Sodinimui reikia atrinkti tik pačias didžiausias, sveikiausias, be jokių dėmių ar pažeidimų galvutes. Prieš sodinimą skilteles rekomenduojama dezinfekuoti (beicuoti), mirkant jas kalio permanganato tirpale ar specialiuose fungicidiniuose preparatuose. Tai padeda sunaikinti patogenus, esančius ant skiltelių paviršiaus.
Tinkama pasėlių priežiūra vegetacijos metu taip pat yra labai svarbi. Reikia vengti per tankaus sodinimo, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija tarp augalų. Laistyti reikia saikingai, vengiant perlaistymo, ir stengtis, kad vanduo nepatektų ant lapų. Reguliarus piktžolių naikinimas ne tik sumažina konkurenciją, bet ir pašalina potencialius ligų bei kenkėjų židinius. Subalansuotas tręšimas, ypač vengiant azoto pertekliaus, stiprina augalus ir didina jų atsparumą. Po derliaus nuėmimo būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas augalines liekanas.
Biologinės ir liaudiškos apsaugos priemonės
Kai prevencinių priemonių nepakanka, galima pasitelkti biologines ir liaudiškas apsaugos priemones, kurios yra saugesnės aplinkai ir žmogui nei cheminiai pesticidai. Šios priemonės dažniausiai veikia atbaidančiai arba stiprina patį augalą, padidindamos jo natūralų atsparumą. Nors jos gali būti ne tokios greito poveikio kaip chemija, reguliariai naudojamos duoda gerų rezultatų, ypač ekologiniuose ūkiuose ir mažuose daržuose.
Vienas iš populiarių metodų yra mišrūs pasėliai. Auginant česnakus kartu su kitais augalais, galima sukurti palankesnę ekosistemą ir atbaidyti kai kuriuos kenkėjus. Pavyzdžiui, šalia pasodintos morkos savo specifiniu kvapu gali atbaidyti svogūninę musę, o česnakai savo ruožtu atbaido morkinę musę. Medetkos, serenčiai, nasturtės ne tik puošia daržą, bet ir išskiria į dirvožemį medžiagas, kurios atbaido nematodus ir kitus dirvožemio kenkėjus. Toks auginimas didina biologinę įvairovę ir padeda palaikyti natūralią pusiausvyrą.
Įvairūs augaliniai nuovirai ir užpilai taip pat plačiai naudojami apsaugai nuo kenkėjų ir ligų. Svogūnų lukštų nuoviras, kuriuo purškiami augalai, gali padėti apsisaugoti nuo amarų ir tripsų. Aštriųjų pipirų ar česnakų užpilas taip pat veikia kaip atbaidanti priemonė daugeliui kenkėjų. Kovai su grybelinėmis ligomis pradinėse stadijose galima naudoti pieniškų rugščių produktų (pieno, išrūgų) tirpalus su jodu arba kalio permanganato tirpalą. Svarbu atminti, kad šias priemones reikia naudoti reguliariai, ypač po lietaus, nes jos lengvai nusiplauna.
Naudingųjų vabzdžių pritraukimas į daržą yra dar viena svarbi biologinės kontrolės dalis. Boružės, auksaakės, žiedmusės yra natūralūs amarų ir tripsų priešai. Norint juos privilioti, darže ir aplink jį reikėtų auginti nektaringų augalų, tokių kaip krapai, kmynai, grikiai. Taip pat galima naudoti komercinius biologinius preparatus, kurių pagrindą sudaro naudingi mikroorganizmai (pvz., Bacillus thuringiensis), naikinantys tam tikrų kenkėjų lervas, arba entomopatogeniniai grybai. Šios priemonės yra specifinės ir nekenkia naudingajai faunai.
