Siekiant išauginti sveiką, vešlią ir gausiai žydinčią buvardiją, būtina užtikrinti tinkamą ir subalansuotą jos mitybą. Kaip ir dauguma intensyviai augančių ir žydinčių augalų, buvardija gana greitai išeikvoja vazone esančias maistinių medžiagų atsargas, todėl reguliarus tręšimas yra neatsiejama sėkmingos priežiūros dalis. Teisingai parinktos trąšos, tinkamas jų naudojimo laikas ir dažnumas tiesiogiai veikia ne tik žiedų gausą ir kokybę, bet ir bendrą augalo atsparumą ligoms bei kenkėjams. Šiame skyriuje detaliai aptarsime, kokių maistinių medžiagų reikia buvardijai ir kaip teisingai organizuoti jos tręšimo režimą.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos kiekvienam augalui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės – lapų ir stiebų – augimą. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi ir yra būtinas žiedpumpurių formavimuisi bei gausiam žydėjimui. Kalis stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms, sausrai bei temperatūrų svyravimams, taip pat gerina žiedų spalvos intensyvumą. Buvardijai, ypač jos aktyvaus augimo ir žydėjimo laikotarpiu, reikalingas visų šių elementų balansas.
Be pagrindinių makroelementų, buvardijai taip pat svarbūs ir mikroelementai, tokie kaip geležis (Fe), magnis (Mg), manganas (Mn), boras (B) ir cinkas (Zn). Nors jų reikia nedideliais kiekiais, jų trūkumas gali sukelti rimtus augimo sutrikimus, pavyzdžiui, lapų chlorozę (pageltimą). Geležies trūkumas ypač dažnas, jei augalas laistomas kietu vandeniu, nes aukštas pH lygis dirvožemyje blokuoja geležies pasisavinimą. Todėl renkantis trąšas, svarbu atkreipti dėmesį, kad jų sudėtyje būtų ne tik NPK kompleksas, bet ir mikroelementų rinkinys.
Tinkamiausias laikas pradėti tręšti buvardiją yra pavasaris, kai augalas atbunda po žiemos ramybės ir pradeda aktyviai augti. Tręšimas tęsiamas visą vegetacijos periodą, iki pat rudens pradžios. Rudenį tręšimo dažnumą reikia palaipsniui mažinti, o žiemą, ramybės periodu, tręšti visai nereikia, nes augalas nenaudoja maistinių medžiagų, ir jos, besikaupdamos dirvožemyje, gali pakenkti šaknims. Tręšimo atnaujinimas pavasarį turėtų būti laipsniškas, pradedant nuo silpnesnės koncentracijos tirpalų.
Trąšų pasirinkimas
Buvardijai geriausiai tinka skystos kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos žydintiems kambariniams augalams. Skystas trąšas lengva dozuoti, jos greitai pasisavinamos ir užtikrina tolygų maistinių medžiagų tiekimą. Renkantis trąšas, atkreipk dėmesį į NPK (azoto, fosforo, kalio) santykį. Aktyvaus augimo pradžioje, pavasarį, galima naudoti trąšas su subalansuotu NPK kiekiu, pavyzdžiui, 20-20-20, kad paskatintum tiek lapų, tiek šaknų augimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Artėjant žydėjimo laikotarpiui ir jo metu, reikėtų pereiti prie trąšų, kuriose dominuoja fosforas (P) ir kalis (K), o azoto (N) kiekis yra mažesnis. Pavyzdžiui, tiktų trąšos, kurių NPK santykis yra 10-30-20. Didesnis fosforo kiekis skatins gausų žiedpumpurių formavimąsi, o kalis užtikrins tvirtus žiedkočius ir ryškias žiedų spalvas. Per didelis azoto kiekis žydėjimo metu gali paskatinti vešlų lapų augimą žiedų sąskaita.
Be mineralinių trąšų, galima naudoti ir organines trąšas, pavyzdžiui, biohumuso ekstraktą ar kitus skystus organinius koncentratus. Organinės trąšos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Galima kaitalioti mineralines ir organines trąšas, pavyzdžiui, vieną kartą tręšiant mineralinėmis, o kitą – organinėmis trąšomis. Tačiau svarbu neperdozuoti, ypač naudojant koncentruotas organines trąšas.
Taip pat rinkoje yra ilgai veikiančių trąšų granulių ar lazdelių pavidalu. Jas patogu naudoti, nes įterptos į dirvožemį jos lėtai tirpsta ir aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis kelis mėnesius. Nors tai patogus sprendimas, naudojant tokias trąšas sunkiau kontroliuoti maistinių medžiagų tiekimą. Skystos trąšos leidžia lanksčiau reaguoti į augalo poreikius ir greičiau pastebėti pertręšimo ar trūkumo požymius.
Tręšimo dažnumas ir taisyklės
Aktyviuoju vegetacijos periodu, nuo pavasario iki rudens, buvardiją rekomenduojama tręšti kas dvi savaites. Svarbu laikytis reguliarumo, nes nenuoseklus tręšimas gali sukelti augalui stresą. Visada laikykitės ant trąšų pakuotės nurodytų dozavimo rekomendacijų. Geriau tręšti šiek tiek silpnesniu tirpalu nei per stipriu, nes pertręšimas yra daug pavojingesnis nei nedidelis maistinių medžiagų trūkumas.
Daugiau straipsnių šia tema
Viena iš svarbiausių tręšimo taisyklių – niekada netręšk sauso augalo. Trąšų tirpalas, patekęs ant sausų šaknų, gali jas nudeginti. Prieš tręšimą visada šiek tiek paliek dirvožemį švariu vandeniu, palauk valandą ar dvi, ir tik tada tręšk. Tai užtikrins, kad trąšos pasiskirstys tolygiai ir nepakenks jautriai šaknų sistemai.
Tręšti geriausia ryte arba vakare, kai saulė nėra aktyvi. Nerekomenduojama tręšti karštą, saulėtą dieną, nes intensyvus garavimas padidina trąšų koncentraciją dirvožemyje, o tai gali pakenkti augalui. Po tręšimo stebėk augalo reakciją. Jei pastebi neigiamus pokyčius, pavyzdžiui, apvytusius lapus ar rudas dėmes ant jų, tai gali būti pertręšimo ženklas. Tokiu atveju reikėtų gausiai praplauti dirvožemį švariu vandeniu.
Nereikėtų tręšti ką tik persodinto augalo. Po persodinimo leisk buvardijai bent 3-4 savaites adaptuotis ir įsišaknyti naujame substrate, kuriame paprastai jau yra pradinis maistinių medžiagų kiekis. Taip pat netręšk sergančio ar kenkėjų apipulto augalo. Pirmiausia išspręsk problemą, leisk augalui atsigauti ir tik tada atnaujink tręšimą.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Gebėjimas atpažinti specifinių maistinių medžiagų trūkumo požymius padės laiku pakoreguoti tręšimo planą. Azoto trūkumas pasireiškia lėtu augimu, smulkiais ir išblyškusiais, gelsvos spalvos lapais. Pirmiausia pradeda gelsti senesni, apatiniai lapai. Pastebėjus šiuos simptomus, reikėtų patręšti trąšomis su didesniu azoto kiekiu.
Fosforo trūkumas stabdo augimą, ypač šaknų vystymąsi. Lapai gali įgauti tamsiai žalią, melsvą ar net purpurinį atspalvį, o žydėjimas būna menkas arba jo visai nėra. Fosforo trūkumą galima kompensuoti naudojant trąšas, skirtas žydėjimo skatinimui. Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir parudavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Augalas tampa mažiau atsparus ligoms.
Geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų, viršūninių lapų pageltimą, kai lapų gyslos išlieka žalios. Tai dažnai nutinka, kai dirvožemio pH yra per aukštas. Tokiu atveju padeda specialios trąšos su geležies chelatu, kurį augalas lengvai pasisavina. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, tačiau ji pasireiškia ant senesnių, apatinių lapų, ir pageltimas atsiranda tarp gyslų, kartais sudarydamas V formos raštą.
Pastebėjus bet kurį iš šių simptomų, pirmiausia įvertink savo tręšimo ir laistymo režimą. Kartais problemos kyla ne dėl maistinių medžiagų trūkumo dirvožemyje, o dėl netinkamų sąlygų (pvz., perlaistymo, netinkamo pH), kurios trukdo augalui jas pasisavinti. Prieš didinant trąšų dozes, įsitikink, kad augalo auginimo sąlygos yra optimalios.
Pertręšimo pavojus
Pertręšimas yra viena iš dažniausių ir pavojingiausių klaidų auginant buvardiją. Per didelė trąšų koncentracija dirvožemyje sukuria aukštą druskų kiekį, kuris „ištraukia” vandenį iš augalo šaknų per osmoso procesą, sukeldamas vadinamąjį „fiziologinį išdžiūvimą”. Dėl to augalas vysta, nors dirvožemis yra drėgnas, o jo šaknys nudega ir žūsta.
Pertręšimo požymiai gali būti įvairūs: rudos, sausos dėmės ant lapų kraštų, staigus lapų vytimas ir kritimas, baltos druskų nuosėdos ant dirvožemio paviršiaus ir vazono kraštų. Augimo sulėtėjimas arba visiškas sustojimas taip pat gali būti per didelio trąšų kiekio pasekmė. Ypač pavojingas yra azoto perteklius, kuris skatina vešlų, bet silpną lapų augimą, o augalas tampa neatsparus ligoms ir kenkėjams, prastai žydi.
Jei įtari, kad pertręšei augalą, reikia nedelsiant veikti. Geriausias būdas pašalinti trąšų perteklių – praplauti dirvožemį. Pastatyk vazoną kriauklėje ar vonioje ir lėtai pilk didelį kiekį šilto vandens ant dirvožemio. Vandens kiekis turėtų būti maždaug 2-3 kartus didesnis už vazono tūrį. Leisk vandeniui laisvai ištekėti pro drenažo skyles – taip išplausi druskų perteklių.
Po praplovimo leisk dirvožemiui gerai apdžiūti ir bent mėnesį augalo netręšk. Stebėk jo būklę. Jei šaknys buvo stipriai pažeistos, augalas gali ir neatsigauti. Todėl visada geriau laikytis principo „mažiau yra daugiau” ir tręšti atsargiai, griežtai laikantis rekomendacijų ir stebint augalo reakciją.
