Nors buvardija yra išties įspūdingas augalas, džiuginantis kvapniais žiedais, ji, deja, yra gana jautri įvairioms ligoms ir kenkėjų antpuoliams. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar nusilpęs augalo imunitetas. Laiku atpažinti pirmuosius ligos ar kenkėjų pažeidimo simptomus ir imtis tinkamų priemonių yra gyvybiškai svarbu norint išsaugoti augalą. Sėkminga kova priklauso nuo greitos reakcijos, teisingos diagnozės ir tinkamai parinktų apsaugos priemonių, kurios gali būti tiek cheminės, tiek ir ekologiškos.
Svarbiausias žingsnis kovojant su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams. Užtikrink optimalias auginimo sąlygas: tinkamą apšvietimą, subalansuotą laistymą, gerą drenažą ir pakankamą oro cirkuliaciją. Venk augalų susigrūdimo, nes tai sudaro palankias sąlygas ligoms ir kenkėjams plisti. Reguliariai apžiūrėk savo buvardiją, atkreipdamas dėmesį į lapų apačią ir jaunus ūglius, kur dažniausiai slepiasi kenkėjai.
Pastebėjus pirmuosius pažeidimo požymius, svarbu kuo greičiau izoliuoti pažeistą augalą nuo kitų, kad būtų išvengta problemos plitimo. Tai ypač aktualu kalbant apie greitai plintančius kenkėjus, tokius kaip amarai ar voratinklinės erkės. Izoliavimas suteiks tau laiko ramiai įvertinti situaciją, nustatyti problemos priežastį ir pasirinkti tinkamiausią kovos strategiją, nekeliant pavojaus kitiems tavo kolekcijos augalams.
Prieš griebiantis cheminių pesticidų, visada verta išbandyti švelnesnes, ekologiškesnes priemones. Dažnai pradinėje stadijoje kenkėjų galima atsikratyti mechaniškai, nuplaunant juos stipria vandens srove, arba naudojant namines priemones, tokias kaip ūkiško muilo ar česnako tirpalas. Cheminiai preparatai turėtų būti naudojami tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda, ir griežtai laikantis saugumo reikalavimų bei gamintojo instrukcijų.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Vieni iš dažniausių buvardijos kenkėjų yra amarai. Šie smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai kolonijomis apsigyvena ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių, siurbdami augalo sultis. Dėl to augalas nusilpsta, jo lapai deformuojasi, gelsta, o žiedpumpuriai gali neatsiskleisti. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovai su amarais pradinėje stadijoje galima naudoti stiprią vandens srovę arba purkšti augalą ūkiško muilo tirpalu. Jei invazija didelė, teks naudoti specialius insekticidus.
Daugiau straipsnių šia tema
Voratinklinės erkės yra dar viena didelė problema, ypač sauso ir šilto oro patalpose. Šie labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi kenkėjai taip pat siurbia augalo sultis, dažniausiai iš apatinės lapų pusės. Pirmasis pažeidimo požymis – smulkios, šviesios dėmelės ant lapų. Vėliau lapai pagelsta, džiūsta, o tarp lapų ir stiebų galima pastebėti plonytį voratinklį. Kovojant su voratinklinėmis erkėmis, svarbiausia padidinti oro drėgmę, reguliariai purkšti augalą vandeniu. Esant stipriam apnikimui, padeda specialūs akaricidai.
Baltasparniai – tai smulkūs, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pakilus skraido aplink augalą. Jie ir jų lervos taip pat siurbia sultis, dažniausiai iš apatinės lapų pusės, palikdami lipnias išskyras. Pažeisti lapai gelsta, džiūsta ir krenta. Kovoti su baltasparniais yra gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi ir yra atsparūs daugeliui insekticidų. Efektyviausia naudoti sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis, ir kabinti geltonas lipnias gaudykles suaugusiems vabzdžiams gaudyti.
Skydamariai ir miltuotieji skydamariai taip pat gali pulti buvardijas. Skydamariai atrodo kaip maži rudi ar gelsvi skydeliai, prisitvirtinę prie lapų ir stiebų. Miltuotieji skydamariai apsigyvena lapų pažastyse ir ant stiebų, sudarydami baltas, į vatą panašias kolonijas. Abu šie kenkėjai siurbia augalo sultis ir jį silpnina. Nedideles kolonijas galima nuvalyti spiritu suvilgytu vatos tamponėliu. Esant didesniam paplitimui, reikės naudoti kontaktinius arba sisteminius insekticidus.
Grybelinės ir bakterinės ligos
Šaknų puvinys yra viena iš pavojingiausių buvardijos ligų, kurią dažniausiai sukelia perlaistymas ir prastas drenažas. Kai dirvožemis nuolat per drėgnas, jame pradeda daugintis patogeniniai grybai, kurie pažeidžia augalo šaknis. Augalas pradeda vysti, nors žemė drėgna, jo lapai gelsta ir krenta, augimas sustoja. Norint išgelbėti augalą, reikia jį išimti iš vazono, pašalinti visas pajuodusias ir supuvusias šaknis, apdoroti pjūvių vietas fungicidu (pvz., anglies milteliais) ir persodinti į naują, sterilų ir gerai drenuojamą substratą.
Daugiau straipsnių šia tema
Miltligė – tai grybelinė liga, pasireiškianti balta, miltuota apnaša ant lapų, stiebų ir žiedpumpurių. Liga dažniausiai plinta esant dideliems temperatūros svyravimams ir prastai oro cirkuliacijai. Pažeisti lapai deformuojasi, džiūsta ir krenta, augalas silpsta. Kovai su miltlige reikia pašalinti ir sunaikinti pažeistas dalis, o patį augalą nupurkšti fungicidais. Prevenciškai svarbu užtikrinti gerą vėdinimą ir vengti augalų susigrūdimo.
Pilkas_is puvinys (botrytis) yra dar viena grybelinė liga, kuri dažniausiai pažeidžia žiedus ir lapus esant vėsiam ir drėgnam orui. Ant pažeistų audinių atsiranda vandeningos dėmės, kurios greitai pasidengia pilka, puria grybienos apnaša. Liga greitai plinta, ypač ant nužydėjusių ir nukritusių žiedlapių. Būtina reguliariai šalinti visas pūvančias augalo dalis, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir vengti vandens patekimo ant žiedų laistant. Esant stipriam plitimui, naudojami fungicidai.
Dėmėtligės – tai grupė ligų, kurias sukelia įvairūs grybai ar bakterijos. Ant lapų atsiranda įvairaus dydžio ir formos dėmės, kurios gali būti rudos, juodos ar gelsvos, kartais su tamsesniu apvadu. Laikui bėgant dėmės didėja, susilieja, o lapai džiūsta ir krenta. Kovos priemonės priklauso nuo ligos sukėlėjo, tačiau bendros rekomendacijos yra pašalinti pažeistus lapus, vengti lapų sudrėkinimo ir, esant reikalui, naudoti plataus spektro fungicidus.
Fiziologinės problemos
Lapų geltonavimas yra dažnas simptomas, galintis rodyti įvairias problemas. Jei gelsta apatiniai, senesni lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas arba azoto trūkumas. Masinis lapų geltonavimas dažniausiai yra perlaistymo arba prasto drenažo ženklas. Jaunų lapų geltonavimas, kai gyslos lieka žalios (chlorozė), rodo geležies trūkumą, kurį dažnai sukelia per kietas laistymo vanduo. Prieš imantis veiksmų, svarbu teisingai nustatyti priežastį.
Žiedpumpurių kritimas yra labai nuvilianti problema, kurią gali sukelti keletas veiksnių. Dažniausios priežastys yra staigūs aplinkos sąlygų pokyčiai: temperatūros svyravimai, skersvėjai, apšvietimo pasikeitimas (pvz., perkėlus augalą į kitą vietą). Taip pat žiedpumpuriai gali kristi dėl netinkamo laistymo (tiek perdžiūvimo, tiek perlaistymo) ar maistinių medžiagų trūkumo. Norint išvengti šios problemos, stenkitės palaikyti kuo stabilesnes auginimo sąlygas.
Lapų galiukų ir kraštų džiūvimas dažniausiai yra per sauso patalpų oro pasekmė. Buvardija mėgsta aukštą oro drėgmę, o esant sausam orui, lapai pradeda intensyviai garinti vandenį, ko pasekoje jų kraštai džiūsta. Šią problemą galima išspręsti reguliariai purškiant augalą, naudojant oro drėkintuvą arba statant vazoną ant padėklo su drėgnu keramzitu. Kartais lapų kraštų rudavimas gali būti ir kalio trūkumo arba pertręšimo (druskų pertekliaus) požymis.
Augimo sustojimas arba lėtas augimas gali būti susijęs su keliomis priežastimis. Viena iš jų – ramybės periodas žiemą, kai augimas natūraliai sulėtėja. Tačiau jei augalas neauga vegetacijos metu, tai gali reikšti maistinių medžiagų trūkumą, per mažą vazoną (kai šaknims trūksta vietos), netinkamą apšvietimą arba šaknų sistemos problemas (pvz., puvinį). Reikia atidžiai įvertinti visas auginimo sąlygas ir nustatyti tikrąją problemos priežastį.
Prevencija ir kontrolė
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais – tai prevencija. Pirkdami naują augalą, atidžiai jį apžiūrėkite, ar nėra jokių pažeidimo požymių. Naujai įsigytą augalą rekomenduojama bent kelias savaites palaikyti „karantine”, atskirai nuo kitų augalų, kad įsitikintumėte, jog jis sveikas. Reguliariai valykite dulkes nuo lapų, nes dulkės ne tik apsunkina fotosintezę, bet ir gali tapti prieglobsčiu kenkėjams.
Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją aplink augalą. Venkite statyti buvardiją per arti kitų augalų ar prie sienos. Geras vėdinimas padeda greičiau išdžiūti lapų paviršiui ir sumažina grybelinių ligų, tokių kaip miltligė ar pilkasis puvinys, riziką. Taip pat reguliariai šalinkite visus pageltusius lapus, nužydėjusius žiedus ir kitas negyvas augalo dalis, nes jos gali tapti infekcijos židiniu.
Naudokite tik kokybišką, sterilų substratą ir švarius vazonus. Sodinant ar persodinant augalą, venkite naudoti seną žemę, ypač jei joje anksčiau augo sergantis augalas. Prieš naudojimą vazonus gerai išplaukite karštu vandeniu su muilu. Visi sodo įrankiai (sekatoriai, peiliai) prieš naudojimą turėtų būti dezinfekuojami spiritu ar kitu dezinfekantu, kad neperneštumėte ligų nuo vieno augalo kitam.
Jei vis dėlto prireikia naudoti chemines apsaugos priemones (insekticidus ar fungicidus), griežtai laikykitės gamintojo nurodymų. Naudokite asmenines apsaugos priemones (pirštines, kaukę) ir purkškite augalą gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke. Atminkite, kad daugelis kenkėjų greitai įgyja atsparumą chemikalams, todėl kartais tenka kaitalioti skirtingų veikliųjų medžiagų preparatus, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.
