Nors bazilikai laikomi gana atspariais augalais, kartais net ir kruopščiausiai prižiūrimi jie gali nukentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Laiku atpažinti problemos priežastį ir imtis tinkamų priemonių yra labai svarbu norint išsaugoti derlių ir augalų sveikatą. Ligos dažniausiai plinta esant netinkamoms auginimo sąlygoms, tokioms kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar maistinių medžiagų trūkumas. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias bazilikų ligas, tokias kaip netikroji miltligė ir fuzariozė, bei kenkėjus – amarus, baltasparnius ir kitus. Taip pat pateiksime patarimų, kaip kovoti su šiomis problemomis naudojant tiek prevencines, tiek natūralias kontrolės priemones.
Viena pavojingiausių ir labiausiai paplitusių bazilikų ligų yra netikroji miltligė (Peronospora belbahrii). Ši grybelinė liga ypač greitai plinta esant drėgnam ir vėsiam orui. Pirmieji požymiai – tai gelsvos, netaisyklingos formos dėmės viršutinėje lapų pusėje, kurios dažnai ribojasi su gyslomis. Apatinėje lapo pusėje, ties pageltusiomis vietomis, galima pastebėti pilkšvą ar violetinį, purų pelėsį, kuriame subręsta sporos. Ligai progresuojant, lapai ruduoja, džiūsta ir nukrenta, o augalas gali žūti.
Prevencija yra geriausias būdas kovoti su netikrąja miltlige. Svarbiausia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų, todėl nesodinkite jų per tankiai. Laistykite bazilikus ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės ir stengiantis nesušlapinti lapų. Auginant šiltnamyje, reguliariai jį vėdinkite, kad sumažintumėte oro drėgmę. Pastebėjus pirmuosius ligos simptomus, nedelsiant pašalinkite ir sunaikinkite visus pažeistus lapus ar net visą augalą, kad liga neplistų toliau.
Cheminė kontrolė yra sudėtinga, nes fungicidų naudojimas ant valgomų prieskoninių augalų yra ribotas. Yra sukurta atsparesnių netikrajai miltligei bazilikų veislių (pvz., ‘Prospera’ ar ‘Eleonora’), todėl, jei anksčiau susidūrėte su šia problema, verta paieškoti atsparių veislių sėklų. Svarbu laikytis sėjomainos ir nesodinti bazilikų toje pačioje vietoje kelis metus iš eilės, nes ligos sukėlėjai gali žiemoti dirvožemyje.
Kita rimta grybelinė liga – fuzarinis vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. basilicum). Tai dirvožemyje plintanti liga, kuri pažeidžia augalo kraujagyslių sistemą. Užsikrėtę augalai nustoja augti, jų stiebai paruduoja, o lapai vysta, gelsta ir krenta, dažnai pradedant nuo apačios. Galiausiai visas augalas nuvysta ir žūsta, net jei dirva yra pakankamai drėgna. Perpjovus pažeisto augalo stiebą, galima matyti parudavusius vidinius audinius.
Kitos grybelinės ir bakterinės ligos
Be miltligės ir fuzariozės, bazilikus gali pažeisti ir kitos grybelinės ligos. Pavyzdžiui, kekerinis puvinys (Botrytis cinerea), dar vadinamas pilkuoju puviniu, dažniausiai atsiranda esant vėsioms ir drėgnoms sąlygoms. Ant lapų, stiebų ir žiedų atsiranda vandeningų, rudų dėmių, kurios vėliau pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Ši liga dažnai pažeidžia silpnesnius ar jau pažeistus augalus. Prevencijai svarbu palaikyti gerą oro cirkuliaciją, šalinti pažeistas augalo dalis ir vengti perlaistymo.
Lapų dėmėtligės, kurias sukelia įvairūs grybai (pvz., Cercospora ar Septoria), pasireiškia apvaliomis ar netaisyklingomis, rudomis ar juodomis dėmėmis ant lapų. Dėmių centre audinys gali iškristi, palikdamas skylutes. Nors šios ligos retai būna mirtinos, jos gadina estetinį vaizdą ir mažina derlių. Kaip ir kitų grybelinių ligų atveju, prevencijai svarbiausia vengti lapų sušlapinimo ir užtikrinti gerą vėdinimą. Pažeistus lapus reikia reguliariai šalinti.
Šaknų puvinys yra dar viena dažna problema, ypač auginant bazilikus vazonuose. Jį sukelia dirvožemio grybai (pvz., Pythium ar Rhizoctonia), kurie suaktyvėja per drėgnoje, prastai drenuojamoje dirvoje. Pažeistos šaknys patamsėja, suminkštėja ir pradeda pūti. Augalas nebegali pasisavinti vandens, todėl jo antžeminė dalis vysta, gelsta ir galiausiai žūsta. Geriausia prevencija – naudoti purų, gerai drenuojamą substratą, neperlaistyti ir užtikrinti, kad vazonuose būtų drenažo angos.
Kartais bazilikus gali pažeisti ir bakterinės ligos, pavyzdžiui, bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas cichorii). Ji pasireiškia tamsiomis, vandeningomis dėmėmis ant lapų. Skirtingai nuo grybelinių dėmėtligių, bakterinės dėmės dažnai būna kampuotos, tarsi apribotos lapų gyslų. Liga plinta su vandens purslais, todėl svarbu laistyti augalus iš apačios. Kaip ir kitų ligų atveju, pažeistus lapus reikia šalinti, o sunkiai pažeistus augalus – sunaikinti.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Amarai yra vieni dažniausių bazilikų kenkėjų. Šie maži, kriaušės formos vabzdžiai paprastai telkiasi kolonijomis ant jaunų ūglių ir apatinės lapų pusės. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai susiraukšlėja, pagelsta ir deformuojasi, o augimas sulėtėja. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi“, ant kurio gali pradėti augti juodligę sukeliantys grybai. Kovoti su amarais galima keliais būdais. Nedidelę koloniją galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove.
Esant didesniam antplūdžiui, galima naudoti natūralias priemones, pavyzdžiui, purkšti augalus kalio muilo (žaliojo muilo) tirpalu. Taip pat galima pasitelkti natūralius amaras naikinancius plėšrūnus, pavyzdžiui, boružes ar auksaakes, kurios yra natūralūs jų priešai sode. Svarbu reguliariai apžiūrėti augalus, kad pastebėtumėte kenkėjus kuo anksčiau, kol jie dar nespėjo smarkiai išplisti ir padaryti didelės žalos.
Baltasparniai – tai maži, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pakilus sujuda debesėliu nuo augalo. Tiek suaugėliai, tiek jų lervos siurbia augalų sultis, panašiai kaip ir amarai, sukeldami lapų geltonavimą ir vytimą. Jie taip pat išskiria lipčių. Baltasparnius kontroliuoti yra gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi. Prieš juos veiksmingos tos pačios priemonės kaip ir prieš amarus – purškimai žaliojo muilo tirpalu. Taip pat galima naudoti geltonas lipnias gaudykles, kurios privilioja suaugusius vabzdžius.
Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, sunkiai pastebimi voragyviai, kurie taip pat siurbia augalų sultis. Jų buvimą dažniausiai išduoda plonytis voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus, bei mažyčiai gelsvi taškeliai ant lapų. Pažeisti lapai palaipsniui praranda spalvą, džiūsta ir nukrenta. Voratinklinės erkės ypač mėgsta sausą ir karštą orą, todėl dažniau puola patalpose ar šiltnamiuose auginamus augalus. Jų plitimą stabdo reguliarus augalų apipurškimas vandeniu, nes erkės nemėgsta drėgmės.
Kiti kenkėjai ir jų kontrolė
Šliužai ir sraigės taip pat gali pridaryti žalos bazilikams, ypač jauniems daigams. Jie graužia lapus, palikdami netaisyklingos formos skyles. Jų aktyvumą išduoda ir sidabriškos gleivių žymės. Kovoti su jais galima renkant rankomis sutemus ar anksti ryte. Taip pat aplink lysves galima paberti aštrių medžiagų, tokių kaip susmulkinti kiaušinių lukštai, pelenai ar specialios granulės nuo šliužų, kurios veikia kaip barjeras.
Japoniniai vabalai (Popillia japonica) yra invaziniai kenkėjai, kurie gali smarkiai apgraužti bazilikų lapus, palikdami tik gyslas. Suaugę vabalai yra apie centimetro dydžio, metališkai žalios spalvos su vario spalvos antsparniais. Juos galima rinkti rankomis ir mesti į muiluoto vandens kibirą. Taip pat prekyboje yra specialių feromoninių gaudyklių, kurios privilioja šiuos vabalus.
Lauke augančius bazilikus kartais gali pažeisti ir įvairūs vikšrai, kurie graužia lapus. Pastebėjus apgraužtus lapus, atidžiai apžiūrėkite augalą, ypač apatinę lapų pusę, ir surinkite vikšrus rankomis. Svarbu išlaikyti biologinę įvairovę sode, nes paukščiai ir kiti plėšrūs vabzdžiai padeda natūraliai reguliuoti vikšrų populiaciją.
Apskritai, geriausia kenkėjų kontrolės priemonė yra sveikas ir stiprus augalas. Tinkamai prižiūrimi, pakankamai laistomi ir tręšiami bazilikai yra daug atsparesni tiek ligoms, tiek kenkėjams. Reguliari augalų apžiūra leidžia laiku pastebėti problemą ir imtis veiksmų, kol žala dar nedidelė. Naudojant natūralias ir prevencines priemones galima išvengti cheminių pesticidų ir džiaugtis sveiku bei saugiu derliumi.
Prevencinės priemonės ir bendra higiena
Prevencija yra raktas į sveikų bazilikų auginimą. Viskas prasideda nuo sveikos, ligoms atsparios sėklos ar daigų pasirinkimo. Pirkite sėklas iš patikimų tiekėjų ir rinkitės veisles, kurios yra atsparios labiausiai paplitusioms ligoms jūsų regione, pavyzdžiui, netikrajai miltligei ar fuzariozei. Taip pat svarbu naudoti sterilų substratą daiginimui, kad išvengtumėte dirvožemyje plintančių ligų sukėlėjų.
Laikykitės sėjomainos principų. Nesodinkite bazilikų ar kitų notrelinių šeimos augalų (pvz., mėtų) toje pačioje vietoje kelis metus iš eilės. Tai padeda išvengti ligų sukėlėjų ir kenkėjų kaupimosi dirvožemyje. Po derliaus nuėmimo rudenį, kruopščiai surinkite ir sunaikinkite visas augalų liekanas, kad jose negalėtų peržiemoti ligų sukėlėjai ar kenkėjų kiaušinėliai.
Užtikrinkite tinkamas auginimo sąlygas. Svarbiausia – saulėta vieta ir gera oro cirkuliacija. Nesodinkite bazilikų per tankiai, palikite pakankamai erdvės tarp augalų. Tai leis lapams greičiau nudžiūti po lietaus ar laistymo ir sumažins grybelinių ligų riziką. Laistykite teisingai – ryte ir stengdamiesi nesušlapinti lapų. Venkite perlaistymo ir užtikrinkite gerą dirvožemio drenažą.
Palaikykite bendrą švarą ir higieną sode ar ant palangės. Reguliariai šalinkite piktžoles, kurios gali būti ligų ir kenkėjų prieglobstis. Taip pat skinkite visus pageltusius, pažeistus ar senus lapus. Naudokite švarius įrankius, ypač genėdami augalus, kad neperneštumėte ligų nuo vieno augalo kitam. Stiprus, sveikas ir gerai prižiūrimas augalas turi geriausią natūralų imunitetą kovoti su visais iššūkiais.
