Banatinio bijūno žiemojimas

Sėkmingas banatinio bijūno peržiemojimas yra būtina sąlyga gausiam žydėjimui kitais metais. Nors šis augalas yra kilęs iš atšiauresnio klimato regionų ir pasižymi geru atsparumu šalčiui, tinkamas paruošimas ramybės periodui gali padėti išvengti galimų pažeidimų ir užtikrinti, kad pavasarį augalas pabus stiprus ir gyvybingas. Paruošimo darbai nėra sudėtingi, tačiau reikalauja nuoseklumo ir atidumo detalėms. Svarbiausi žingsniai apima savalaikį stiebų nupjovimą, fitosanitarinės aplinkos sutvarkymą ir, jei reikia, jaunų augalų pridengimą.

Pagrindinis pasiruošimo žiemai etapas prasideda rudenį, kai augalas natūraliai baigia savo vegetacijos ciklą. Nereikėtų skubėti nupjauti lapijos, kol ji dar žalia. Lapai atlieka fotosintezę iki pat pirmųjų stiprių šalnų ir kaupia maisto medžiagas šaknyse, kurios bus naudojamos kitų metų augimui. Per anksti nupjovus lapus, augalas bus silpnesnis ir gali prasčiau žydėti. Leisk gamtai atlikti savo darbą ir lauk, kol lapai pagels ir pradės vysti.

Teisingas laikas nupjauti stiebus yra po pirmųjų rimtų šalnų, kai antžeminė dalis natūraliai nuvysta. Paprastai tai būna spalio pabaigoje arba lapkričio mėnesį. Stiebus reikia nupjauti aštriu sekatoriumi arba sodo žirklėmis, paliekant vos kelių centimetrų (3-5 cm) ilgio stuobrelius virš žemės. Tai padės pažymėti augalo vietą ir apsaugos pumpurus nuo atsitiktinio pažeidimo.

Nupjovus stiebus, būtina kruopščiai sutvarkyti aplinką. Visas nupjautas dalis ir nukritusius lapus reikia surinkti ir sunaikinti – sudeginti arba išmesti į buitinių atliekų konteinerį. Jokiu būdu negalima palikti augalų liekanų ant lysvės per žiemą ar mesti jų į kompostą. Jose gali žiemoti grybelinių ligų sporos (pvz., pilkojo kekero) ir kenkėjų kiaušinėliai, kurie pavasarį taps naujų infekcijų šaltiniu.

Rudeniniai paruošiamieji darbai

Pasiruošimas žiemai apima ne tik stiebų nupjovimą. Svarbu įvertinti bendrą augalo būklę rudenį. Jei vasara buvo sausa, prieš pat užšąlant dirvai naudinga atlikti giluminį, drėkinamąjį laistymą. Sausa dirva žiemą įšąla giliau ir stipriau, o tai gali pažeisti augalo šaknis. Drėgna dirva, priešingai, geriau išlaiko šilumą ir apsaugo šaknis nuo didelių temperatūros svyravimų.

Rudenį taip pat galima atlikti dirvožemio gerinimo darbus aplink kerą. Nupjovus stiebus, aplink augalą galima paskleisti ploną sluoksnį gerai perpuvusio komposto arba biohumuso. Šis organinis sluoksnis ne tik veiks kaip lengva apsauga žiemą, bet ir per žiemą lėtai irs, pavasarį praturtindamas dirvožemį maistinėmis medžiagomis. Tačiau venk šviežio mėšlo, nes jis gali „sudeginti” pavasarį pradedančius kaltis ūglius.

Jei planuoji persodinti ar dalinti bijūno kerą, ruduo yra pats tinkamiausias metas. Kaip jau minėta kituose straipsniuose, tai reikėtų daryti nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios, kad augalas spėtų įsišaknyti iki žiemos. Jei persodinai bijūną rudenį, jo pridengimas žiemai yra ypač svarbus, nes jo šaknų sistema dar nėra pilnai įsitvirtinusi ir yra jautresnė šalčiui.

Prieš žiemą verta dar kartą apžiūrėti augavietę ir įsitikinti, kad joje neužsistovi vanduo. Jei pastebi, kad po rudeninių liūčių toje vietoje telkšo balos, pavasarį reikėtų pagalvoti apie drenažo sistemos pagerinimą arba net augalo perkėlimą į aukštesnę vietą. Stovintis vanduo žiemą, ypač atlydžių metu, yra viena didžiausių grėsmių bijūnų šaknims, nes gali sukelti jų puvimą.

Mulčiavimas ir apsauga nuo šalčio

Suaugę, gerai įsišakniję banatiniai bijūnai yra visiškai atsparūs šalčiui ir jiems paprastai nereikia jokios papildomos dangos žiemai. Jų augimo pumpurai yra šiek tiek po žeme ir yra gerai apsaugoti nuo šalčio. Tačiau tam tikrais atvejais mulčiavimas gali būti naudingas ar net būtinas. Pavyzdžiui, regionuose su labai atšiauriomis, besniegėmis žiemomis arba ten, kur dažni atlydžiai ir staigūs atšalimai.

Didžiausią pavojų žiemą kelia ne pats šaltis, o temperatūros svyravimai. Sniegas yra geriausia natūrali danga, kuri palaiko stabilią temperatūrą prie žemės paviršiaus. Tačiau jei žiema besniegė, dirva gali giliai įšalti, o saulėtomis dienomis paviršius atšilti, o naktį vėl staigiai užšalti. Tokie ciklai gali pažeisti pumpurus ir šaknis. Mulčias padeda sušvelninti šiuos temperatūros svyravimus.

Jei nusprendi mulčiuoti, svarbu tai daryti teisingai. Mulčiuoti reikia ne per anksti, o tik tada, kai viršutinis dirvos sluoksnis jau yra šiek tiek įšalęs. Per ankstyvas mulčiavimas gali paskatinti pelių ir kitų graužikų įsikūrimą šiltoje ir purioje dangoje, kurie gali apgraužti bijūnų šaknis. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 10-15 cm storio.

Mulčiavimui tinka įvairios purios, orui laidžios medžiagos: durpės, sausi medžių lapai (geriausia ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), kompostas, smulkinta medžio žievė ar net eglių šakos. Eglių šakos yra ypač geras pasirinkimas, nes jos ne tik sulaiko sniegą, bet ir apsaugo nuo graužikų bei pavasarinės saulės. Venk naudoti šiaudus, nes juose mėgsta veistis pelės.

Jaunų ir subrendusių augalų žiemojimo skirtumai

Jauni, pirmaisiais ar antraisiais metais po pasodinimo augantys bijūnai yra jautresni žiemos negandoms nei suaugę augalai. Jų šaknų sistema dar nėra tokia gili ir plati, todėl jie yra labiau pažeidžiami šalčio. Dėl šios priežasties jaunus bijūnus rekomenduojama pridengti žiemai pirmuosius 2-3 metus, net jei auginate juos palankaus klimato zonoje. Tai yra papildoma atsargumo priemonė, kuri padės užtikrinti sėkmingą augalo įsitvirtinimą.

Pridengimo technika jauniems augalams yra tokia pati, kaip aprašyta anksčiau. Po to, kai nupjaunama antžeminė dalis ir žemė šiek tiek įšąla, augalo centras užberiamas 10–15 cm storio mulčio sluoksniu. Svarbu, kad mulčias būtų sausas ir purus. Pavasarį, nutirpus sniegui, šią dangą reikės atsargiai nuimti.

Subrendę, 3-4 metų ir senesni bijūnai, kaip jau minėta, yra visiškai atsparūs šalčiui ir papildomos dangos jiems nereikia. Jų galinga šaknų sistema pati apsisaugo nuo šalčio. Per gausus ir per drėgnas mulčias suaugusiam augalui gali net pakenkti, nes pavasarį sulaikys drėgmę aplink atbundančius pumpurus ir gali išprovokuoti puvinius. Taigi, suaugusiems bijūnams pakanka rudeninio stiebų nupjovimo ir augavietės sutvarkymo.

Vis dėlto, net ir suaugusius augalus auginant ypač atšiauriomis sąlygomis, pavyzdžiui, kalnuotose vietovėse ar šiauriniuose regionuose, lengvas mulčiavimas gali būti naudingas. Tokiu atveju geriausiai tinka sausos durpės arba eglių šakos, kurios sulaikys sniegą, bet neuždusins augalo. Svarbiausia stebėti savo augalus ir atsižvelgti į konkrečias mikroklimato sąlygas.

Pavasarinis atidengimas ir pirmieji priežiūros darbai

Pavasarį, kai pavojus, kad grįš stiprūs šalčiai, praeina, o dirva pradeda atšilti, ateina laikas nuimti žieminę dangą. Svarbu tai padaryti laiku. Per ilgai paliktas mulčias gali sulėtinti dirvos įšilimą ir vėlinti vegetacijos pradžią. Be to, po mulčiu gali pradėti kauptis drėgmė, kuri yra pavojinga bundančioms akutėms. Geriausias laikas nuimti dangą yra tada, kai sniegas jau nutirpęs ir matyti, kad dirva atitirpo.

Mulčią reikia nuimti atsargiai, rankomis, kad nebūtų pažeisti trapūs, ką tik pradėję kaltis raudoni ūgliai. Dalį mulčio, pavyzdžiui, kompostą ar perpuvusius lapus, galima paskleisti aplink kerą – jis taps puikia trąša. Durpes ar žievę geriau nuimti visiškai ir panaudoti kitur sode. Nuėmus dangą, naudinga švelniai supurenti viršutinį dirvos sluoksnį aplink kerą, bet labai negiliai, kad nepažeistum paviršinių šaknų.

Pavasariniai atlydžiai ir po jų sekantys staigūs atšalimai gali būti pavojingi. Kartais jauni ūgliai, išlindę per ankstyvą atšilimą, gali apšalti per vėlyvąsias pavasario šalnas. Nors dažniausiai tai augalui nepakenkia mirtinai ir jis išleidžia naujus ūglius iš miegančių pumpurų, tai gali susilpninti žydėjimą. Jei prognozuojamos stiprios šalnos, o ūgliai jau pasirodę, juos galima laikinai pridengti per naktį agroplėvele, kartono dėže ar kibiru.

Po sėkmingo peržiemojimo, kai ūgliai jau paauga kelis centimetrus, galima pradėti pirmąjį pavasarinį tręšimą. Kompleksinės trąšos, paskleistos aplink kerą, suteiks augalui reikiamą impulsą energingam startui ir vešliam augimui. Taip užbaigiamas žiemos ciklas ir pradedamas naujas vegetacijos sezonas.