Banatinio bijūno sodinimas ir dauginimas

Banatinio bijūno sodinimas ir dauginimas yra atsakingas procesas, nuo kurio priklauso augalo ilgaamžiškumas ir dekoratyvumas. Nors šis augalas yra gana nereiklus ir gali vienoje vietoje augti dešimtmečius, pradiniai etapai – tinkamos vietos parinkimas, dirvožemio paruošimas ir teisinga sodinimo technika – yra lemiami sėkmei. Dauginimas, dažniausiai atliekamas dalijant kerą, reikalauja kruopštumo ir tam tikrų žinių, tačiau leidžia ne tik padauginti šį retą augalą, bet ir atjauninti senus, prasčiau žydinčius kerus. Teisingai atlikus šiuos darbus, užtikrinsi, kad banatinis bijūnas klestės tavo sode ilgus metus.

Tinkamiausias laikas sodinti ir persodinti banatinį bijūną yra ruduo, nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio. Šiuo laikotarpiu augalas jau būna baigęs aktyvią vegetaciją ir sukaupęs pakankamai maisto medžiagų šaknyse. Pasodintas rudenį, jis turi pakankamai laiko iki žiemos šalčių išleisti naujas, smulkias šakneles ir gerai įsitvirtinti dirvoje. Pavasarinis sodinimas yra įmanomas, bet labiau rizikingas, nes augalas tuo pačiu metu turi ir įsišaknyti, ir auginti ūglius, todėl patiria didesnį stresą ir pirmaisiais metais gali skursti.

Sodinant labai svarbu atkreipti dėmesį į šakniagumbio paruošimą. Prieš sodinant, jį reikėtų atidžiai apžiūrėti. Pašalink visas pažeistas, supuvusias ar sudžiūvusias šaknų dalis aštriu, dezinfekuotu peiliu. Pjūvių vietas rekomenduojama apibarstyti medžio anglies milteliais arba apdoroti fungicidu, kad būtų išvengta infekcijų. Sveikas sodinukas turi turėti bent 3–5 gerai išsivysčiusius pumpurus (akutes) ir tvirtą šaknų sistemą.

Sėkmingam prigijimui būtinas tinkamas laistymas po pasodinimo. Iškart pasodinus, augalą reikia gausiai palieti, kad dirvožemis gerai susigulėtų aplink šaknis ir neliktų oro tarpų. Vėliau, iki pat užšalimo, dirvą reikia palaikyti saikingai drėgną, bet ne šlapią. Perteklinė drėgmė rudenį gali išprovokuoti šaknų puvinį, todėl laistyti reikia apgalvotai, atsižvelgiant į oro sąlygas ir dirvožemio tipą.

Idealios vietos parinkimas

Vietos parinkimas yra vienas svarbiausių sprendimų auginant banatinį bijūną. Šis augalas geriausiai jaučiasi ir gausiausiai žydi saulėtoje vietoje, kurioje per dieną gauna bent 6–8 valandas tiesioginių saulės spindulių. Nors jis gali toleruoti ir nedidelį pusšešėlį, ypač karštesnio klimato regionuose, tačiau esant dideliam pavėsiui, augalas ištįs, menkai žydės arba visai nekraus žiedų. Rytinė saulė yra ypač naudinga, nes ji greitai nudžiovina rasą nuo lapų ir taip sumažina grybelinių ligų riziką.

Labai svarbu užtikrinti gerą drenažą, nes bijūnai nepakenčia stovinčio vandens. Venk sodinti juos žemose sodo vietose, daubose, kur po lietaus ar pavasarį tirpstant sniegui kaupiasi vanduo. Dirvožemis turi būti laidus vandeniui, todėl, jei jis sunkus ir molingas, būtina jį pagerinti. Ideali vieta būtų švelniame šlaite arba pakeltoje lysvėje, kur vandens perteklius nutekėtų natūraliai.

Reikėtų atsižvelgti ir į apsaugą nuo stiprių vėjų. Nors banatinio bijūno stiebai yra tvirti, stiprus vėjas gali aplaužyti lapus ir žiedus, ypač jei jie dideli ir sunkūs. Geriausia parinkti vietą, kuri būtų apsaugota nuo vyraujančių vėjų, pavyzdžiui, prie pastato sienos, tvoros ar gyvatvorės, tačiau svarbu užtikrinti, kad liktų pakankama oro cirkuliacija. Tai padės išvengti ligų ir leis augalui atrodyti tvarkingai.

Galiausiai, planuok į priekį, atsižvelgdamas į tai, kad bijūnas yra ilgaamžis augalas. Pasodintas tinkamoje vietoje, jis gali augti ir žydėti 50 metų ar net ilgiau, nemėgdamas persodinimo. Todėl nesodink jo per arti medžių ar didelių krūmų, kurių šaknys ateityje konkuruos dėl vandens ir maistinių medžiagų. Palik pakankamai erdvės, kad suaugęs keras, galintis pasiekti metro skersmenį, jaustųsi laisvai ir netrukdomai.

Dirvožemio paruošimas ir sodinimo technika

Kruopštus dirvožemio paruošimas yra būtina sąlyga sėkmingam banatinio bijūno įsišaknijimui ir augimui. Sodinimo duobę reikėtų iškasti gerokai iš anksto, bent prieš kelias savaites, kad žemė spėtų susigulėti. Duobė turėtų būti maždaug 50×50 cm dydžio ir tokio pat gylio, net jei sodinukas yra nedidelis. Toks dydis užtikrins, kad šaknys pirmaisiais metais augs purioje, derlingoje žemėje.

Duobės dugne būtina įrengti drenažo sluoksnį, ypač jei dirvožemis sunkesnis. Tam puikiai tinka 10–15 cm storio skaldos, žvyro ar keramzito sluoksnis. Ant drenažo sluoksnio pilamas paruoštas derlingas žemės mišinys. Jį galima pasigaminti sumaišius iškastą sodo žemę su gerai perpuvusiu kompostu ar galvijų mėšlu, durpėmis ir nedideliu kiekiu stambaus smėlio. Taip pat naudinga įmaišyti saują kaulų miltų, kurie yra lėtai tirpstantis fosforo šaltinis, skatinantis šaknų augimą.

Pati sodinimo technika reikalauja didelio atidumo, ypač nustatant sodinimo gylį. Tai yra kritiškai svarbus veiksnys, lemiantis būsimą žydėjimą. Bijūno šakniagumbį reikia įstatyti į duobės centrą ant paruošto žemės kauburėlio taip, kad viršutiniai augimo pumpurai (akutės) būtų ne giliau kaip 3–5 cm po žemės paviršiumi. Per giliai pasodintas bijūnas augins lapus, bet nežydės, o pasodintas per sekliai gali apšalti žiemą.

Užpylus duobę paruoštu žemės mišiniu, jį reikia lengvai suspausti aplink šaknis, kad neliktų oro kišenių. Po to augalą būtina gausiai palieti, sunaudojant bent vieną kibirą vandens. Vandeniui susigėrus, dirvos paviršius gali šiek tiek sukristi, todėl gali tekti papildomai užberti žemės, kad būtų išlaikytas teisingas sodinimo gylis. Galiausiai, sodinimo vietą galima mulčiuoti plonu komposto sluoksniu, kuris padės palaikyti drėgmę ir apsaugos nuo piktžolių.

Dauginimas dalijant kerą

Dauginimas dalijant kerą yra pagrindinis ir patikimiausias banatinių bijūnų dauginimo būdas. Šią procedūrą geriausia atlikti vėlyvą vasarą arba ankstyvą rudenį (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėnesį), kai augalas jau pereina į ramybės būseną. Tinkamiausi dalijimui yra 4–5 metų amžiaus kerai, kurie yra pakankamai subrendę, bet dar ne per daug sumedėję ir tankūs. Senesnius kerus dalyti yra sunkiau, o jaunesniems ši procedūra gali būti per didelis stresas.

Pirmasis žingsnis – atsargiai iškasti visą kerą. Tai reikia daryti labai atsargiai, kad kuo mažiau būtų pažeistos mėsingos, trapios šaknys. Pradėk kasti dideliu atstumu nuo augalo centro, pamažu artėdamas prie jo ir stengdamasis iškelti kerą su kuo didesniu žemės gumulu. Iškėlus kerą, nuo šaknų reikia atsargiai nukratyti arba nuplauti žemes, kad būtų gerai matoma šaknų struktūra ir augimo pumpurai.

Išvalytą kerą reikia palikti pavėsyje kelioms valandoms, kad šaknys šiek tiek apvystų ir taptų lankstesnės, mažiau trapios. Tada aštriu, tvirtu ir dezinfekuotu peiliu ar net mažu kirvuku keras dalijamas į dalis. Kiekviena padalinta dalis (dalinukas) turi turėti bent 3–5 sveikus, gerai matomus pumpurus ir pakankamą kiekį sveikų, mėsingų šaknų. Per mažos dalys, turinčios tik 1–2 pumpurus, prigis, tačiau joms prireiks daugiau laiko sustiprėti ir pradėti žydėti.

Pjūvių vietas būtina apdoroti, kad būtų išvengta puvimo ir infekcijų. Jas galima apibarstyti medžio anglies milteliais, cinamonu arba aptepti fungicido pasta. Paruoštus dalinukus reikia kuo greičiau pasodinti į iš anksto paruoštas vietas, laikantis tų pačių sodinimo gylio ir technikos taisyklių kaip ir sodinant naują augalą. Tinkamai padalintas ir pasodintas bijūnas paprastai pražysta po 2–3 metų.

Sėkmingo įsišaknijimo užtikrinimas

Sėkmingas naujai pasodinto ar padalinto banatinio bijūno įsišaknijimas priklauso nuo tinkamos priežiūros pirmaisiais mėnesiais po sodinimo. Kaip minėta, svarbiausia yra teisingas ir reguliarus laistymas. Iškart po pasodinimo dirvą reikia gerai sulieta, o vėliau palaikyti ją saikingai drėgną, kol augalas prigis. Svarbu vengti tiek perdžiūvimo, tiek perlaistymo, nes jaunos šaknys yra labai jautrios drėgmės svyravimams.

Pirmaisiais metais po pasodinimo augalo tręšti nereikėtų, ypač jei sodinimo duobė buvo gerai paruošta ir praturtinta organinėmis medžiagomis. Per didelis trąšų kiekis gali „nudeginti” besiformuojančias jaunas šakneles ir labiau pakenkti nei padėti. Augalas turi pakankamai maisto medžiagų iš gerai paruošto dirvožemio, kad galėtų sėkmingai įsišaknyti ir pradėti augti. Papildomai tręšti galima pradėti tik nuo antrų ar trečių auginimo metų.

Mulčiavimas gali labai padėti sėkmingam įsišaknijimui. Plonas mulčio sluoksnis aplink augalą padeda išlaikyti drėgmę, stabilizuoja dirvožemio temperatūrą ir neleidžia augti piktžolėms, kurios konkuruotų dėl vandens ir maistinių medžiagų. Rudenį pasodintus bijūnus ypač naudinga mulčiuoti prieš žiemą. Šis mulčias apsaugos jauną augalą nuo staigių temperatūros pokyčių ir šalčio.

Būk kantrus, nes bijūnams reikia laiko adaptuotis naujoje vietoje. Pirmaisiais metais po pasodinimo augalas gali atrodyti menkas, auginti nedaug stiebų, o žydėjimo tikėtis neverta. Visa augalo energija yra nukreipta į šaknų sistemos vystymą. Normalu, jei banatinis bijūnas pradeda gausiai žydėti tik trečiaisiais metais po pasodinimo. Svarbiausia yra užtikrinti tinkamas sąlygas ir leisti augalui ramiai įsitvirtinti.