Daugeliui sodininkų genėjimo ir karpymo sąvokos asocijuojasi su medžių ar krūmų formavimu, tačiau šie priežiūros elementai yra svarbūs ir auginant gėles, įskaitant baltąsias lelijas. Tiesa, šių gėlių genėjimas yra labai specifinis ir iš esmės skiriasi nuo rožių ar kitų daugiamečių augalų karpymo. Neteisingas ar netinkamu laiku atliktas genėjimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos, sutrikdyti augalo gyvavimo ciklą ir neigiamai paveikti kitų metų žydėjimą. Svarbiausia taisyklė, kurią reikia įsiminti – baltosioms lelijoms nereikia formuojamojo genėjimo. Visi karpymo darbai yra susiję tik su sanitariniais tikslais ir natūralaus augimo ciklo palaikymu. Šiame straipsnyje mes nuodugniai paaiškinsime, kada ir ką galima kirpti, o ko geriau neliesti, norint džiaugtis sveikomis ir gausiai žydinčiomis lelijomis.
Peržydėjusių žiedų šalinimas
Vienas iš pagrindinių ir labiausiai rekomenduojamų karpymo darbų yra peržydėjusių žiedų šalinimas, dar žinomas kaip „deadheading”. Ši procedūra atliekama iškart po to, kai žiedas nuvysta, praranda savo dekoratyvumą ir pradeda byrėti. Tikslas yra neleisti augalui eikvoti energijos sėklų formavimui. Jei paliksime peržydėjusius žiedus, augalas visą savo energiją nukreips į sėklų dėžučių auginimą ir brandinimą, o ne į svogūnėlio stiprinimą.
Peržydėjusius žiedus reikėtų šalinti atsargiai, aštriu sekatoriumi, žirklėmis ar tiesiog nulaužiant pirštais. Kirpti reikia tik patį žiedkotį, jungiantį žiedą su pagrindiniu stiebu. Labai svarbu nepažeisti ir nepašalinti lapų, augančių ant pagrindinio stiebo, nes jie yra gyvybiškai svarbūs fotosintezei. Kuo daugiau sveikų lapų paliksime, tuo daugiau maistinių medžiagų gaus svogūnėlis.
Reguliarus peržydėjusių žiedų šalinimas ne tik stiprina augalą, bet ir palaiko estetišką gėlyno vaizdą. Nužydėję, džiūstantys žiedai atrodo netvarkingai ir gadina bendrą įspūdį. Be to, drėgnu oru ant pūvančių žiedlapių gali pradėti vystytis pilkasis puvinys (botrytis), kuris vėliau gali persimesti ir ant sveikų augalo dalių. Taigi, ši paprasta procedūra turi tiek praktinę, tiek estetinę naudą.
Tiesa, jei nori surinkti lelijų sėklas dauginimui, tuomet reikėtų palikti kelis sveikiausius, geriausiai išsivysčiusius žiedus, kad jie subrandintų sėklų dėžutes. Tačiau daugumai sodininkų, kurie nesiruošia užsiimti sėkliniu dauginimu, visų peržydėjusių žiedų pašalinimas yra labai rekomenduojamas. Tai paprastas darbas, kuris ženkliai prisideda prie augalo gerovės ir gausaus žydėjimo ateinančiais metais.
Daugiau straipsnių šia tema
Kada kirpti stiebą po žydėjimo?
Tai yra pats svarbiausias ir dažniausiai neteisingai suprantamas baltosios lelijos genėjimo aspektas. Po to, kai visi žiedai nužydi ir yra pašalinami, lieka žalias stiebas su lapais. Didžiausia klaida, kurią galima padaryti, yra nupjauti šį stiebą, kol jis dar yra žalias. Būtent šiuo laikotarpiu, po žydėjimo, vyksta intensyviausias maistinių medžiagų grįžimo į svogūnėlį procesas. Lapai, esantys ant stiebo, tęsia fotosintezę ir visą pagamintą energiją siunčia žemyn, į svogūnėlį.
Stiebą ir lapus reikia palikti ramybėje tol, kol jie visiškai natūraliai pagels ir nudžius. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nors geltonuojantis stiebas gali atrodyti ne itin dekoratyviai, jo buvimas yra būtinas augalo išgyvenimui ir pasiruošimui kitų metų sezonui. Kuo ilgiau stiebas ir lapai išlieka gyvybingi, tuo stipresnis, didesnis ir atsparesnis bus svogūnėlis. Per anksti nupjovus stiebą, svogūnėlis lieka „alkanas” ir kitais metais gali visai nežydėti.
Signalas, kad stiebą jau galima saugiai pašalinti, yra jo būklė. Kai stiebas tampa visiškai sausas, rudas ir lengvai, be pasipriešinimo išsitraukia iš žemės arba lūžta prie pat pagrindo, vadinasi, jis atliko savo funkciją ir maistinės medžiagos sėkmingai grįžo į svogūnėlį. Paprastai tai įvyksta vasaros viduryje, liepos pabaigoje ar rugpjūtį, kai augalas pereina į ramybės būseną.
Šią taisyklę būtina prisiminti ir taikyti besąlygiškai. Jokie estetiniai sumetimai neturėtų nugalėti biologinės būtinybės. Jei geltonas stiebas labai erzina, galima šalia pasodinti kitų, vėliau žydinčių ar vešlią lapiją turinčių augalų, kurie jį pridengs. Kantrybė šiuo atveju yra tiesioginė investicija į ateities žiedus.
Daugiau straipsnių šia tema
Sanitarinis genėjimas sezono metu
Sanitarinis genėjimas yra pažeistų ar sergančių augalo dalių šalinimas, siekiant užkirsti kelią ligų plitimui ir palaikyti bendrą augalo sveikatą. Šį genėjimą galima ir reikia atlikti bet kuriuo metu per visą vegetacijos sezoną, kai tik pastebima problema. Svarbu reguliariai apžiūrėti savo lelijas, kad kuo anksčiau pastebėtum pirmuosius ligų ar kenkėjų pažeidimo požymius.
Jei ant lapų pastebėjai dėmes, kurias sukelia grybinės ligos (pvz., pilkasis puvinys), tokius lapus reikia nedelsiant nuskinti ar nukirpti ir sunaikinti (sudeginti arba išmesti, bet ne kompostuoti). Šalinant sergančius lapus, svarbu tai daryti sausu oru, kad grybo sporos neplistų su vandens lašeliais. Po kiekvieno kirpimo būtina dezinfekuoti įrankius (sekatorių ar žirkles), kad neperneštum ligos sukėlėjų ant sveikų augalų.
Taip pat reikia šalinti bet kokias mechaniškai pažeistas augalo dalis. Pavyzdžiui, jei stiebas buvo palaužtas vėjo, bet ne iki galo nulūžo, pažeistą vietą geriau nupjauti žemiau lūžio. Palikta žaizda yra atviri vartai infekcijoms. Jei pažeistas tik lapas, užtenka pašalinti jį vieną.
Sanitarinis genėjimas ypač svarbus rudenį, ruošiant augalus žiemai. Rudenį pasirodžiusią naują lapų skrotelę taip pat reikia apžiūrėti. Jei kuris nors iš lapų yra pažeistas ar sergantis, jį reikėtų pašalinti. Švari ir sveika lapija geriau peržiemos ir pavasarį turės geresnį startą. Svarbu prisiminti, kad sanitarinis genėjimas yra skirtas problemų šalinimui, todėl sveikų augalo dalių liesti nereikia.
Rudeninės lapų skrotelės priežiūra
Baltosios lelijos rudenį išaugina naują lapų skrotelę, kuri išlieka žalia per žiemą. Šių lapų genėti ar kirpti kategoriškai negalima. Jie yra gyvybiškai svarbūs augalo žiemojimui ir pavasario augimui. Ši lapija vykdo fotosintezę kiekvieną kartą, kai tik oro sąlygos tai leidžia, ir taip kaupia energiją svogūnėlyje. Bet koks šių lapų pašalinimas prilygtų augalo badui prieš ilgą ir sunkų periodą.
Rudenį reikėtų tik atlikti sanitarinę lapų skrotelės apžiūrą. Pašalinti galima tik tuos lapus, kurie yra akivaizdžiai pažeisti ligų, kenkėjų ar mechaniškai nulaužti. Sveikų, žalių lapų liesti nereikia. Jei lapų galiukai šiek tiek pagelto ar apdžiūvo dėl naktinių šalnų, tai nėra priežastis juos kirpti. Palik augalą ramybėje, leisk jam pačiam nuspręsti, kuriuos lapus išsaugoti.
Vietoj genėjimo, rudenį svarbiau yra pasirūpinti tinkama lapų skrotelės apsauga. Kai dirva pradės šalti, augalą reikėtų pamulčiuoti sausomis durpėmis, kompostu ar lapais, apdedant aplink skrotelę, bet neužpilant jos centro. Tai padės apsaugoti lapus ir svogūnėlį nuo staigių temperatūros svyravimų ir šalto žiemos vėjo.
Pavasarį, nuėmus mulčią, vėl reikės apžiūrėti peržiemojusią lapiją. Tuomet jau galima pašalinti visus per žiemą apšalusius, papuvusius ar kitaip pažeistus lapus. Šis pavasarinis valymas paskatins augalą greičiau atsigauti ir pradėti auginti naują žiedynstiebį. Tačiau, kaip ir rudenį, pavasarį kerpami tik pažeisti lapai, o sveiki paliekami toliau augti.
Įrankiai ir higiena
Nors lelijų genėjimui nereikia sudėtingų įrankių, svarbu, kad tie, kuriuos naudoji, būtų tinkami ir švarūs. Peržydėjusiems žiedams ar pavieniams lapams šalinti dažnai pakanka tiesiog pirštų. Tačiau storesniems stiebams ar tikslesniam kirpimui geriausia naudoti aštrų sekatorių, sodo žirkles ar peilį. Aštrus įrankis padaro švarų pjūvį ir mažiau traumuoja augalo audinius, todėl žaizda greičiau gyja.
Pati svarbiausia taisyklė atliekant bet kokius karpymo darbus – įrankių higiena. Tai yra esminė prevencinė priemonė, padedanti išvengti ligų plitimo nuo vieno augalo kitam. Po kiekvieno augalo genėjimo, ypač jei įtari, kad jis gali būti sergantis, būtina dezinfekuoti įrankio ašmenis. Tam puikiai tinka spiritas, vandenilio peroksidas arba specialūs sodo įrankiams skirti dezinfekantai.
Dezinfekcija ypač svarbi šalinant virusais užkrėstų augalų dalis. Virusai labai lengvai plinta su augalų sultimis, todėl nedezinfekuotu įrankiu palietus sergantį, o paskui sveiką augalą, liga bus perduota. Įprask po darbo su kiekvienu augalu nuvalyti ir dezinfekuoti įrankius – tai turėtų tapti tokiu pačiu įpročiu kaip ir rankų nusiplovimas po darbo sode.
Surinktas augalų liekanas taip pat reikia tinkamai sutvarkyti. Sergančių ar kenkėjų apniktų dalių jokiu būdu negalima mesti į komposto dėžę, nes ten ligų sukėlėjai ir kenkėjai gali sėkmingai peržiemoti ir toliau plisti. Tokias atliekas reikia sudeginti arba sandariai supakuoti ir išmesti į buitinių atliekų konteinerį. Sveikas, nepažeistas augalų dalis galima kompostuoti.
