Klausimas apie baltašaknių plukių genėjimą ir kirpimą iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas, nes tai nėra augalas, kurį įprasta formuoti kaip krūmą ar medį. Iš tiesų, tradicinis genėjimas, suprantamas kaip šakų trumpinimas ar formavimas, šiam žoliniam augalui nėra taikomas. Tačiau tam tikros priežiūros procedūros, susijusios su augalo dalių pašalinimu, vis dėlto yra aktualios ir svarbios norint palaikyti augalo sveikatą, estetinę išvaizdą ir kontroliuoti jo plitimą. Svarbiausia taisyklė – suprasti augalo gyvavimo ciklą ir neatlikti jokių veiksmų, kurie galėtų jam pakenkti.
Pagrindinis principas, kurio reikia laikytis, yra tas, kad negalima šalinti žalių ir gyvybingų augalo lapų. Būtent lapai po žydėjimo yra atsakingi už maisto medžiagų gamybą ir kaupimą šakniastiebiuose, kas yra būtina kitų metų augimui. Per anksti nupjovus lapus, augalas yra smarkiai nualinamas, o tai gali lemti silpnesnį žydėjimą ar net augalo žūtį. Taigi, bet koks „kirpimas” gali būti atliekamas tik tada, kai lapija natūraliai pagelsta ir pradeda nykti.
Taigi, kalbant apie plukių „genėjimą”, iš esmės turime omenyje kelias procedūras: sanitarinį valymą, peržydėjusių žiedų pašalinimą (nors tai retai daroma), nunykusios lapijos sutvarkymą ir plitimo kontrolę, kurią galima laikyti savotišku formavimu. Kiekviena iš šių procedūrų turi savo tikslą, laiką ir atlikimo ypatumus. Jų teisingas taikymas padeda palaikyti tvarkingą gėlyno vaizdą ir užtikrinti gerą augalų būklę.
Svarbu pabrėžti, kad baltašaknė plukė yra labai natūralistinio stiliaus augalas, kuriam dažnai leidžiama augti laisvai, formuojant natūralius kilimus. Per didelis kišimasis į jo augimą gali sugadinti šį natūralų žavesį. Todėl visos priežiūros procedūros turėtų būti atliekamos apgalvotai, saikingai ir tik esant realiam poreikiui, o ne dėl perdėto siekio viską „sutvarkyti” ir „apkarpyti”.
Ar reikia genėti baltašaknes plukes?
Griežtai tariant, baltašaknių plukių genėti nereikia. Šis augalas turi aiškų ir natūralų augimo ciklą, kurį geriausia kuo mažiau trikdyti. Pavasarį išaugę lapai ir žiedai atlieka savo funkcijas, o vėliau, vasaros pradžioje, natūraliai nunyksta, leisdami augalui pereiti į ramybės būseną. Bandymas „genėti” ar „kirpti” žaliuojančius lapus, siekiant suteikti augalui tvarkingesnę formą, yra viena didžiausių klaidų, galinčių pakenkti augalui.
Daugiau straipsnių šia tema
Genėjimas, kaip augimo skatinimo ar formavimo priemonė, plukėms yra visiškai netinkamas. Skirtingai nuo krūmų, kurių genėjimas skatina šakojimąsi ir gausesnį žydėjimą, žolinių augalų, ypač efemeroidų, lapijos pašalinimas aktyvios vegetacijos metu tik atima iš jų gyvybines jėgas. Visa augalo energija po žydėjimo yra nukreipta į maisto medžiagų kaupimą, o lapai yra šio proceso „fabrikai”. Jų pašalinimas prilygtų saulės baterijų atjungimui nuo įkraunamo akumuliatoriaus.
Vienintelės situacijos, kai galima kalbėti apie tam tikrų augalo dalių šalinimą, yra susijusios su sanitariniais tikslais arba estetika. Pavyzdžiui, galima pašalinti ligų pažeistus lapus, kad būtų sustabdytas infekcijos plitimas. Taip pat, jei labai norisi tvarkos, galima nukirpti jau visiškai pageltusius ir džiūstančius lapus, nors gamtoje jie tiesiog suyra ir praturtina dirvožemį.
Taigi, atsakymas į klausimą yra labiau „ne” nei „taip”. Normaliomis sąlygomis baltašaknės plukės nereikalauja jokio genėjimo. Vietoj to, sodininko dėmesys turėtų būti sutelktas į tinkamų auginimo sąlygų sudarymą, o ne į bandymus dirbtinai formuoti augalą. Leiskite plukei augti pagal jos natūralų ritmą, ir ji atsidėkos jums nuostabiu pavasariniu žydėjimu.
Lapijos pašalinimas po vegetacijos
Pats svarbiausias ir dažniausiai sodininkams kylantis klausimas yra, kada ir ar išvis reikia šalinti baltašaknių plukių lapus. Kaip jau minėta, lapus galima šalinti tik tada, kai jie visiškai atliko savo funkciją ir natūraliai nunyksta. Paprastai tai įvyksta vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Aiškiu ženklu, kad lapus jau galima šalinti, yra jų spalvos pasikeitimas – iš žalios jie tampa geltoni, vėliau rudi ir sudžiūsta.
Daugiau straipsnių šia tema
Kol lapai yra bent kiek žali, jie vis dar vykdo fotosintezę ir tiekia energiją šakniastiebiams. Net ir gelstantys lapai vis dar atiduoda į šakniastiebius judrias maisto medžiagas, tokias kaip azotas ir fosforas. Todėl kantrybė yra labai svarbi. Geriausia palaukti, kol lapai visiškai sudžius ir patys lengvai atsiskirs nuo pagrindo. Skubotas lapų nupjovimas gali ženkliai susilpninti augalą.
Ar apskritai verta šalinti nunykusius lapus? Estetiniu požiūriu, jei plukės auga tvarkingame gėlyne šalia kitų augalų, pageltę lapai gali atrodyti netvarkingai. Tokiu atveju juos galima atsargiai nukirpti žirklėmis prie pat žemės paviršiaus. Tačiau ekologiniu ir agrotechniniu požiūriu, geriausia palikti lapus natūraliai suirti. Jie veikia kaip natūralus mulčias, apsaugantis dirvą nuo išdžiūvimo, slopinantis piktžoles ir, svarbiausia, yrantys lapai grąžina į dirvą organines medžiagas, taip ją tręšdami.
Jei plukės auginamos natūralistiniuose soduose, miško tipo gėlynuose ar tiesiog po medžiais, lapijos šalinimas yra visiškai nereikalingas ir net nepageidautinas. Gamta pati viskuo pasirūpina. Be to, nunykusią plukių lapiją greitai paslepia vėliau suželiantys kaimyniniai augalai, pavyzdžiui, melsvės, astilbės ar paparčiai, todėl netvarkingumo problema išsisprendžia savaime.
Sanitarinis valymas pavasarį
Sanitarinis valymas yra viena iš nedaugelio „kirpimo” procedūrų, kuri gali būti naudinga baltašaknėms plukėms. Geriausias laikas tai daryti yra ankstyvas pavasaris, kai augalai dar tik pradeda dygti, arba rudenį, pasibaigus vegetacijai. Sanitarinio valymo tikslas – pašalinti visas pažeistas, ligotas ar negyvas augalų dalis, taip pagerinant bendrą augalų sveikatą ir estetinį vaizdą.
Ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant intensyviam augimui, verta apžiūrėti plukių augimvietę. Jei matote pernykščių, nesuirusių, galbūt puvinio pažeistų lapų ar kitų augalų liekanų, jas reikėtų atsargiai pašalinti. Tai pagerins oro cirkuliaciją aplink jaunus daigus ir sumažins ligų plitimo riziką. Tačiau svarbu tai daryti labai atsargiai, kad nebūtų pažeisti trapūs, ką tik išlindę daigeliai.
Jei praėjusiais metais pastebėjote grybelinių ligų, pavyzdžiui, rūdžių ar miltligės, požymių, sanitarinis valymas yra ypač svarbus. Ligų sukėlėjai dažnai žiemoja ant augalų liekanų. Kruopštus tokių liekanų surinkimas ir sunaikinimas (geriausia sudeginimas, o ne kompostavimas) gali ženkliai sumažinti infekcijos tikimybę ateinančiame sezone.
Rudenį atliekamas sanitarinis valymas apima ligotų augalų dalių pašalinimą prieš joms nunykstant. Jei pastebite rūdžių pažeistus ar kitaip nenatūraliai atrodančius lapus, juos geriau nukirpti ir sunaikinti, nelaukiant, kol jie nukris ant žemės. Tačiau, kaip jau minėta, sveikų, natūraliai gelstančių lapų šalinti nereikėtų. Ši procedūra yra labiau prevencinė ir taikoma tik esant akivaizdžiam poreikiui.
Žiedų skynimas ir jo įtaka augalui
Baltašaknių plukių žiedai yra labai gražūs ir puikiai tinka mažoms pavasarinėms puokštėms. Tačiau prieš skinant žiedus, verta žinoti, kaip tai veikia augalą. Žiedo nuskynimas sustabdo sėklų brandinimo procesą. Augalui nebereikia eikvoti energijos sėkloms, todėl visą energiją, pagamintą fotosintezės metu, jis gali nukreipti į maisto medžiagų kaupimą šakniastiebiuose. Teoriškai, saikingas žiedų skynimas gali netgi sustiprinti šakniastiebius ir paskatinti gausesnį žydėjimą kitais metais.
Tačiau svarbu tai daryti saikingai. Masinis visų žiedų nuskynimas nuo kero gali sukelti augalui stresą. Be to, jei norite, kad jūsų plukės plėstųsi ne tik šakniastiebiais, bet ir sėklomis, tuomet bent dalį žiedų reikėtų palikti, kad subrandintų sėklas. Natūralus atsėjamas yra svarbus norint išlaikyti genetinę įvairovę ir ilgaamžiškumą, ypač dideliuose natūralistiniuose želdynuose.
Skinant žiedus, svarbu tai daryti teisingai. Geriausia naudoti aštrias žirklutes ar peilį ir nukirpti žiedkotį kuo arčiau pagrindo, stengiantis nepažeisti lapų. Traukiant ar laužiant žiedą rankomis, galima netyčia pažeisti ar net išrauti visą augalą su šakniastiebiu. Skinant reikėtų palikti kuo daugiau lapų, nes būtent jie yra atsakingi už tolesnį augalo maitinimąsi.
Peržydėjusių žiedų šalinimas, skirtingai nei daugelio kitų gėlių atveju, baltašaknėms plukėms nėra būtinas ir retai praktikuojamas. Augalas yra efemeroidas, todėl netrukus po žydėjimo nunyksta visa antžeminė dalis, įskaitant ir peržydėjusius žiedus. Jų šalinimas neturi didelės įtakos nei augalo sveikatai, nei estetiniam vaizdui, kuris ir taip greitai pasikeičia.
Formavimas ir plitimo kontrolė
Nors baltašaknės plukės nėra formuojamos tradicine prasme, kartais prireikia kontroliuoti jų plitimą. Augdamos idealiomis sąlygomis, jos gali gana greitai plėstis savo šakniastiebiais ir užimti didesnį plotą, nei buvo numatyta, kartais netgi išstumdamos silpnesnius kaimyninius augalus. Tokiu atveju „formavimas” reiškia ne ką kitą, o kero apribojimą.
Vienas iš būdų kontroliuoti plitimą yra fizinių barjerų įrengimas. Sodinant plukes, galima į žemę aplink numatytą plotą įkasti specialią plastikinę juostą ar kitą barjerą maždaug 15–20 cm gylyje. Kadangi plukių šakniastiebiai auga negiliai, toks barjeras efektyviai sustabdys jų plitimą į nepageidaujamas vietas. Šis metodas ypač tinka mažuose, griežtos struktūros gėlynuose.
Kitas, dažniau taikomas metodas, yra periodiškas kero pakraščių iškasimas. Kartą per kelis metus, ramybės periodu (vasaros pabaigoje ar rudenį), galima aštriu kastuvu tiesiog atkirsti ir iškasti per daug išplitusius šakniastiebius. Tai ne tik sumažina kero plotą, bet ir suteikia puikios sodinamosios medžiagos, kurią galima panaudoti naujiems gėlynams įveisti arba padovanoti draugams.
Šis procesas yra tam tikra prasme panašus į vejos kraštų apipjovimą. Jis leidžia palaikyti norimą plukių kilimo formą ir neleidžia jam „išlipti iš krantų”. Tačiau, kaip ir su kitomis priežiūros procedūromis, svarbu nepersistengti. Baltašaknių plukių žavesys slypi jų natūralume, todėl griežtos geometrinės formos joms nelabai tinka. Geriausia leisti joms laisvai banguoti, tik šiek tiek apribojant per didelę ekspansiją.
