Balkono aukso ligos ir kenkėjai

Nors balkoninis serengetis yra laikomas gana atspariu ir nereikliu augalu, netinkamai prižiūrimas ar augdamas nepalankiomis sąlygomis jis gali nukentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Svarbiausia yra laiku pastebėti pirmuosius problemų požymius ir imtis atitinkamų veiksmų. Dažniausiai su šiomis problemomis susiduriama, kai augalas yra susilpnėjęs dėl netinkamo laistymo, tręšimo ar apšvietimo. Reguliari augalų apžiūra yra geriausia prevencijos priemonė, leidžianti užkirsti kelią rimtesnėms bėdoms ir išsaugoti augalo dekoratyvumą bei sveikatą. Žinodami dažniausiai pasitaikančias ligas ir kenkėjus, galėsite greičiau ir efektyviau reaguoti.

Viena iš dažniausių problemų, ypač lietingą ir vėsią vasarą, yra grybinės ligos. Dėl per didelės drėgmės, prastos oro cirkuliacijos ir tankaus susodinimo gali išplisti įvairūs puviniai. Šaknų puvinys yra pati pavojingiausia liga, kurią sukelia nuolatinis perlaistymas ir vandens užsistovėjimas vazone. Augalas pradeda vysti, jo lapai gelsta, nors žemė atrodo drėgna. Išgelbėti tokį augalą sunku, todėl svarbiausia yra prevencija: geras drenažas, tinkamas substratas ir saikingas laistymas. Kita dažna grybinė liga – miltligė, pasireiškianti baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų. Ji plinta šiltu ir drėgnu oru.

Bakterinės ligos balkoniniam serengetiui pasitaiko rečiau, tačiau taip pat gali pridaryti žalos. Jos dažniausiai pasireiškia tamsiomis, vandeningomis dėmėmis ant lapų ar stiebų, kurios laikui bėgant didėja ir gali sukelti audinių puvimą. Bakterijos plinta per vandenį, todėl svarbu laistant stengtis nesušlapinti lapų. Pažeistas augalo dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Kovai su bakterinėmis ligomis efektyvių cheminių priemonių yra mažai, todėl svarbiausia yra prevencija ir higiena.

Be ligų, balkoninį serengetį gali pulti ir įvairūs kenkėjai. Dažniausi iš jų yra sultis siurbiantys vabzdžiai, tokie kaip amarai, baltasparniai ir voratinklinės erkės. Jie ne tik silpnina augalą, siurbdami jo gyvybines sultis, bet ir gali pernešti įvairias virusines ligas. Kenkėjai dažniausiai įsikuria apatinėje lapų pusėje arba ant jaunų ūglių viršūnių. Reguliariai apžiūrėdami savo augalus, ypač atidžiai patikrindami lapų apačią, galite laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų antplūdžio ženklus.

Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos

Miltligė yra viena iš labiausiai atpažįstamų grybinių ligų. Ant lapų, stiebų ir kartais net žiedų atsiranda baltas, į miltus panašus apnašas. Iš pradžių tai būna pavienės dėmelės, kurios vėliau susilieja ir gali padengti visą lapo paviršių. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi, gelsta ir galiausiai nudžiūsta. Miltligė ne tik gadina augalo išvaizdą, bet ir sutrikdo fotosintezę, silpnindama augalą. Liga ypač greitai plinta esant dideliems dienos ir nakties temperatūrų skirtumams bei aukštai oro drėgmei. Prevencijai svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, nesodinti augalų per tankiai ir laistant vengti lapų sudrėkinimo. Pastebėjus pirmuosius požymius, augalą galima purkšti fungicidais arba išbandyti liaudiškas priemones, pavyzdžiui, pieniškų išrūgų ar sodos tirpalą.

Šaknų puvinį sukelia dirvožemyje gyvenantys grybai, kurie suaktyvėja esant deguonies trūkumui ir drėgmės pertekliui. Tai yra pati pavojingiausia liga, nes ji pažeidžia augalo šaknis, o simptomai antžeminėje dalyje pasimato tik tada, kai liga jau būna pažengusi. Augalas nustoja augti, vysta, lapai gelsta ir krenta. Ištraukus augalą iš vazono, matomos pajuodusios, suminkštėjusios ir nemalonų kvapą skleidžiančios šaknys. Išvengti šios ligos padeda tinkamas substrato parinkimas (lengvas, purus, laidus), geras drenažas vazono dugne ir svarbiausia – teisingas laistymo režimas, leidžiantis viršutiniam žemės sluoksniui išdžiūti tarp laistymų.

Kekerinis puvinys (pilkasis puvinys) – tai dar viena grybinė liga, kuri dažniausiai pažeidžia augalo žiedus ir lapus, ypač drėgnu ir vėsiu oru. Ant pažeistų vietų atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios greitai pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Liga ypač greitai plinta ant pažeistų ar senstančių augalo dalių, todėl svarbu reguliariai šalinti peržydėjusius žiedus ir pažeistus lapus. Taip pat svarbu užtikrinti gerą oro judėjimą aplink augalą ir vengti per tankaus sodinimo. Pastebėjus ligos pažeistas dalis, jas reikia atsargiai pašalinti ir sunaikinti, o augalą nupurkšti fungicidais.

Netikroji miltligė (peronosporozė) skiriasi nuo tikrosios miltligės. Jos atveju, viršutinėje lapo pusėje atsiranda neryškios, gelsvos ar šviesiai žalios dėmės, o apatinėje lapo pusėje, ties tomis dėmėmis, susidaro pilkšvai violetinis apnašas. Ši liga taip pat plinta drėgnu oru. Kovos ir prevencijos priemonės yra panašios kaip ir su kitomis grybinėmis ligomis: gera ventiliacija, lapų sausumo palaikymas ir fungicidų naudojimas esant poreikiui. Svarbu atskirti šias ligas, nes kai kurie fungicidai veikia tik vieną ar kitą ligos sukėlėją.

Kenkėjai ir kovos su jais būdai

Amarai yra vieni iš dažniausių sodo ir balkonų augalų kenkėjų. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, kurie gali būti žali, juodi, geltoni ar rausvi. Jie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir žiedpumpurius, siurbdami augalo sultis. Dėl to ūgliai deformuojasi, lapai susiraukšlėja, o augalas nusilpsta. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa“, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Esant nedideliam antplūdžiui, amarus galima nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti vatos tamponu, suvilgytu muiluotame vandenyje. Jei kenkėjų daug, reikėtų naudoti insekticidus. Gamtinėms priemonėms priskiriamas purškimas dilgėlių ar česnakų ištrauka.

Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai. Jų buvimą dažniausiai išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai lapų paviršiuje ir plonytis voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus, ypač ūglių viršūnėse. Šie kenkėjai ypač sparčiai dauginasi sausame ir karštame ore. Jie taip pat siurbia augalų sultis, todėl lapai pagelsta, išmargėja ir galiausiai nudžiūsta. Svarbiausia prevencijos priemonė – palaikyti didesnę oro drėgmę, reguliariai apipurškiant augalus vandeniu. Pastebėjus erkes, augalą reikia kruopščiai nuplauti po dušu, o esant stipriam pažeidimui – naudoti akaricidus, specialias priemones nuo erkių.

Baltasparniai – tai maži, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pajudinus augalą pakyla į orą spiečiumi. Tiek suaugėliai, tiek jų lervos siurbia sultis iš apatinės lapų pusės. Dėl jų veiklos lapai gelsta, deformuojasi ir džiūsta. Kaip ir amarai, baltasparniai išskiria lipnų skystį, ant kurio vystosi suodgrybis. Kovoti su baltasparniais yra gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi ir yra atsparūs daugeliui insekticidų. Efektyvi priemonė yra geltonos lipnios gaudyklės, kurios gaudo suaugusius vabzdžius. Taip pat reikalingas reguliarus purškimas insekticidais, kartojant procedūrą kas kelias dienas, kad būtų sunaikintos visos vabzdžio vystymosi stadijos.

Tripsai, dar vadinami dirvinukais, yra labai smulkūs, pailgi, judrūs vabzdžiai. Jie pažeidžia lapus ir žiedus, palikdami sidabriškas dėmes ir juodus taškelius (ekskrementus). Tripsai siurbia ląstelių sultis, todėl pažeisti audiniai deformuojasi, lapai ir žiedlapiai susisuka, džiūsta. Šie kenkėjai yra pavojingi ir tuo, kad gali pernešti augalų virusus. Kovai su tripsais naudojami sisteminiai insekticidai. Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, pažeistas dalis geriausia pašalinti ir sunaikinti, o visą augalą kruopščiai nupurkšti tinkama chemine priemone.

Fiziologinės problemos ir jų sprendimas

Kartais augalo problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su netinkamomis auginimo sąlygomis. Tai vadinama fiziologinėmis ligomis. Viena dažniausių problemų – lapų geltonavimas. Jei gelsta apatiniai, senesni lapai, tai gali būti natūralus procesas arba azoto trūkumo požymis. Jei gelsta jauni lapai, o gyslos lieka žalios (chlorozė), greičiausiai trūksta geležies ar magnio. Viso augalo pageltimas ir vytimas gali signalizuoti apie šaknų puvinį dėl perlaistymo. Atidžiai įvertinus situaciją, galima imtis atitinkamų veiksmų: patręšti, pakoreguoti laistymą ar pakeisti substratą.

Žydėjimo nebuvimas arba menkas žydėjimas taip pat yra dažna problema. Dažniausios to priežastys yra šviesos trūkumas arba netinkamas tręšimas. Balkoninis serengetis yra saulę mėgstantis augalas, ir augdamas pavėsyje jis formuos mažai žiedų. Kita priežastis – per didelis azoto kiekis trąšose, kuris skatina lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Tokiu atveju reikia pakeisti trąšas į tas, kuriose dominuoja fosforas ir kalis. Taip pat svarbu reguliariai šalinti peržydėjusius žiedus, kad augalas eikvotų energiją naujų pumpurų formavimui, o ne sėklų brandinimui.

Stiebų ištįsimas ir retas lapuotumas yra dar vienas ženklas, kad augalui trūksta šviesos. Augalas tiesiogine to žodžio prasme „stiebiasi“ link šviesos šaltinio, todėl tarpubambliai tampa ilgi, o lapai – smulkūs ir reti. Toks augalas praranda savo dekoratyvumą ir kompaktiškumą. Vienintelis sprendimas – perkelti augalą į saulėtesnę vietą. Jei tai neįmanoma, galima bandyti reguliariai karpyti ūglių viršūnes, taip skatinant šakojimąsi ir tankesnio kero formavimąsi.

Lapų galiukų ir kraštų džiūvimas dažniausiai yra susijęs su keliais veiksniais. Tai gali būti per sausas oras, nereguliarus laistymas (kai žemė tai perdžiūsta, tai perliejama) arba druskų perteklius substrate dėl per intensyvaus tręšimo ar kieto laistymo vandens. Norint išspręsti šią problemą, reikėtų sureguliuoti laistymą, sumažinti tręšimo intensyvumą, o esant reikalui, perlieti substratą dideliu kiekiu minkšto vandens, kad išplautumėte druskų perteklių.

Prevencinės priemonės ir augalų higiena

Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Todėl svarbiausia yra sudaryti optimalias augimo sąlygas: užtikrinti pakankamą saulės šviesos kiekį, parinkti tinkamą, gerai drenuojamą substratą, reguliariai, bet saikingai laistyti ir subalansuotai tręšti. Venkite staigių sąlygų pokyčių, kurie gali sukelti augalui stresą ir jį susilpninti.

Augalų higiena taip pat yra labai svarbi. Reguliariai šalinkite pageltusius, džiūstančius lapus ir peržydėjusius žiedus. Ant šių nykstančių augalo dalių dažnai pirmiausia įsikuria ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Naudokite švarius ir aštrius įrankius genėjimui, kad neperneštumėte infekcijų nuo vieno augalo kitam. Po darbo įrankius dezinfekuokite. Taip pat svarbu palaikyti švarą aplink augalus, surinkti nukritusius lapus ir žiedus.

Naujai įsigytus augalus visada palaikykite „karantine“ bent porą savaičių, atskirai nuo kitų savo augalų. Per šį laiką atidžiai stebėkite, ar neišryškės kokių nors ligų požymių ar kenkėjų. Tik įsitikinę, kad augalas yra sveikas, perkelkite jį prie kitų. Ši paprasta atsargumo priemonė gali apsaugoti visą jūsų kolekciją nuo užkrato.

Galiausiai, skatinkite biologinę įvairovę savo balkone ar sode. Augalai, pritraukiantys naudingus vabzdžius, tokius kaip boružės (kurios minta amarais) ar žiedmusės, gali padėti natūraliai kontroliuoti kenkėjų populiacijas. Sukurdami sveiką ir subalansuotą mažą ekosistemą, sumažinsite poreikį naudoti chemines apsaugos priemones ir džiaugsitės ne tik gražiais, bet ir sveikais augalais.