Norint, kad bakopa visą sezoną džiugintų gausia žiedų jūra, vien tik reguliaraus laistymo ir saulės šviesos nepakanka. Intensyvus ir nepertraukiamas žydėjimas reikalauja didelio kiekio maistinių medžiagų, kurias augalas greitai išeikvoja iš riboto tūrio substrato vazone ar lovelyje. Būtent todėl subalansuotas ir savalaikis tręšimas yra vienas iš kertinių sėkmingos priežiūros elementų. Tinkamai parinktos trąšos ir teisingas jų naudojimo grafikas užtikrina ne tik vešlų augimą ir gausų žydėjimą, bet ir stiprina augalo imunitetą, padidindamos jo atsparumą ligoms ir kenkėjams.
Bakopos mitybos poreikiai yra gana dideli, ypač aktyvios vegetacijos laikotarpiu, kuris trunka nuo pavasario iki rudens. Augalui reikalingas platus spektras maistinių elementų, pradedant pagrindiniais makroelementais – azotu, fosforu ir kaliu – ir baigiant įvairiais mikroelementais, tokiais kaip geležis, magnis, boras. Kiekvienas iš šių elementų atlieka specifinę funkciją augalo gyvybiniuose procesuose, o bent vieno iš jų trūkumas gali sukelti matomus augimo sutrikimus, tokius kaip lapų geltonavimas, menkas žydėjimas ar bendras augalo silpnumas.
Trąšų pasirinkimas ir naudojimo būdas priklauso nuo augintojo preferencijų ir konkrečių augalo poreikių. Rinkoje yra gausus skystų, birių, granuliuotų ar lazdelių formos trąšų pasirinkimas, tiek mineralinių, tiek organinių. Svarbu ne tik pasirinkti tinkamą produktą, bet ir griežtai laikytis gamintojo nurodytų dozavimo rekomendacijų. Per didelė trąšų koncentracija gali būti žalingesnė nei jų trūkumas, nes gali nudeginti jautrias augalo šaknis ir sutrikdyti maistinių medžiagų įsisavinimą.
Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėsime bakopos mitybos ypatumus. Aptarsime, kokios maistinės medžiagos yra svarbiausios šiam augalui, kaip pasirinkti tinkamiausias trąšas, kokiu dažnumu ir kaip teisingai tręšti. Taip pat išmoksime atpažinti pagrindinius maistinių medžiagų trūkumo simptomus ir sužinosime, kaip į juos reaguoti. Įgiję šias žinias, galėsite užtikrinti, kad Jūsų bakopa gaus viską, ko jai reikia, kad augtų sveika, stipri ir nepaprastai graži.
Pagrindinės maistinės medžiagos bakopai
Bakopos, kaip ir visų kitų augalų, mitybos pagrindą sudaro trys pagrindiniai makroelementai, žymimi raidėmis NPK: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Pakankamas azoto kiekis užtikrina sodriai žalią lapų spalvą ir vešlų kero augimą. Tačiau azoto perteklius gali būti nepageidaujamas, nes skatina pernelyg gausų lapojimą žydėjimo sąskaita, todėl augalas augins daug žalumos, bet mažai žiedų.
Fosforas yra gyvybiškai svarbus elementas, tiesiogiai atsakingas už žiedpumpurių formavimąsi, šaknų sistemos vystymąsi ir bendrą augalo energetinę apykaitą. Pakankamas fosforo kiekis garantuoja gausų ir ilgai trunkantį žydėjimą. Būtent dėl šios priežasties žydintiems augalams skirtose trąšose fosforo koncentracija dažnai būna didesnė. Jo trūkumas pasireiškia menku žydėjimu, smulkiais žiedais ir lėtu augimu.
Kalis atlieka daugybę svarbių funkcijų: jis reguliuuoja vandens apykaitą augale, stiprina ląstelių sieneles, didina augalo atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, tokiems kaip sausra, karštis ar ligos. Kalis taip pat gerina žiedų kokybę, jų spalvos intensyvumą ir ilgaamžiškumą. Pakankamai kalio gaunantys augalai yra tvirtesni, sveikesni ir atsparesni stresui. Dėl šių priežasčių subalansuotas tręšimas trąšomis, kuriose gausu fosforo ir kalio, yra raktas į sėkmingą bakopos auginimą.
Be šių trijų pagrindinių elementų, bakopai reikalingi ir antriniai makroelementai (kalis, magnis, siera) bei įvairūs mikroelementai (geležis, manganas, boras, cinkas, varis). Nors jų reikia nedideliais kiekiais, jų trūkumas gali sukelti rimtų problemų. Pavyzdžiui, geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų lapų pageltimą tarp gyslų. Magnio trūkumas taip pat pasireiškia lapų geltonavimu, tačiau dažniausiai ant senesnių lapų. Todėl geriausia rinktis kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra ne tik NPK, bet ir platus mikroelementų spektras.
Trąšų tipai ir pasirinkimas
Rinkoje egzistuoja didelė trąšų įvairovė, todėl svarbu išsirinkti tinkamiausią variantą bakopai. Patogiausios ir efektyviausios yra skystos mineralinės trąšos, skirtos specialiai žydintiems balkoniniams ar svyrantiems augalams. Jos yra subalansuotos sudėties, pritaikytos gausiai žydinčių augalų poreikiams, ir jose dažniausiai yra padidintas fosforo bei kalio kiekis. Skystos trąšos yra greito poveikio, nes ištirpintos vandenyje jos lengvai pasiekiamos augalo šaknims. Jas patogu naudoti, nes tręšimas suderinamas su laistymu.
Kita alternatyva – vandenyje tirpūs trąšų milteliai ar kristalai. Jų veikimo principas yra panašus į skystų trąšų, tačiau jos yra ekonomiškesnės ir užima mažiau vietos saugojimui. Prieš naudojant, reikiamą miltelių kiekį reikia ištirpinti vandenyje pagal gamintojo instrukcijas. Svarbu gerai išmaišyti, kad neliktų nuosėdų. Šios trąšos taip pat greitai pasisavinamos ir užtikrina efektyvų maistinių medžiagų tiekimą.
Ilgalaikio poveikio trąšos, tokios kaip granuliuotos trąšos ar trąšų lazdelės, yra dar vienas patogus pasirinkimas. Granules galima įmaišyti į substratą sodinimo metu arba įterpti į jau pasodinto augalo žemę. Jos lėtai tirpsta ir palaipsniui, per kelis mėnesius, aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis. Trąšų lazdelės tiesiog įsmeigiamos į žemę. Šis tręšimo būdas tinka tiems, kurie neturi laiko ar pamiršta reguliariai tręšti, tačiau jis neleidžia taip lanksčiai kontroliuoti maistinių medžiagų tiekimo kaip skystos trąšos.
Taip pat galima naudoti ir organines trąšas, tokias kaip kompostas, biohumusas ar skystos organinės trąšos. Organinės trąšos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Tačiau jų poveikis yra lėtesnis, o maistinių medžiagų koncentracija mažesnė ir sunkiau kontroliuojama nei mineralinėse trąšose. Geriausias rezultatas dažnai pasiekiamas derinant organinį ir mineralinį tręšimą.
Tręšimo grafikas ir dažnumas
Teisingas tręšimo grafikas yra toks pat svarbus kaip ir tinkamų trąšų pasirinkimas. Bakopą reikia pradėti tręšti praėjus maždaug 2–3 savaitėms po pasodinimo į naują substratą. Per šį laiką augalas spėja adaptuotis, o maistinių medžiagų jam pakanka iš šviežios žemės. Tręšti reikia reguliariai visą aktyvios vegetacijos laikotarpį – nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens, paprastai iki rugsėjo pabaigos. Vėliau, augimo tempams lėtėjant, tręšimą reikia retinti arba visai nutraukti.
Jei naudojate skystas ar vandenyje tirpias trąšas, bakopą rekomenduojama tręšti kas 7–14 dienų. Tikslus dažnumas priklauso nuo trąšų koncentracijos (visada laikykitės gamintojo nurodymų), augalo būklės ir augimo sąlygų. Karštomis vasaros dienomis, kai augalas intensyviai auga ir žydi bei yra dažnai laistomas, maistinės medžiagos iš substrato išplaunamos greičiau, todėl tręšti galima dažniau, pavyzdžiui, kartą per savaitę, bet silpnesnės koncentracijos tirpalu.
Svarbi taisyklė – niekada netręškite sauso augalo. Prieš tręšiant, substratas turi būti drėgnas. Jei žemė sausa, pirmiausia palaistykite augalą švariu vandeniu, ir tik po kelių valandų ar kitą dieną tręškite trąšų tirpalu. Tręšiant sausas šaknis, didelė druskų koncentracija gali jas stipriai pažeisti ar net nudeginti. Taip pat venkite trąšų tirpalo patekimo ant lapų ir žiedų, nes tai gali sukelti dėmes.
Rudenį, artėjant žiemai, tręšimą reikia palaipsniui mažinti. Jei planuojate augalą išsaugoti per žiemą, tręšimą reikėtų visiškai nutraukti jau rugsėjo mėnesį. Žiemojimo metu, kai augalas yra ramybės būsenoje, jo tręšti nereikia. Tręšimas atnaujinamas tik pavasarį, kai augalas vėl pradeda aktyviai augti. Jaunų, neseniai įsišaknijusių auginių taip pat nereikėtų skubėti tręšti – leiskite jiems pirma gerai įsitvirtinti.
Organinis ir mineralinis tręšimas
Tiek organinis, tiek mineralinis tręšimas turi savų privalumų ir trūkumų, o geriausias sprendimas dažnai yra šių dviejų būdų derinimas. Mineralinės trąšos yra chemijos pramonės produktai, kuriuose maistiniai elementai yra lengvai augalams prieinamų druskų pavidalu. Jų pagrindinis privalumas – greitas poveikis ir tiksliai žinoma sudėtis bei koncentracija. Tai leidžia greitai reaguoti į augalo poreikius ir pašalinti maistinių medžiagų trūkumo simptomus. Tačiau ilgainiui naudojant tik mineralines trąšas gali nuskursti dirvožemio mikroflora.
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, biohumusas (sliekų perdirbtos organinės atliekos), perpuvęs mėšlas, yra natūralios kilmės. Jos ne tik aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina substrato struktūrą, didina jo imlumą vandeniui, skatina naudingų mikroorganizmų, kurie padeda augalams pasisavinti maistines medžiagas, veiklą. Organinių trąšų poveikis yra lėtesnis, nes organiniai junginiai pirmiausia turi būti suskaidyti mikroorganizmų, kad taptų prieinami augalams. Dėl to sumažėja pertręšimo rizika.
Bakopos auginimui puikiai tinka kombinuotas tręšimas. Sodinant augalą, į substratą galima įmaišyti komposto ar biohumuso. Tai sukurs gerą pagrindą ir aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis ilgesnį laiką. Vėliau, vegetacijos metu, augalą galima papildomai tręšti skystomis mineralinėmis trąšomis, skirtomis žydintiems augalams. Toks derinys užtikrina, kad augalas gaus ir greitai veikiančių mineralinių medžiagų gausiam žydėjimui, ir organinių medžiagų, kurios palaikys gerą substrato būklę.
Renkantis tarp organinio ir mineralinio tręšimo, svarbu atsižvelgti į asmenines vertybes ir auginimo tikslus. Ekologinės sodininkystės šalininkai rinksis tik organines trąšas. Tačiau auginant augalus konteineriuose, kur substrato tūris ribotas ir maistinės medžiagos greitai išnaudojamos bei išplaunamos, subalansuotos mineralinės trąšos dažnai yra praktiškesnis ir efektyvesnis sprendimas norint pasiekti maksimalų dekoratyvumą. Svarbiausia – naudoti bet kokias trąšas atsakingai ir saikingai.
Maistinių medžiagų trūkumo simptomai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumo požymius ir imtis atitinkamų veiksmų. Vienas dažniausių simptomų yra lapų spalvos pokyčiai. Azoto trūkumas paprastai pasireiškia bendru lapų blyškumu, jie tampa šviesiai žali ar net gelsvi, ypač apatiniai, senesni lapai. Augimas sulėtėja, augalas atrodo skurdus. Tokiu atveju padėtų tręšimas subalansuotomis trąšomis, kuriose yra pakankamai azoto.
Fosforo trūkumas gali pasireikšti neįprastu, tamsiai žaliu ar net purpuriniu lapų atspalviu. Svarbiausias požymis – prastas, vėluojantis arba visai neprasidedantis žydėjimas, menkas šaknų sistemos vystymasis. Augalas atrodo sustojęs augti. Kalio trūkumas dažniausiai matomas ant senesnių lapų kraštų – jie pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, atrodydami lyg apdeginti. Augalas tampa mažiau atsparus sausrai ir ligoms.
Mikroelementų trūkumas taip pat turi specifinių požymių. Kaip jau minėta, labiausiai paplitęs yra geležies trūkumas, sukeliantis chlorozę. Jam būdinga tai, kad pagelsta jauniausi, viršūniniai lapai, o jų gyslos išlieka žalios. Tai dažnai nutinka, jei substratas yra per daug šarminis arba perlaistomas, kas apsunkina geležies pasisavinimą. Tokiu atveju padeda specialios trąšos su geležies chelatu, kurios purškiamos ant lapų arba liejamos ant šaknų.
Pastebėjus bet kurį iš šių simptomų, pirmiausia reikėtų peržiūrėti savo tręšimo režimą. Galbūt tręšiate per retai, naudojate netinkamos sudėties trąšas arba augalas negauna pakankamai šviesos ir negali efektyviai pasisavinti maistinių medžiagų. Svarbu atminti, kad kartais panašius simptomus gali sukelti ir kitos problemos, pavyzdžiui, perlaistymas, šaknų pažeidimai ar ligos. Todėl prieš imantis veiksmų, svarbu visapusiškai įvertinti augalo būklę ir auginimo sąlygas.
📷: Deavmi, CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
