Azijinių lelijų žiemojimas

Sėkmingas azijinių lelijų peržiemojimas yra esminis veiksnys, užtikrinantis gausų žydėjimą kitais metais. Nors šios lelijos yra žinomos dėl savo atsparumo šalčiui ir daugumoje klimato zonų gali sėkmingai žiemoti grunte, tinkamas paruošimas žiemai padeda sumažinti riziką ir apsaugoti svogūnėlius nuo galimų pažeidimų. Ypač svarbu pasirūpinti jaunais, neseniai pasodintais augalais ir lelijomis, auginamomis atšiauresnio klimato regionuose arba vietose, kur žiemos būna besniegės ir vėjuotos. Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje ir rudenį, atliekant kelis svarbius priežiūros darbus.

Vienas iš pirmųjų žingsnių ruošiant lelijas žiemai – leisti joms natūraliai užbaigti vegetacijos ciklą. Po žydėjimo jokiu būdu negalima nupjauti stiebų ir lapų, kol jie patys nepagels ir nenudžius. Šiuo laikotarpiu per fotosintezę lapuose svogūnėlis kaupia maisto atsargas, kurios yra būtinos sėkmingam žiemojimui ir energingam augimui pavasarį. Per anksti nupjovus antžeminę dalį, svogūnėlis lieka nusilpęs ir gali neatlaikyti žiemos išbandymų.

Vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį svarbu pakoreguoti tręšimo režimą. Reikėtų nustoti tręšti azoto turinčiomis trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą, nes jauni ūgliai nespėtų subręsti iki šalčių ir nušaltų. Vietoj to, po žydėjimo galima patręšti lelijas kalio ir fosforo trąšomis. Kalis ypač svarbus, nes jis stiprina augalų audinius, didina jų atsparumą šalčiui ir padeda svogūnėliams geriau subręsti.

Kai stiebai ir lapai visiškai nudžiūsta, juos reikia nupjauti prie pat žemės. Šį darbą geriausia atlikti vėlyvą rudenį, prieš pat prasidedant šalčiams. Nupjovus stiebus, svarbu iš gėlyno surinkti ir sunaikinti visas augalines liekanas. Tai yra svarbi fitosanitarinė priemonė, padedanti sumažinti riziką, kad ant senų lapų ir stiebų peržiemos ligų sukėlėjai ar kenkėjų kiaušinėliai, kurie pavasarį galėtų pulti jaunus daigus.

Mulčiavimas ir pridengimas

Mulčiavimas yra svarbiausia azijinių lelijų apsaugos nuo šalčio priemonė, ypač regionuose su šaltomis ir besniegėmis žiemomis. Sniego danga veikia kaip natūrali izoliacija, apsauganti dirvą nuo gilaus įšalo. Kai sniego nėra, dirva gali įšalti labai giliai ir pažeisti svogūnėlius, ypač jei jie pasodinti per sekliai. Mulčio sluoksnis imituoja sniego dangą, palaikydamas stabilesnę temperatūrą dirvoje ir apsaugodamas svogūnėlius nuo staigių temperatūros svyravimų.

Mulčiuoti lelijas reikėtų vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti. Nereikėtų skubėti ir pridengti augalų per anksti, kol dar šilta, nes tai gali išprovokuoti puvimą arba pritraukti graužikus, ieškančius šiltos vietos žiemojimui. Geriausias laikas mulčiuoti – po pirmųjų stipresnių šalnų, kai temperatūra stabiliai laikosi artima nuliui.

Mulčiavimui galima naudoti įvairias purias ir orui laidžias medžiagas. Puikiai tinka sausos durpės, kompostas, pjuvenos, sausi medžių lapai, eglišakės ar šiaudai. Rekomenduojamas mulčio sluoksnio storis yra apie 10-15 cm. Eglišakės yra ypač geras pasirinkimas, nes jos ne tik gerai sulaiko sniegą ir apsaugo nuo šalčio, bet ir atbaido graužikus.

Pavasarį, kai pavojus praeina ir dirva pradeda atšilti, mulčio sluoksnį reikia atsargiai nuimti. Tai svarbu padaryti laiku, kad mulčias netrukdytų dygti jauniems daigams ir nešutintų jų. Nuimti dangą geriausia palaipsniui, per kelias dienas, apsiniaukusią dieną, kad jauni daigai, jei jau yra pasirodę, nepatirtų streso dėl staigaus saulės ir temperatūros pokyčio.

Apsauga nuo drėgmės pertekliaus ir graužikų

Viena iš didžiausių grėsmių žiemojantiems lelijų svogūnėliams yra ne šaltis, o drėgmės perteklius. Rudenį, gausių lietų periodu, arba pavasarį, tirpstant sniegui, žemai esančiose ar prastai drenuojamose vietose gali susikaupti vanduo. Ilgalaikis užmirkimas sukelia svogūnėlių puvinį. Todėl dar sodinant lelijas svarbu pasirinkti vietą, kurioje nesikaupia vanduo, arba įrengti gerą drenažą. Jei problema išlieka, rudenį aplink lelijų augimo vietą galima iškasti negilius griovelius vandens pertekliui nubėgti.

Naudojant organinį mulčią, pavyzdžiui, šiaudus ar lapus, gali kilti graužikų problema. Pelės ir kiti smulkūs graužikai ieško ne tik šiltos vietos žiemoti po mulčio sluoksniu, bet ir maisto. Lelijų svogūnėliai jiems gali tapti puikiu delikatesu. Norint sumažinti šią riziką, galima naudoti atbaidančias priemones. Kaip minėta, eglių ar pušų šakos yra gera apsauga. Taip pat po mulčio sluoksniu galima padėti skudurėlių, suvilgytų beržo degutu ar kita stiprų kvapą turinčia medžiaga, kuri atbaido graužikus.

Sodinant lelijas, ypač vertingas veisles, galima naudoti specialius sodinimo krepšelius. Tai yra plastikiniai arba metaliniai tinklelio indai, į kuriuos sodinami svogūnėliai. Krepšeliai ne tik apsaugo svogūnėlius nuo graužikų iš apačios ir šonų, bet ir palengvina jų iškasimą vasarą ar rudenį, jei reikia juos perkelti į kitą vietą ar padalinti. Naudojant krepšelius, svarbu, kad jie būtų pakankamai dideli ir netrukdytų šaknims normaliai vystytis.

Rudeninis dirvos perkasimas aplink gėlynus taip pat padeda sumažinti graužikų populiaciją, nes sunaikinami jų urveliai ir lizdai. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, kad nebūtų pažeisti arti paviršiaus esantys augalų svogūnėliai. Svarbiausia yra integruotas požiūris, derinant kelias apsaugos priemones, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas ir svogūnėliai saugiai peržiemotų.

Vazoninių lelijų žiemojimas

Vazonuose ar konteineriuose auginamų azijinių lelijų žiemojimas reikalauja ypatingo dėmesio. Žemė vazonuose įšąla daug greičiau, giliau ir iš visų pusių, todėl svogūnėliai yra daug labiau pažeidžiami šalčio nei augantys grunte. Palikti vazonus lauke per žiemą be jokios papildomos apsaugos galima tik regionuose su labai švelniomis žiemomis. Daugumoje klimato zonų reikalingos specialios priemonės.

Pats patikimiausias būdas – perkelti vazonus į vėsią, bet neperšąlančią patalpą. Tam puikiai tinka rūsys, garažas, nešildomas šiltnamis ar įstiklinta veranda. Optimali temperatūra žiemojimui yra nuo +1 iki +5 °C. Patalpa turėtų būti tamsi, kad augalai nepradėtų per anksti dygti. Prieš perkeliant, antžeminę dalį reikia nupjauti, o laistymą sumažinti iki minimumo – pakanka vos kartą per mėnesį šiek tiek sudrėkinti žemę, kad svogūnėliai visiškai neišdžiūtų.

Jei nėra galimybės perkelti vazonų į patalpą, juos galima bandyti išsaugoti lauke. Vienas iš būdų – įkasti vazoną į žemę iki pat kraštų. Tai padės izoliuoti šonines sieneles, o žemės temperatūra bus stabilesnė. Įkasus vazoną, jo paviršių reikėtų papildomai užmulčiuoti storu durpių, lapų ar eglišakių sluoksniu. Šis metodas tinka regionuose, kur žiemos nėra ypač atšiaurios.

Kitas būdas apsaugoti vazonus lauke – sukurti aplink juos izoliacinę konstrukciją. Vazonus galima sustatyti į grupę prie pastato sienos, apsaugotoje nuo vėjo vietoje. Tuomet visą grupę galima apvynioti agroplėvele, maišine medžiaga ar burbuline plėvele keliais sluoksniais. Tarpus tarp vazonų ir aplink juos galima užpildyti sausais lapais, šiaudais ar pjuvenomis. Svarbu palikti nedideles angas vėdinimuisi, kad po danga nesikauptų drėgmė ir neįsiveistų pelėsis.