Tinkamas laistymas yra vienas iš kertinių azalijų priežiūros aspektų, tiesiogiai veikiantis jų sveikatą, augimą ir žydėjimo gausumą. Šie augalai turi specifinių reikalavimų drėgmei, nes jų šaknų sistema yra paviršinė, tanki ir jautri tiek sausrai, tiek perteklinei drėgmei. Norint užtikrinti optimalias sąlygas, būtina suprasti, kada, kaip ir kokiu vandeniu laistyti azalijas. Klaidos laistant yra viena dažniausių priežasčių, kodėl šie nuostabūs augalai skursta ar net žūva. Todėl kiekvienas azalijų augintojas privalo išmokti pajausti teisingą drėgmės balansą ir pritaikyti laistymo režimą prie kintančių aplinkos sąlygų.
Pagrindinė taisyklė laistant azalijas – palaikyti nuolat tolygiai drėgną, bet ne šlapią substratą. Tai reiškia, kad dirvožemis niekada neturėtų visiškai išdžiūti, tačiau ir negali būti permirkęs. Prieš kiekvieną laistymą būtina patikrinti dirvožemio drėgmę. Paprasčiausias būdas tai padaryti – įkišti pirštą į žemę maždaug 2-3 cm gyliu. Jei jaučiate drėgmę, laistyti dar anksti. Jei žemė sausa, metas lieti. Laikui bėgant, patyrę augintojai išmoksta įvertinti drėgmės poreikį tiesiog pakeldami vazoną – sausas substratas yra kur kas lengvesnis nei drėgnas.
Azalijų šaknys yra labai jautrios vandenyje esančioms druskoms ir mineralams, ypač kalciui, kuris didina dirvožemio pH. Dėl šios priežasties laistymui geriausiai tinka minkštas, rūgštus vanduo. Idealiausias variantas yra lietaus vanduo. Jei jo surinkti nėra galimybės, galima naudoti atitirpdytą sniego ar ledo vandenį. Vandentiekio vanduo dažniausiai yra kietas ir šarminis, todėl prieš naudojant jį reikėtų paruošti: virinti, filtruoti arba palikti pastovėti bent parą, kad nusėstų dalis druskų ir išgaruotų chloras. Norint parūgštinti vandenį, galima į jį įlašinti kelis lašus citrinos sulčių, įdėti žiupsnelį citrinos rūgšties arba šiek tiek rūgščių durpių ir palaikyti per naktį.
Laistymo būdas taip pat yra svarbus. Geriausia lieti tiesiai ant žemės, aplink augalo pagrindą, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų, ypač jei laistoma saulėtą dieną. Vandens lašai ant lapų gali veikti kaip lęšiai ir sukelti nudegimus. Be to, nuolatinis lapijos drėkinimas gali paskatinti grybelinių ligų vystymąsi. Laistyti reikia lėtai ir tolygiai, kad vanduo spėtų įsigerti į visą šaknų gumulą, o ne prabėgtų pro vazono kraštus. Po laistymo praėjus maždaug 15-20 minučių, būtina išpilti vandens perteklių iš lėkštutės po vazonu, kad šaknys nemirktų vandenyje.
Laistymo dažnumas priklauso nuo daugelio veiksnių: metų laiko, aplinkos temperatūros, oro drėgmės, vazono dydžio ir medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Aktyvios vegetacijos ir žydėjimo laikotarpiu, pavasarį ir vasarą, azalijas reikia laistyti dažniau, kartais net kasdien, ypač karštomis dienomis. Rudenį ir žiemą, kai augalas pereina į ramybės periodą, laistymą reikia gerokai sumažinti. Šiuo metu pakanka lieti kartą per savaitę ar net rečiau, leidžiant substrato paviršiui gerai pradžiūti tarp laistymų.
Daugiau straipsnių šia tema
Vandens kokybės svarba
Kaip jau minėta, vandens kokybė yra kritiškai svarbi azalijų sveikatai. Kietas, daug kalcio ir magnio druskų turintis vanduo ilgainiui keičia dirvožemio pH, darydamas jį šarminiu. Rūgščią terpę mėgstančios azalijos šarminiame dirvožemyje nebegali pasisavinti būtinų maisto medžiagų, ypač geležies. Tai sukelia chlorozę – lapai pradeda gelsti, o gyslos lieka žalios. Ignoruojant šią problemą, augalas nusilpsta, nustoja žydėti ir galiausiai gali žūti. Todėl nuolatinis tinkamo vandens naudojimas yra geriausia chlorozės prevencija.
Vienas iš būdų patikrinti vandens kietumą namuose yra stebėti, ar greitai arbatinuke susidaro kalkių nuosėdos. Jei nuosėdų daug, vadinasi, vanduo yra kietas. Tokį vandenį būtina minkštinti. Be jau minėto virinimo ir parūgštinimo, galima naudoti specialius buitinius vandens filtrus. Taip pat galima į laistymo vandenį kartkartėmis įmaišyti šiek tiek oksalo rūgšties (maždaug 1/4 arbatinio šaukštelio dešimčiai litrų vandens), kuri suriša kalcio druskas ir neleidžia joms kauptis substrate. Tačiau su rūgštimis reikia elgtis atsargiai ir nepersistengti.
Laistymo vandens temperatūra taip pat turi reikšmės. Nerekomenduojama laistyti azalijų labai šaltu vandeniu tiesiai iš čiaupo, ypač jei augalas stovi šiltoje patalpoje. Staigus temperatūros skirtumas gali sukelti stresą šaknims. Geriausia naudoti kambario temperatūros arba šiek tiek drungnesnį vandenį. Tai ypač svarbu žiemą, kai vandentiekio vanduo būna itin šaltas. Prieš laistant, geriausia leisti vandeniui pastovėti kambaryje bent kelias valandas.
Auginant azalijas lauke, lietaus vanduo yra pats geriausias pasirinkimas. Sodininkai, turintys galimybę, turėtų įsirengti lietaus vandens surinkimo sistemas. Tai ne tik naudinga augalams, bet ir ekologiška bei ekonomiška. Jei sausros periodu tenka naudoti vandentiekio vandenį, galioja tos pačios taisyklės kaip ir kambariniams augalams – jį reikėtų paruošti. Periodiškas dirvožemio parūgštinimas specialiomis trąšomis ar organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip durpės ar spygliai, taip pat padeda neutralizuoti kieto vandens poveikį.
Daugiau straipsnių šia tema
Laistymo ypatumai skirtingais metų laikais
Pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui ir pumpurų formavimuisi, azalijų vandens poreikis didėja. Šiuo laikotarpiu svarbu palaikyti nuolatinę dirvožemio drėgmę, kad augalas turėtų pakankamai jėgų auginti naujus ūglius ir krauti žiedus. Laistyti reikia reguliariai, neleidžiant substratui perdžiūti. Būtent pavasarį dažnai pradedamas ir tręšimo sezonas, o trąšas visada reikia lieti į jau sudrėkintą žemę, todėl laistymas tampa dar svarbesnis.
Vasarą, ypač karštomis ir sausomis dienomis, azalijas gali tekti laistyti kasdien. Lauke augančius krūmus geriausia laistyti anksti ryte arba vėlai vakare, kai saulė ne tokia aktyvi. Laistant dieną, daug vandens išgaruoja dar nespėjęs pasiekti šaknų, o vandens lašai ant lapų gali sukelti nudegimus. Kambarinėms azalijoms vasarą taip pat reikia daugiau drėgmės. Be laistymo, naudinga padidinti ir oro drėgmę, reguliariai purškiant lapus arba naudojant kitas anksčiau minėtas priemones.
Rudenį, artėjant ramybės periodui, laistymą reikia palaipsniui mažinti. Augimo tempai lėtėja, todėl ir vandens poreikis sumažėja. Per gausus laistymas rudenį gali išprovokuoti naujų ūglių augimą, kurie nespės subręsti iki žiemos ir nušals. Kambarinėms azalijoms, kurias rudenį dažnai laiko vėsiau, kad susiformuotų žiedpumpuriai, perteklinė drėgmė ypač pavojinga, nes gali sukelti šaknų puvinį. Laistyti reikia tik tada, kai viršutinis substrato sluoksnis gerai išdžiūsta.
Žiemą laistymas turi būti pats rečiausias. Lauke augančios azalijos paprastai gauna pakankamai drėgmės iš kritulių, o įšalusios žemės laistyti nereikia. Svarbu tik užtikrinti, kad augalai įžiemotų neperdžiūvusia šaknų sistema, todėl vėlyvą rudenį, jei nėra lietaus, juos reikia gausiai palieti. Patalpose žiemojančias azalijas reikia laistyti labai saikingai, priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Kuo vėsesnėje patalpoje augalas laikomas, tuo rečiau jį reikia lieti. Perlaistymas šaltuoju periodu yra viena dažniausių kambarinių azalijų žūties priežasčių.
Perlaistymo ir išdžiūvimo požymiai
Gebėjimas atpažinti perlaistymo ir išdžiūvimo požymius yra būtinas norint laiku ištaisyti klaidas. Perlaistytos azalijos lapai gali tapti vangūs, gelsti ir kristi, panašiai kaip ir trūkstant drėgmės. Tačiau pagrindinis skirtumas yra dirvožemio būklė – jis būna nuolat šlapias, gali atsirasti pelėsio kvapas. Perlaistymo atveju lapų galiukai dažnai paruduoja. Ilgalaikis drėgmės perteklius sukelia šaknų puvinį, kai šaknys pajuoduoja, tampa minkštos ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maisto medžiagomis.
Jei įtariamas perlaistymas, reikia nedelsiant imtis veiksmų. Pirmiausia reikia nustoti laistyti ir leisti substratui gerai pradžiūti. Jei situacija rimta, gali tekti išimti augalą iš vazono, apžiūrėti šaknis, pašalinti visas pažeistas (pajuodusias, minkštas) dalis ir persodinti į šviežią, sausesnį substratą. Po persodinimo laistyti reikia labai atsargiai. Svarbu ateityje sureguliuoti laistymo režimą ir užtikrinti gerą drenažą.
Drėgmės trūkumo požymiai yra akivaizdesni. Pirmiausia augalas nuvysta, lapai praranda stangrumą, nusvyra žemyn. Vėliau lapų kraštai ir galiukai pradeda džiūti, ruduoti, o galiausiai lapai ima kristi. Žiedpumpuriai gali sudžiūti ir nukristi dar neišsiskleidę, o žiedai greitai nuvysta. Perdžiūvęs durpinis substratas tampa labai kietas ir sunkiai sugeria vandenį – laistant vanduo gali tiesiog prabėgti pro kraštus, nesudrėkindamas šaknų gumulo centro.
Gelbėjant perdžiūvusį augalą, geriausia jį pamerkti. Visą vazoną reikia įstatyti į indą su minkštu, kambario temperatūros vandeniu ir palaikyti tol, kol nustos kilti oro burbuliukai. Tai reiškia, kad visas substratas prisigėrė drėgmės. Po to reikia leisti vandens pertekliui gerai nuvarvėti ir pastatyti augalą į pavėsingą vietą, kad atsigautų. Reguliarus substrato išdžiovinimas ir staigus gausus laistymas sukelia augalui didelį stresą, todėl svarbiausia yra prevencija ir nuoseklus, reguliarus laistymas.
Ypatingi laistymo atvejai
Žydinčios azalijos reikalauja ypač daug drėgmės, nes žiedų formavimas ir palaikymas sunaudoja daug energijos ir vandens. Žydėjimo laikotarpiu dirvožemis neturėtų perdžiūti net trumpam, nes tai gali lemti greitą žiedų nuvytimą ir pumpurų kritimą. Laistant žydinčius augalus, ypač svarbu stengtis nepilti vandens ant pačių žiedų, nes jie gali susitepti, atsirasti dėmių ar net pradėti pūti. Po žydėjimo, kai augalas pradeda auginti naujus ūglius, vandens poreikis išlieka didelis.
Ką tik persodintoms azalijoms taip pat reikia ypatingo dėmesio. Po persodinimo augalą reikia gausiai palieti, kad naujas substratas gerai priglustų prie šaknų. Tačiau vėliau laistyti reikia atsargiai, kol augalas visiškai neįsišaknys. Pažeistos šaknys yra jautresnės puviniui, todėl svarbu neperlaistyti. Aukštos oro drėgmės palaikymas, pavyzdžiui, reguliarus lapų purškimas, padeda augalui lengviau ištverti persodinimo stresą ir sumažina vandens netekimą per lapus.
Lauke augančių azalijų laistymas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Ilgalaikės sausros metu net ir senus, gerai įsišaknijusius krūmus reikia papildomai laistyti. Ypač svarbu užtikrinti pakankamą drėgmę vasaros pabaigoje ir rudenį, kai formuojasi kitų metų žiedpumpuriai. Sausas ruduo gali lemti skurdų žydėjimą kitą pavasarį. Vėlyvą rudenį, prieš pat užšąlant, azalijas rekomenduojama gausiai palieti. Tai vadinamasis „įkrovimo“ laistymas, kuris padeda visžaliams augalams geriau peržiemoti ir apsaugo juos nuo fiziologinės sausros žiemą.
Fiziologinė sausra yra reiškinys, kai augalas negali pasisavinti vandens iš įšalusios žemės, nors jo šaknims vandens reikia, nes visžaliai lapai jį garina net ir žiemą, ypač saulėtomis dienomis. Dėl šios priežasties augalai gali „nudegti“ žiemą, ypač jauni ar neseniai pasodinti. Tinkamas rudeninis laistymas ir mulčiavimas padeda sušvelninti šį poveikį. Jei žiema sausa ir besniegė, atlydžio metu galima papildomai palieti azalijas drungnu vandeniu.
