Tinkamas apšvietimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių azalijų sveikatą, augimą ir, svarbiausia, gebėjimą gausiai žydėti. Šie augalai turi gana specifinių reikalavimų šviesai, kurie kyla iš jų prigimtinės augavietės – miško pomiškio, kur šviesa yra išsklaidyta ir ne per intensyvi. Tiek šviesos trūkumas, tiek jos perteklius gali neigiamai paveikti azalijas, sukelti įvairias problemas, nuo lapų pažeidimų iki visiško žydėjimo nebuvimo. Todėl labai svarbu suprasti azalijų šviesos poreikius ir parinkti joms tokią auginimo vietą, kurioje apšvietimo sąlygos būtų kuo artimesnės natūralioms.
Azalijos geriausiai jaučiasi ryškioje, bet išsklaidytoje šviesoje. Tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai, ypač vasarą, joms yra žalingi. Saulės atokaitoje augančių azalijų lapai gali nudegti – ant jų atsiranda gelsvos ar rudos dėmės, vėliau jie gali susisukti ir nukristi. Be to, per didelė kaitra greitai išdžiovina dirvožemį, o tai paviršinę šaknų sistemą turintiems augalams yra labai pavojinga. Dėl šių priežasčių azalijų nereikėtų sodinti atvirose, saulėtose vietose, pavyzdžiui, pietinėje namo pusėje be jokio šešėlio.
Ideali vieta lauke augančioms azalijoms yra pusiau pavėsis. Puikiai tinka vieta po reta laja medžiais, pavyzdžiui, pušimis, maumedžiais ar aukštais ąžuolais, kurie praleidžia pakankamai šviesos, bet apsaugo nuo aštrių vidurdienio spindulių. Taip pat tinka rytinė namo pusė, kur augalus saulė apšviečia tik ryte, kol dar nėra tokia kaitri. Vakarinė pusė taip pat gali būti tinkama, jei yra dalinis šešėlis. Visiško šešėlio, pavyzdžiui, po tankiais spygliuočiais ar šiaurinėje pastatų pusėje, reikėtų vengti, nes ten azalijos augs, bet skurdžiai žydės.
Kambarinėms azalijoms taip pat reikalinga šviesiausia vieta, bet apsaugota nuo tiesioginės saulės. Geriausiai tinka rytinės arba šiaurinės palangės. Ant vakarinės palangės vasarą gali būti per karšta, nebent langas yra pridengtas užuolaida ar žaliuze. Pietinė palangė yra pati netinkamiausia, ypač jei nėra galimybės augalo atitraukti toliau nuo lango ar kitaip jį pritemdyti. Žiemą, kai saulė nėra tokia aktyvi, o dienos trumpos, šviesos poreikis išlieka, todėl augalą reikėtų laikyti kuo arčiau lango.
Apšvietimo svarbą ypač gerai iliustruoja azalijų žydėjimas. Norint, kad azalija sukrautų daug žiedpumpurių, jai reikia pakankamai šviesos visą vegetacijos periodą po žydėjimo. Būtent tada, vasarą, ant naujų ūglių formuojasi kitų metų žiedų užuomazgos. Jei šiuo laikotarpiu augalas skurs per dideliame pavėsyje, žiedpumpurių bus mažai arba visai nesusiformuos. Taigi, pusiau pavėsis nereiškia tamsios vietos – tai vieta, kurioje yra daug netiesioginės, filtruotos dienos šviesos.
Daugiau straipsnių šia tema
Šviesos trūkumo požymiai
Gebėjimas atpažinti šviesos trūkumo požymius leidžia laiku pakoreguoti augalo auginimo vietą. Vienas akivaizdžiausių ženklų yra augalo išstypimas. Stiebai tampa ilgi, ploni ir silpni, o atstumai tarp lapų (tarpubambliai) padidėja. Augalas tarsi „tįsta” ieškodamas šviesos šaltinio, prarasdamas savo kompaktišką, vešlią formą. Tokie ištįsę ūgliai yra neatsparūs ir linkę išlinkti.
Kitas svarbus požymis – lapų spalvos pokyčiai. Trūkstant šviesos, lapai tampa mažesni ir praranda sodrią žalią spalvą, tampa blyškesni. Naujai augantys lapeliai gali būti neįprastai smulkūs. Nors azalijos ir nemėgsta tiesioginės saulės, visiškai be šviesos fotosintezės procesas sutrinka, o tai tiesiogiai atsiliepia lapijos kokybei ir bendrai augalo išvaizdai.
Pats liūdniausias ir dažniausias šviesos trūkumo padarinys yra prastas žydėjimas arba jo nebuvimas. Kaip minėta anksčiau, žiedpumpurių formavimuisi reikalinga energija, kurią augalas gauna fotosintezės būdu. Jei šviesos nepakanka, augalas visą savo energiją skiria vegetatyviniam augimui – lapų ir stiebų auginimui, o žydėjimui jėgų tiesiog nebelieka. Todėl jei jūsų azalija augina lapus, bet nežydi, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar ji gauna pakankamai šviesos.
Be to, šešėlyje augantys augalai yra labiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Dėl prastesnės oro cirkuliacijos ir ilgiau neišdžiūstančios lapijos tokiose vietose palankesnės sąlygos plisti grybelinėms ligoms, pavyzdžiui, miltligei ar lapų dėmėtligėms. Nusilpęs augalas taip pat tampa lengvesniu grobiu įvairiems kenkėjams. Todėl optimalus apšvietimas yra svarbus ne tik dekoratyvumui, bet ir bendrai augalo sveikatai.
Daugiau straipsnių šia tema
Šviesos pertekliaus požymiai
Per didelis šviesos kiekis, ypač tiesioginiai saulės spinduliai, taip pat yra žalingas azalijoms. Lengviausiai atpažįstamas požymis yra saulės nudegimai ant lapų. Ant labiausiai apšviestų lapų atsiranda išblukusios, gelsvos, baltos ar net rusvos, popieriškos tekstūros dėmės. Smarkiai nudegę lapai susisuka, išdžiūsta ir galiausiai nukrenta. Tokie pažeidimai yra negrįžtami, todėl svarbu kuo greičiau perkelti augalą į tinkamesnę vietą.
Kitas per intensyvios šviesos simptomas yra lapų pageltimas. Skirtingai nuo chlorozės, kai gelsta tarpugysliai, arba azoto trūkumo, kai gelsta visas lapas, dėl saulės pertekliaus lapai dažnai įgauna bendrą išblukusį, gelsvai žalią atspalvį. Augalas atrodo tarsi „išplautas”, praradęs savo sodrią spalvą. Kai kurių veislių lapai nuo per didelės saulės gali parausti.
Per didelė saulė ir karštis skatina intensyvų vandens garinimą tiek iš dirvožemio, tiek per lapus. Dėl to augalas greitai praranda drėgmę, vysta, jo lapai praranda stangrumą. Net jei laistoma reguliariai, vidurdienio kaitroje augalas gali atrodyti suglebęs, nes šaknys nespėja tiekti tiek vandens, kiek jo išgarinama. Toks nuolatinis stresas alina augalą ir gali lemti prastą augimą bei žydėjimą.
Žiedai taip pat nukenčia nuo per didelės saulės. Tiesioginiai spinduliai greitai išblukina ryškias žiedlapių spalvas ir ženkliai sutrumpina žydėjimo laiką. Žiedai greičiau nuvysta, apdega ir praranda savo dekoratyvumą. Todėl net ir šviesą mėgstančias azalijas žydėjimo metu pravartu apsaugoti nuo pačios kaitriausios saulės, kad būtų galima ilgiau džiaugtis žiedų grožiu.
Apšvietimo reguliavimas skirtingais metų laikais
Azalijų šviesos poreikis šiek tiek kinta priklausomai nuo metų laiko. Pavasarį, kai augalai aktyviai auga ir žydi, jiems reikia daug šviesos, tačiau pavasarinė saulė dar nebūna tokia kaitri, todėl pavojus nudegti yra mažesnis. Vasarą, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, saulė yra pati intensyviausia, todėl šiuo laikotarpiu ypač svarbu apsaugoti azalijas nuo tiesioginių vidurdienio spindulių. Būtent tada labiausiai pasitarnauja medžių teikiamas pavėsis.
Rudenį saulės intensyvumas vėl sumažėja. Šiuo metu pakankamas šviesos kiekis yra svarbus, nes augalai bręsta ir ruošiasi žiemai. Lapus metančių medžių pavėsis rudenį natūraliai sumažėja, todėl azalijos gauna daugiau šviesos, kuri joms yra naudinga. Visžalės azalijos rudenį ir žiemą taip pat tęsia fotosintezę, nors ir lėčiau, todėl šviesa joms reikalinga visus metus.
Žiemą, kai dienos yra trumpos ir saulės mažai, kambarinėms azalijoms gali pradėti trūkti šviesos. Dėl šios priežasties jas reikėtų laikyti ant pačios šviesiausios palangės, kurią tik turite (išskyrus pietinę, jei saulė labai aktyvi). Jei natūralios šviesos akivaizdžiai nepakanka, galima naudoti papildomą dirbtinį apšvietimą specialiomis fitolampomis. Papildomas apšvietimas ypač naudingas auginant retesnes veisles arba norint paankstinti žydėjimą.
Lauke žiemojančioms visžalėms azalijoms pavojų kelia ne šviesos trūkumas, o jos perteklius tam tikromis sąlygomis. Ankstyvą pavasarį, ypač kovo mėnesį, saulė jau būna labai aktyvi, tačiau žemė dažnai dar būna įšalusi. Saulės šildomi lapai pradeda aktyviai garinti drėgmę, o šaknys negali jos paimti iš įšalo. Dėl šio disbalanso augalai gali „nudegti” ir paruduoti. Būtent todėl rudenį rekomenduojama pridengti augalus eglišakėmis ar agrodanga, kuri apsaugo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo apgaulingos pavasario saulės.
