Sėkmingas azalijų įkurdinimas sode ar namuose prasideda nuo kruopštaus sodinimo proceso, kuris padeda tvirtus pagrindus tolesniam augalo vystymuisi. Šių įspūdingų augalų sodinimas reikalauja specifinių žinių apie jų poreikius, ypač susijusius su dirvožemiu ir sodinimo vieta. Ne mažiau svarbus ir dauginimo procesas, leidžiantis praplėsti savo azalijų kolekciją ar pasidalinti jomis su kitais sodininkais. Tiek sodinant, tiek dauginant, svarbiausia yra atkartoti natūralias azalijų augimo sąlygas – rūgščią, drėgną, bet gerai drenuojamą aplinką. Atidus ir teisingas šių procedūrų atlikimas yra raktas į vešlius, gausiai žydinčius krūmus.
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra tinkamos sodinimo vietos parinkimas. Azalijos geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje, kur jas pasiekia rytinė saulė, bet apsaugo nuo karštų vidurdienio spindulių. Ideali vieta yra po retais medžiais, pavyzdžiui, pušimis ar ąžuolais, kurie ne tik suteikia reikiamą pavėsį, bet ir meta rūgštingumą didinančius spyglius ar lapus. Reikia vengti atvirų, vėjuotų vietų, nes stiprus vėjas gali išdžiovinti lapus ir pakenkti žiedams. Taip pat svarbu, kad sodinimo vietoje nesikauptų vanduo, nes azalijų šaknys yra labai jautrios užmirkimui.
Dirvožemio paruošimas yra esminis sėkmingo sodinimo elementas. Azalijos yra acidofiliniai augalai, o tai reiškia, kad joms reikalinga rūgšti dirva, kurios pH yra tarp 4,5 ir 5,5. Daugumoje sodų dirvožemis yra neutralus arba šarminis, todėl jį būtina specialiai paruošti. Sodinimo duobę reikia iškasti bent du kartus platesnę ir šiek tiek gilesnę nei augalo šaknų gumulas. Įprastą sodo žemę reikia sumaišyti su rūgščiomis durpėmis, kompostuota pušų žieve, spygliais ar specialiu substratu rododendrams. Geras drenažas yra būtinas, todėl sunkioje molingoje dirvoje duobės dugne patartina įrengti žvyro ar skaldos sluoksnį.
Pats sodinimo procesas reikalauja atidumo. Prieš sodinant, augalą vazone reikia gerai palieti. Išėmus jį iš konteinerio, svarbu apžiūrėti šaknų gumulą – jei šaknys tankiai susivijusios, jas reikia atsargiai atlaisvinti, kad skatintumėte augimą į plotį. Augalą reikia įstatyti į duobės centrą taip, kad šaknies kaklelio viršus būtų lygus arba net šiek tiek aukščiau aplinkinio žemės paviršiaus. Sodinant per giliai, kyla pavojus, kad kamienas pradės pūti. Užpylus paruoštą žemės mišinį, jį reikia lengvai suspausti ir gausiai palieti, kad neliktų oro tarpų.
Po pasodinimo labai svarbi tinkama priežiūra. Dirvožemį aplink naujai pasodintą azaliją rekomenduojama mulčiuoti 5-7 cm storio pušų žievės, spyglių ar durpių sluoksniu. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, palaikyti rūgščią dirvožemio reakciją, apsaugos paviršines šaknis nuo temperatūros svyravimų ir stabdys piktžolių augimą. Pirmaisiais metais po pasodinimo ypač svarbu reguliariai laistyti, neleidžiant dirvožemiui išdžiūti, kol augalas gerai įsišaknys. Tačiau reikia vengti ir perlaistymo, kuris gali būti pražūtingas.
Dauginimas auginiais
Vienas populiariausių ir efektyviausių azalijų dauginimo būdų yra sumedėjusiais arba pusiau sumedėjusiais auginiais. Geriausias laikas auginiams pjauti yra po žydėjimo, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios, kai šių metų ūgliai pradeda medėti, bet dar nėra visiškai kieti. Auginiams reikia pasirinkti sveikas, stiprias, apie 7-10 cm ilgio šakeles. Pjūvį reikia daryti įstrižai, tiesiai po lapų mazgu, naudojant aštrų ir švarų peilį ar sekatorių.
Paruošiant auginį, reikia pašalinti apatinius lapus, paliekant tik 2-3 viršūninius. Jei likę lapai yra dideli, galima juos perpus patrumpinti, kad sumažėtų drėgmės išgarinimas. Auginio pagrindą rekomenduojama pamirkyti į specialius įsišaknijimo hormonus, kurie paskatins greitesnį ir efektyvesnį šaknų formavimąsi. Šis žingsnis nėra būtinas, tačiau ženkliai padidina sėkmės tikimybę, ypač dauginant sudėtingiau įsišaknijančias veisles.
Paruoštus auginius reikia sodinti į purų, drėgną ir rūgštų substratą. Puikiai tinka durpių ir perlito arba smėlio mišinys lygiomis dalimis. Auginius reikia susmeigti į substratą maždaug 2-3 cm gyliu ir lengvai apspausti žemę aplink juos. Kad būtų palaikoma aukšta oro drėgmė, kuri yra būtina įsišaknijimui, indą su auginiais reikia uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu, stiklainiu ar įrengti mini šiltnamį. Indą reikia pastatyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, šiltoje vietoje.
Įsišaknijimo procesas gali trukti nuo 4 iki 8 savaičių, priklausomai nuo veislės ir sąlygų. Visą šį laiką svarbu palaikyti tolygiai drėgną substratą ir periodiškai vėdinti šiltnamį, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Kai auginiai pradeda leisti naujus lapelius, tai yra ženklas, kad jie sėkmingai išleido šaknis. Tuomet galima palaipsniui pradėti juos pratinti prie aplinkos sąlygų, vis ilgiau paliekant atidengtus. Jaunus augalus į atskirus vazonus ar į nuolatinę vietą sode geriausia persodinti kitą pavasarį.
Dauginimas atlankomis
Dauginimas atlankomis yra paprastas ir patikimas būdas, ypač tinkamas lauke augančioms azalijoms su ilgomis, lanksčiomis šakomis. Šis metodas nereikalauja specialių įrankių ar sąlygų ir beveik visada būna sėkmingas, nes naujas augalas maitinasi iš motininio krūmo, kol išleidžia savo šaknis. Geriausias laikas daryti atlankas yra pavasarį arba ankstyvą vasarą. Reikia išsirinkti sveiką, jauną, žemai augančią šakelę, kurią būtų galima lengvai palenkti prie žemės.
Pasirinkus tinkamą šakelę, toje vietoje, kuri liesis su žeme, reikia padaryti nedidelį įpjovimą arba tiesiog šiek tiek pažeisti žievę. Šis pažeidimas paskatins šaknų formavimąsi. Šalia motininio krūmo reikia iškasti negilią duobutę ir pripildyti ją rūgščių durpių arba specialaus substrato mišinio. Palenktą šakelę su pažeista vieta reikia įguldyti į duobutę ir prispausti prie žemės mediniu ar metaliniu kabliuku, kad ji neatsikeltų. Šakelės viršūnę reikia palikti neužkastą ir, jei reikia, pririšti prie kuoliuko, kad augtų vertikaliai.
Užlenktą šakelės dalį reikia užberti paruoštu substratu ir palaikyti nuolat drėgną visą vegetacijos sezoną. Šaknys paprastai susiformuoja per vienerius metus. Kitą pavasarį galima atsargiai atkasti dalį žemės ir patikrinti, ar susiformavo pakankamai tvirta šaknų sistema. Jei šaknys gerai išsivysčiusios, naują augalą galima aštriu sekatoriumi atskirti nuo motininio krūmo.
Atskyrus naują augalą, nereikėtų skubėti jo persodinti į kitą vietą. Geriausia palikti jį toje pačioje vietoje dar kelis mėnesius ar net iki rudens, kad jis sustiprėtų ir taptų visiškai savarankiškas. Tik įsitikinus, kad jaunasis augalas yra gyvybingas ir gerai auga, jį galima atsargiai iškasti su kuo didesniu žemės gumulu ir persodinti į nuolatinę auginimo vietą, laikantis visų azalijų sodinimo rekomendacijų.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, kurį dažniausiai naudoja selekcininkai, norėdami išvesti naujas veisles, arba labai kantrūs sodininkai entuziastai. Iš sėklų išauginti augalai ne visada paveldi motininio augalo savybes, ypač jei tai hibridinė veislė. Be to, nuo sėjos iki pirmojo žydėjimo gali praeiti keleri metai. Tačiau tai yra įdomus būdas stebėti visą augalo vystymosi ciklą nuo pat pradžių.
Azalijų sėklos yra labai smulkios, todėl jas reikia sėti į specialiai paruoštą, sterilų ir smulkios frakcijos substratą. Geriausiai tinka rūgščių durpių ir smėlio mišinys. Sėklas reikia paskleisti substrato paviršiuje ir neužberti žemėmis, nes joms sudygti reikalinga šviesa. Pasėjus, substratą reikia atsargiai sudrėkinti purkštuvu, o indą uždengti stiklu ar skaidria plėvele, kad būtų palaikoma nuolatinė drėgmė. Sėjos indą reikia laikyti šviesioje ir šiltoje, apie 20-22 °C temperatūros, vietoje.
Sėklos paprastai sudygsta per 3-6 savaites. Visą šį laiką būtina palaikyti drėgną substratą ir kasdien trumpam atidengti indą, kad išsivėdintų ir nesikauptų pelėsis. Kai daigeliai išleidžia pirmuosius tikruosius lapelius, juos galima labai atsargiai pikuoti į atskirus mažus vazonėlius, naudojant tą patį rūgštų substratą. Pikuojant reikia stengtis kuo mažiau pažeisti gležnas šakneles.
Jaunus sėjinukus reikia auginti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Juos reikia reguliariai, bet saikingai laistyti ir saugoti nuo skersvėjų. Pirmaisiais metais augalai auga labai lėtai, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe. Į lauką juos galima persodinti tik po dvejų ar trejų metų, kai pakankamai sustiprėja. Tręšti jaunus augalėlius reikia pradėti tik jiems gerai įsišaknijus, naudojant labai silpnos koncentracijos trąšas, skirtas acidofiliniams augalams.
Skiepijimas
Skiepijimas yra dar vienas dauginimo būdas, dažniausiai taikomas profesionalų, siekiant padauginti lepias, sunkiai įsišaknijančias ar specifinių savybių turinčias veisles. Skiepijimo esmė – sujungti norimos veislės (įskiepio) šakelę su atsparesnės veislės (poskiepio) šaknimi ar kamienu. Poskiepiui dažniausiai naudojami sėjinukai arba lengvai įsišaknijančių, atsparių rododendrų veislių auginiai. Šis metodas leidžia sukurti augalą, kuris turės norimos veislės žiedus ir atsparaus poskiepio šaknų sistemą.
Skiepijimui geriausias laikas yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai augalai dar yra ramybės būsenoje. Įskiepiui naudojami vienmečiai, gerai subrendę ūgliai, o poskiepis turi būti panašaus storio kaip ir įskiepis. Dažniausiai taikomas šoninio skiepijimo metodas. Poskiepio kamiene padaromas įstrižas įpjovimas, o įskiepio pagrindas nupjaunamas pleišto forma. Paruoštas įskiepis įstatomas į poskiepio įpjovą taip, kad jų brazdo (gyvybingų ląstelių sluoksnis po žieve) sluoksniai sutaptų bent vienoje pusėje.
Sujungimo vieta turi būti tvirtai apvyniojama specialia skiepijimo juostele arba elastine plėvele, kad abi dalys gerai priglustų viena prie kitos ir būtų apsaugotos nuo išdžiūvimo bei infekcijų. Po to poskiepio viršūnė virš skiepijimo vietos yra nupjaunama, kad visa energija būtų nukreipta į įskiepio prigijimą ir augimą. Paskiepytą augalą reikia laikyti drėgnoje ir šiltoje aplinkoje, pavyzdžiui, šiltnamyje, kol įskiepis ir poskiepis visiškai suauga.
Prigijimo procesas trunka kelias savaites. Sėkmingo prigijimo ženklas – kai įskiepio pumpurai pradeda brinkti ir sprogti. Kai naujas ūglis paauga, aprišalą galima palaipsniui atlaisvinti ir galiausiai nuimti. Skiepijimas reikalauja tam tikrų įgūdžių ir sterilumo, tačiau leidžia gauti stiprius, atsparius ir gausiai žydinčius augalus, išsaugant visas vertingas veislės savybes. Tai ypač svarbu auginant retas ar kolekcines azalijų veisles.
