Norint džiaugtis azalijų grožiu, būtina joms skirti ypatingą dėmesį ir sukurti tinkamas augimo sąlygas. Šie augalai, priklausantys rododendrų genčiai, yra gana reiklūs, tačiau tinkamai prižiūrimi atsidėkoja įspūdingu ir gausiu žydėjimu. Svarbiausia yra suprasti jų prigimtinius poreikius, susijusius su dirvožemiu, šviesa, drėgme ir maisto medžiagomis. Tikslus ir nuoseklus priežiūros planas padės išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų ir užtikrins ilgą bei sveiką augalo gyvenimą. Kiekvienas sėkmingas sodininkas žino, kad sėkmės paslaptis slypi detalėse ir kantrybėje.
Sėkminga azalijų priežiūra prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo sode ar namuose. Lauke auginamoms azalijoms reikia parinkti tokią vietą, kurioje jos būtų apsaugotos nuo vidurdienio saulės kaitros ir stiprių vėjų. Geriausiai tinka pusiau pavėsis, pavyzdžiui, po retais medžių lajos vainikais, kur augalus pasiekia išsklaidyta rytinė arba vakarinė saulė. Kambarinėms azalijoms taip pat reikia šviesios, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotos vietos, idealiausia ant rytinės ar šiaurinės palangės. Staigūs temperatūros pokyčiai ir skersvėjai gali pakenkti augalui, sukelti lapų kritimą ar žiedpumpurių nykimą.
Tinkamas dirvožemis yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių azalijų sveikatą. Šie augalai mėgsta rūgščią, purią, derlingą ir gerai drenuojamą dirvą, kurios pH svyruoja tarp 4,5 ir 5,5. Įprasta sodo žemė dažniausiai yra per šarminė, todėl ją būtina pagerinti durpėmis, spygliuočių miško paklote, kompostuota pušų žieve ar specialiais mišiniais, skirtais rododendrams. Geras drenažas yra būtinas, kadangi užsistovėjęs vanduo gali sukelti šaknų puvinį, kuris yra viena dažniausių azalijų žūties priežasčių. Auginant vazonuose, būtina pasirūpinti drenažo sluoksniu dugne ir naudoti tik specializuotą substratą.
Reguliarus, bet saikingas laistymas yra gyvybiškai svarbus azalijoms. Jų šaknų sistema yra paviršinė ir jautri tiek išsausėjimui, tiek perlaistymui. Laistyti reikia minkštu, kambario temperatūros vandeniu, geriausia lietaus arba nusistovėjusiu vandentiekio vandeniu. Svarbu palaikyti tolygiai drėgną substratą, tačiau vengti „pelkės“ vazone ar aplink krūmą. Prieš laistant visada patartina patikrinti dirvožemio drėgmę pirštu – viršutinis sluoksnis turėtų būti šiek tiek pradžiūvęs. Žydėjimo metu ir karštomis vasaros dienomis vandens poreikis padidėja, o ramybės periodu, vėsiuoju metų laiku, laistyti reikia rečiau.
Tinkama aplinka ir mikroklimatas
Azalijos klesti drėgname ore, todėl aplinkos drėgnumo palaikymas yra svarbi priežiūros dalis, ypač auginant augalus patalpose su centriniu šildymu. Sausas oras gali lemti lapų galiukų džiūvimą ir kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkių, atsiradimą. Drėgmę galima padidinti reguliariai purškiant lapus minkštu vandeniu, statant šalia augalo indą su vandeniu arba naudojant specialius oro drėkintuvus. Taip pat galima vazoną pastatyti ant padėklo su drėgnais akmenukais ar keramzitu, užtikrinant, kad vazono dugnas nesiliestų su vandeniu.
Daugiau straipsnių šia tema
Lauke auginamoms azalijoms palankų mikroklimatą galima sukurti mulčiuojant dirvožemį aplink krūmą. Mulčias, pavyzdžiui, iš pušų žievės, spyglių ar durpių, ne tik padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę ir rūgštingumą, bet ir apsaugo paviršines šaknis nuo temperatūros svyravimų – vasarą nuo perkaitimo, o žiemą nuo įšalo. Be to, mulčias slopina piktžolių augimą, kurios konkuruoja su azalijomis dėl vandens ir maisto medžiagų. Svarbu mulčio sluoksnio neužberti ant paties krūmo kamieno pagrindo, kad būtų išvengta puvimo.
Temperatūros režimas taip pat turi didelės įtakos azalijų augimui ir žydėjimui. Dauguma lauke auginamų veislių yra atsparios šalčiui, tačiau joms reikia apsaugos nuo atšiaurių žiemos vėjų ir pavasarinių šalnų, kurios gali pažeisti anksti sprogstančius žiedpumpurius. Kambarinės azalijos geriausiai jaučiasi vėsioje aplinkoje, maždaug 15-18 °C temperatūroje. Norint paskatinti gausų žydėjimą, rudenį naudinga palaikyti žemesnę, apie 6-8 °C temperatūrą, kad susiformuotų žiediniai pumpurai.
Tinkama oro cirkuliacija yra svarbi norint išvengti grybelinių ligų. Nors azalijoms reikia apsaugos nuo stiprių vėjų, oras aplink jas neturėtų užsistovėti. Tankiai susodinti augalai arba augantys pernelyg uždarose, prastai vėdinamose vietose yra labiau pažeidžiami miltligės, lapų dėmėtligės ir kitų grybinių infekcijų. Reguliarus genėjimas, šalinant senas ir susikryžiavusias šakas, pagerina oro judėjimą krūmo viduje ir taip sumažina ligų riziką.
Tręšimas ir mityba
Azalijos yra jautrios maisto medžiagų balansui dirvožemyje, todėl tręšti jas reikia atsargiai ir tinkamu laiku. Geriausia naudoti specializuotas trąšas, skirtas rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, pavyzdžiui, rododendrams, viržiams ar šilauogėms. Šiose trąšose yra subalansuotas azoto, fosforo ir kalio santykis, taip pat būtinų mikroelementų, tokių kaip geležis, magnis ir manganas. Tręšti pradedama pavasarį, vegetacijos pradžioje, ir tęsiama iki vasaros vidurio, maždaug kas 2-4 savaites, priklausomai nuo trąšų gamintojo rekomendacijų.
Daugiau straipsnių šia tema
Viena dažniausių azalijų problemų, susijusių su mityba, yra geležies trūkumas, vadinamas chloroze. Jis pasireiškia lapų pageltimu, ypač tarp gyslų, kurios išlieka žalios. Chlorozė dažniausiai atsiranda, kai dirvožemis yra nepakankamai rūgštus, nes šarminėje terpėje augalas negali pasisavinti geležies. Tokiu atveju pirmiausia reikia patikrinti ir pakoreguoti dirvožemio pH, o tada papildomai patręšti augalą geležies chelatais, kurie yra lengvai pasisavinama geležies forma.
Svarbu vengti pertręšimo, kuris gali būti žalingesnis nei maisto medžiagų trūkumas. Per didelė trąšų koncentracija gali „nudeginti“ jautrias azalijų šaknis, sukelti lapų rudavimą ir kritimą. Niekada netręškite sausos žemės – prieš tręšdami visada gausiai paliekite augalą, kad maisto medžiagos pasiskirstytų tolygiai ir nesukeltų šaknų pažeidimų. Nuo vasaros vidurio tręšimą reikia nutraukti, kad augalas spėtų pasiruošti žiemos ramybės periodui ir nauji ūgliai subręstų.
Natūralios trąšos ir organinės medžiagos taip pat puikiai tinka azalijoms. Kompostas, pagamintas iš spyglių, ąžuolo lapų ar pušų žievės, ne tik praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, bet ir padeda palaikyti reikiamą rūgštingumą. Kavos tirščiai, paskleisti plonu sluoksniu aplink krūmą, taip pat gali šiek tiek parūgštinti dirvą ir aprūpinti ją azotu. Tačiau su natūraliomis priemonėmis taip pat svarbu nepersistengti ir stebėti augalo reakciją.
Persodinimas
Azalijas, ypač auginamas vazonuose, reikia periodiškai persodinti, kad būtų atnaujintas substratas ir suteikta daugiau erdvės augančioms šaknims. Geriausias laikas persodinimui yra po žydėjimo, pavasarį. Jaunus augalus rekomenduojama persodinti kasmet, o senesnius, subrendusius krūmus – kas 2-3 metus arba kai šaknys visiškai užpildo vazoną. Naujas vazonas turėtų būti tik šiek tiek, maždaug 2-4 cm skersmens, didesnis už senąjį, nes per dideliame vazone substratas gali užmirkti ir sukelti šaknų puvimą.
Prieš persodinant, augalą reikia gerai palieti, kad būtų lengviau jį išimti iš seno vazono. Išėmus azaliją, reikia atsargiai apžiūrėti šaknų gumulą. Jei šaknys yra labai susipynusios ir tankios, galima jas šiek tiek atlaisvinti pirštais arba aštriu peiliu įpjauti gumulo šonus keliose vietose. Tai paskatins naujų šaknų augimą į šviežią substratą. Pažeistas, pajuodusias ar sudžiūvusias šaknis reikia atsargiai pašalinti.
Persodinimui būtina naudoti tik specialų, rūgštų substratą azalijoms. Į naujo vazono dugną reikia įberti drenažo sluoksnį, tada šiek tiek substrato, ir įstatyti augalą taip, kad šaknies kaklelis būtų tame pačiame lygyje, kaip ir anksčiau. Negalima sodinti azalijos giliau, nei ji augo iki šiol, nes tai gali sukelti kamieno puvimą. Tuščias erdves aplink šaknis reikia užpildyti substratu, jį lengvai paspaudžiant, kad neliktų oro tarpų.
Po persodinimo augalą reikia gausiai palieti, kad substratas gerai priglustų prie šaknų. Pirmąsias kelias savaites po persodinimo azaliją reikia laikyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje ir reguliariai purkšti lapus, kad būtų palaikoma aukšta oro drėgmė. Tręšti persodinto augalo negalima mažiausiai mėnesį, kol jis pilnai neįsišaknys naujame vazone. Stresas po persodinimo gali laikinai sustabdyti augimą, tačiau tinkamai prižiūrimas augalas netrukus atsigaus.
Genėjimas ir formavimas
Genėjimas yra svarbi azalijų priežiūros dalis, padedanti palaikyti gražią krūmo formą, skatinanti gausesnį žydėjimą ir užtikrinanti gerą augalo sveikatą. Pagrindinis genėjimas atliekamas iškart po žydėjimo, dažniausiai vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje. Tai yra pats tinkamiausias laikas, nes azalijos krauna žiedpumpurius kitų metų žydėjimui ant šiųmetinių ūglių. Genint vėliau, vasarą ar rudenį, galima nupjauti jau susiformavusius žiedpumpurius ir taip prarasti kitų metų žydėjimą.
Genėjimo metu pirmiausia reikia pašalinti visus nužydėjusius žiedynus. Tai ne tik pagerina estetinį vaizdą, bet ir neleidžia augalui eikvoti energijos sėklų formavimui, o nukreipia ją naujų ūglių ir žiedpumpurių auginimui. Pašalinant žiedynus reikia stengtis nepažeisti jaunų pumpurų, esančių lapų pažastyse tiesiai po jais. Taip pat reikia iškirpti visas silpnas, pažeistas, ligotas ar nulūžusias šakas.
Formuojamasis genėjimas padeda suteikti krūmui norimą tankumą ir formą. Reikia iškirpti į krūmo vidų augančias, besikryžiuojančias ar per tankiai suaugusias šakas, kad pagerėtų oro cirkuliacija ir šviesos patekimas į visas augalo dalis. Per ilgus, išstypusius ūglius galima patrumpinti maždaug trečdaliu, kerpant tiesiai virš į išorę nukreipto lapo ar pumpuro. Tai skatins šakojimąsi ir krūmas taps vešlesnis bei kompaktiškesnis.
Sanitarinis genėjimas gali būti atliekamas bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebimos problemos. Pastebėjus džiūstančias, ligų ar kenkėjų pažeistas šakas, jas reikia nedelsiant pašalinti, kad infekcija neplistų toliau. Pjūviams daryti reikia naudoti aštrius ir švarius įrankius – sekatorių ar žirkles. Po kiekvieno augalo genėjimo įrankius rekomenduojama dezinfekuoti, kad nebūtų pernešamos ligos nuo vieno augalo kitam.
Dažniausios problemos ir jų sprendimas
Viena iš dažniausių problemų auginant azalijas yra lapų geltonavimas, arba chlorozė. Kaip minėta anksčiau, tai dažniausiai sukelia geležies trūkumas dėl per šarminio dirvožemio. Problemai spręsti reikia parūgštinti dirvožemį specialiomis priemonėmis ir patręšti augalą geležies chelatais. Tačiau lapai gali gelsti ir dėl kitų priežasčių: perlaistymo, šaknų puvinio, sauso oro ar tiesioginių saulės spindulių. Svarbu teisingai nustatyti priežastį ir imtis atitinkamų veiksmų.
Lapų kritimas taip pat yra dažnas signalas, kad augalui kažkas negerai. Tai gali lemti staigūs temperatūros pokyčiai, skersvėjai, per didelis arba nepakankamas laistymas, taip pat persodinimo stresas. Jei lapai krenta masiškai, pirmiausia reikia patikrinti dirvožemio drėgmę ir įsitikinti, kad augalas nestovi skersvėjyje. Kartais lapų kritimas po žydėjimo yra natūralus procesas, kai augalas ruošiasi naujam augimo ciklui, tačiau jei jis intensyvus, verta sunerimti.
Prastas žydėjimas arba visiškas žiedų nebuvimas gali būti susijęs su keliomis priežastimis. Viena iš jų – netinkamas genėjimo laikas, kai vasaros pabaigoje ar rudenį nupjaunami jau susiformavę žiedpumpuriai. Taip pat žydėjimui gali pakenkti maisto medžiagų trūkumas, ypač fosforo ir kalio, kurie yra atsakingi už žiedų formavimąsi. Be to, per šilta žiema ar nepakankamas ramybės periodas kambarinėms azalijoms gali sutrikdyti žiedpumpurių krovimą.
Kenkėjai ir ligos taip pat kelia grėsmę azalijoms. Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai yra voratinklinės erkės, amarai, baltasparniai ir skydamariai, ypač auginant augalus patalpose. Iš ligų pavojingiausi yra įvairūs puviniai ir grybelinės infekcijos, tokios kaip miltligė ar lapų dėmėtligė. Svarbu reguliariai apžiūrėti augalus ir, pastebėjus pirmuosius pažeidimo požymius, nedelsiant imtis priemonių: kenkėjus naikinti insekticidais, o ligas gydyti fungicidais, kartu pagerinant augimo sąlygas.
