Siekiant išauginti sveikas ir gausiai žydinčias azalijas, būtina užtikrinti joms subalansuotą mitybą. Šie augalai, kaip ir visi kiti, reikalauja tam tikrų makro- ir mikroelementų, tačiau jų poreikiai yra specifiniai, glaudžiai susiję su meile rūgščiam dirvožemiui. Netinkamas tręšimas – per gausus, per retas ar netinkamomis trąšomis – gali sukelti rimtų problemų, nuo prasto augimo ir žydėjimo iki visiško augalo sunykimo. Todėl labai svarbu suprasti, kokių maisto medžiagų, kada ir kokiomis formomis reikia azalijoms, kad jos klestėtų ir džiugintų savo įspūdingais žiedais. Teisingai parinktas tręšimo planas yra vienas iš esminių sėkmingos azalijų priežiūros elementų.
Azalijoms, kaip acidofiliniams (rūgščią terpę mėgstantiems) augalams, reikalingos specializuotos trąšos. Įprastos, universalios sodo trąšos joms dažnai netinka, nes gali turėti netinkamą maisto medžiagų santykį arba kelti dirvožemio pH. Geriausia rinktis trąšas, ant kurių pakuotės nurodyta, jog jos skirtos rododendrams, azalijoms, viržiams ar kitiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Tokiose trąšose azotas (N) dažniausiai būna amonio, o ne nitratų formos, kurią azalijos geriau pasisavina rūgščioje terpėje. Taip pat jose yra subalansuotas fosforo (P) ir kalio (K) kiekis bei būtini mikroelementai.
Tręšimo sezonas prasideda pavasarį, kai augalai pabunda iš žiemos ramybės ir pradeda aktyvią vegetaciją. Pirmą kartą tręšti galima ankstyvą pavasarį, pasirodžius pirmiesiems augimo požymiams. Tręšimas tęsiamas visą augimo periodą, maždaug iki liepos vidurio. Vėliau tręšti, ypač azoto turinčiomis trąšomis, nepatartina. Vėlyvas tręšimas skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl yra labai pažeidžiami šalnų. Nuo vasaros vidurio augalas pradeda ruoštis žiemai ir krauti žiedpumpurius kitiems metams, todėl jam reikia ramybės.
Tręšimo dažnumas priklauso nuo pasirinktų trąšų tipo. Skystas, vandenyje tirpias trąšas paprastai reikia naudoti kas 2-4 savaites, kartu su laistymu. Biriomis, granuliuotomis trąšomis, ypač lėto veikimo, tręšiama rečiau – paprastai vieną ar du kartus per sezoną, pavasarį ir po žydėjimo. Visada būtina atidžiai perskaityti ir laikytis gamintojo nurodymų ant trąšų pakuotės. Pertręšimas yra daug pavojingesnis nei nepakankamas tręšimas. Per didelė druskų koncentracija dirvožemyje gali nudeginti jautrias azalijų šaknis ir pakenkti augalui.
Viena iš svarbiausių tręšimo taisyklių – niekada netręšti sauso augalo. Prieš tręšiant skystomis ar biriomis trąšomis, dirvožemį būtina gerai sulaistyti. Trąšos, patekusios ant sausų šaknų, gali jas stipriai pažeisti. Po tręšimo biriomis trąšomis, jas reikia lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir dar kartą palieti, kad granulės pradėtų tirpti ir maisto medžiagos pasiektų šaknis. Tręšiant svarbu stengtis, kad trąšos nepatektų ant lapų ar kamieno.
Pagrindiniai maisto elementai ir jų svarba
Trys pagrindiniai makroelementai, būtini visiems augalams, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir ūglių vystymąsi. Azoto trūkumas pasireiškia lėtu augimu ir blyškiais, gelsvais lapais, ypač senesniais. Tačiau azoto perteklius, ypač vėlyvą vasarą, skatina vešlų, bet silpną lapijos augimą žydėjimo sąskaita ir mažina augalo atsparumą šalčiui. Azalijoms ypač svarbi azoto forma – jos geriau įsisavina amonio sulfatą nei kalcio nitratą.
Fosforas (P) yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir gausiam žydėjimui. Jis taip pat dalyvauja energijos perdavimo procesuose augale. Fosforo trūkumas gali lemti silpną šaknų sistemą, mažus, tamsiai žalius lapus, kurie kartais įgauna rausvą ar violetinį atspalvį, ir, svarbiausia, skurdų arba visiškai ausantį žydėjimą. Specializuotose trąšose azalijoms fosforo kiekis yra subalansuotas taip, kad skatintų žydėjimą, bet neblokuotų kitų elementų pasisavinimo.
Kalis (K) yra atsakingas už bendrą augalo atsparumą ir sveikatą. Jis stiprina ląstelių sieneles, reguliuuoja vandens apykaitą augale, didina atsparumą ligoms, kenkėjams, sausrai ir šalčiui. Kalio trūkumas pasireiškia lapų kraštų džiūvimu ir rudavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Augalas tampa mažiau atsparus nepalankioms aplinkos sąlygoms. Pakankamas kalio kiekis ypač svarbus ruošiantis žiemai, nes padeda ūgliams geriau subręsti.
Be šių trijų pagrindinių elementų, azalijoms reikalingi ir antriniai makroelementai, tokie kaip kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S), bei visa eilė mikroelementų: geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B), cinkas (Zn) ir varis (Cu). Nors jų reikia nedideliais kiekiais, bet koks trūkumas gali sukelti rimtų augimo sutrikimų. Svarbiausias iš jų azalijoms yra geležis, kurios trūkumas sukelia anksčiau minėtą chlorozę. Magnio trūkumas pasireiškia panašiai į chlorozę, bet geltonos dėmės dažnai būna V formos lapo pagrinde.
Geležies trūkumas (chlorozė) ir jo prevencija
Chlorozė yra bene dažniausia mitybos problema, su kuria susiduria azalijų augintojai. Jos pagrindinis simptomas – jauni lapai pagelsta, o gyslos išlieka ryškiai žalios. Taip nutinka todėl, kad augalas negali pasisavinti geležies iš dirvožemio. Dažniausiai geležies dirvožemyje yra pakankamai, tačiau ji tampa neprieinama augalui, kai dirvožemio pH yra per aukštas (šarminis). Azalijos gali pasisavinti geležį tik esant rūgščiai terpei (pH 4.5-5.5).
Pagrindinė chlorozės prevencijos priemonė yra nuolatinis tinkamo dirvožemio rūgštingumo palaikymas. Tai pasiekiama sodinant augalus į specialų rūgštų substratą ir reguliariai jį atnaujinant mulčiuojant rūgščiomis organinėmis medžiagomis (durpėmis, spygliais, pušų žieve). Taip pat labai svarbu laistyti minkštu, nerūgščiu vandeniu, nes kietas vandentiekio vanduo palaipsniui didina dirvožemio pH. Periodiškas laistymas parūgštintu vandeniu gali padėti išlaikyti reikiamą balansą.
Jei chlorozės simptomai jau pasireiškė, reikia imtis skubių priemonių. Pirmiausia reikėtų patikrinti ir, jei reikia, pakoreguoti dirvožemio pH, naudojant specialias dirvožemio rūgštinimo priemones, pavyzdžiui, aliuminio sulfatą arba sierą (su jais reikia elgtis atsargiai, pagal instrukcijas). Greitą pagalbą augalui gali suteikti tręšimas per lapus arba laistant geležies chelatų tirpalu. Geležies chelatinė forma yra lengvai pasisavinama net ir esant nepalankiam pH, todėl augalas greitai atsigauna.
Svarbu suprasti, kad tręšimas geležies chelatu yra tik simptomų gydymas, o ne priežasties šalinimas. Jei dirvožemio pH nebus sureguliuotas, chlorozės problema nuolat kartosis. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje būtina sutelkti dėmesį į tinkamos auginimo terpės sukūrimą ir palaikymą. Integruotas požiūris, apimantis tinkamą substratą, mulčiavimą, laistymą ir tręšimą, yra geriausias būdas išvengti chlorozės ir kitų mitybos sutrikimų.
Organinis tręšimas
Be mineralinių trąšų, azalijas galima sėkmingai tręšti ir organinėmis medžiagomis. Organika ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir palaiko reikiamą rūgštingumą. Vienas geriausių organinių priedų azalijoms yra gerai perpuvęs kompostas, pagamintas iš rūgščių medžiagų – ąžuolo lapų, spyglių, paparčių, kavos tirščių. Toks kompostas, naudojamas kaip mulčias arba įterptas į dirvą sodinant, lėtai atpalaiduoja maisto medžiagas ir palaiko sveiką dirvožemio mikroflorą.
Spygliuočių medžių (pušų, eglių) spygliai ir smulkinta žievė yra puikus mulčias ir dirvožemio rūgštintojas. Yrantys spygliai ir žievė ne tik palaipsniui rūgština dirvą, bet ir praturtina ją maistinėmis medžiagomis. Mulčiavimas taip pat apsaugo paviršines šaknis nuo perkaitimo vasarą ir šalčio žiemą, sulaiko drėgmę ir neleidžia augti piktžolėms. Mulčio sluoksnį reikėtų atnaujinti kasmet pavasarį.
Kavos tirščiai taip pat yra populiari natūrali priemonė azalijų priežiūroje. Juose yra azoto ir kitų naudingų mineralų, be to, jie šiek tiek rūgština dirvožemį. Kavos tirščius galima plonu sluoksniu paskleisti aplink augalą arba įmaišyti į kompostą. Tačiau svarbu nepersistengti, nes per didelis jų kiekis gali sulipinti dirvos paviršių ir trukdyti vandens bei oro patekimui. Geriausia juos naudoti saikingai, kaip papildomą priemonę.
Svarbu atsiminti, kad organinės trąšos veikia lėčiau nei mineralinės, todėl rezultatai gali būti ne tokie greiti. Tačiau jų poveikis yra ilgalaikis ir naudingas bendrai dirvožemio ekosistemai. Geriausius rezultatus dažnai duoda kombinuotas tręšimas – organinių medžiagų naudojimas dirvožemio gerinimui ir periodiškas papildomas tręšimas subalansuotomis mineralinėmis trąšomis aktyvaus augimo periodu, ypač jei pastebimi specifinių maisto medžiagų trūkumo požymiai.
Kada netręšti azalijų
Yra tam tikri periodai ir situacijos, kai azalijų tręšti negalima arba nerekomenduojama, nes tai gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Kaip jau minėta, negalima tręšti vėlyvą vasarą ir rudenį, kad augalai spėtų pasiruošti žiemai. Tręšimas turėtų būti baigtas iki liepos vidurio arba pabaigos. Taip pat negalima tręšti augalų, kurie yra ramybės būsenoje, pavyzdžiui, žiemą laikomų vėsioje patalpoje. Trąšos jiems nereikalingos ir gali pakenkti šaknims.
Negalima tręšti ką tik persodintų augalų. Po persodinimo šaknys būna pažeistos ir jautrios, todėl trąšos gali jas nudeginti. Prieš pradedant tręšti, reikia palaukti bent 4-6 savaites, kol augalas gerai įsišaknys ir pradės rodyti naujo augimo požymius. Šviežiame, kokybiškame substrate paprastai būna pakankamai maisto medžiagų pradiniam augimui.
Taip pat reikėtų vengti tręšti sergančius ar kenkėjų apniktus augalus. Trąšos nėra vaistas ir gali dar labiau susilpninti stresą patiriantį augalą. Pirmiausia reikia nustatyti ir pašalinti problemos priežastį – išgydyti ligą ar atsikratyti kenkėjų. Tik tada, kai augalas pradeda atsigauti, galima pradėti tręšti labai silpnos koncentracijos trąšų tirpalu, palaipsniui didinant normą iki rekomenduojamos.
Galiausiai, netręškite augalų per karščius ar ilgalaikės sausros metu. Esant aukštai temperatūrai, augalų metabolizmas sulėtėja, o vandens garinimas padidėja. Trąšos tokiomis sąlygomis gali sukelti papildomą stresą ir nudeginti šaknis. Jei tręšti būtina, darykite tai anksti ryte arba vėlai vakare, kai oras atvėsta, ir naudokite silpnesnės koncentracijos tirpalą nei įprastai, kartu gausiai laistant.
