Saulės šviesa yra vienas iš fundamentalių veiksnių, lemiančių ne tik atlasinio kedro augimą, bet ir jo estetinę vertę – tankią lają ir sodrią, melsvą spyglių spalvą. Šis didingas medis, evoliucijos eigoje prisitaikęs augti atviruose ir saulėtuose kalnų šlaituose, turi išskirtinai didelį šviesos poreikį. Suprasti, kaip saulės šviesa veikia kedro fiziologiją, kokios yra optimalios apšvietimo sąlygos ir kokios pasekmės kyla dėl šviesos trūkumo, yra būtina norint sėkmingai auginti šį augalą ir atskleisti visą jo grožį. Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėsime atlasinio kedro ir saulės santykį, pateikdami praktinius patarimus, kaip užtikrinti jam tinkamas apšvietimo sąlygas.
Saulės šviesos vaidmuo kedro augime
Saulės šviesa yra pagrindinis energijos šaltinis, varantis gyvybiškai svarbų fotosintezės procesą. Per fotosintezę atlasinio kedro spygliai, kuriuose gausu pigmento chlorofilo, sugeria saulės šviesos energiją ir naudoja ją anglies dioksidui iš oro ir vandeniui iš dirvožemio paversti gliukoze (cukrumi) ir deguonimi. Gliukozė yra universalus kuras, kurį medis naudoja augimui, naujų ląstelių kūrimui, kvėpavimui ir visoms kitoms gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Be pakankamo šviesos kiekio fotosintezė sulėtėja, todėl medis pagamina mažiau energijos, o tai tiesiogiai atsiliepia jo augimo tempui ir bendrai sveikatai.
Šviesos intensyvumas ir trukmė daro tiesioginę įtaką medžio išvaizdai. Augdamas pilnoje saulėje, atlasinis kedras gauna pakankamai energijos, kad galėtų išlaikyti tankią ir simetrišką lają. Kiekviena šakelė gauna savo šviesos dozę, todėl spygliai auga tankiai per visą šakų ilgį. Būtent intensyvi saulės šviesa skatina ir ryškios, melsvai žalios ar sidabriškos spalvos pigmentų gamybą, dėl kurios šis medis yra taip vertinamas. Pakankamas apšvietimas yra būtina sąlyga norint išvystyti vešlų ir dekoratyvų spyglių apdarą.
Be energijos gamybos, saulės šviesa reguliuoja ir kitus svarbius procesus. Ji veikia augalo hormonų, vadinamų auksinais, pasiskirstymą, o tai lemia medžio augimo kryptį ir formą. Medis natūraliai stiebiasi link šviesos šaltinio. Esant geram apšvietimui iš visų pusių, medis auga tiesus ir formuoja taisyklingą kūgio formos lają. Saulės šviesa taip pat padeda spygliams ir žievei greičiau nudžiūti po lietaus ar rasos, o tai sumažina riziką plisti grybelinėms ligoms, kurioms palanki drėgna aplinka.
Galiausiai, saulės šviesa yra svarbi medžio atsparumui. Gerai apšviestas ir pakankamai energijos pasigaminantis medis yra stipresnis, sveikesnis ir atsparesnis tiek ligoms, tiek kenkėjams. Stresas, kurį sukelia šviesos trūkumas, silpnina medžio imuninę sistemą, todėl jis tampa lengvesniu grobiu įvairiems patogenams. Todėl galima teigti, kad saulės šviesa yra ne tik maistas, bet ir vaistas, padedantis palaikyti puikią atlasinio kedro būklę.
Daugiau straipsnių šia tema
Optimalios apšvietimo sąlygos
Norint, kad atlasinis kedras klestėtų, jam reikia suteikti vietą, kurioje jis gautų kuo daugiau tiesioginės saulės šviesos. Idealios sąlygos – tai pilna saulė, o tai reiškia mažiausiai 6-8 valandas nepertraukiamų, tiesioginių saulės spindulių per dieną vasaros metu. Kuo daugiau saulės, tuo geriau. Tinkamiausia vieta sode būtų atvira erdvė pietinėje, pietvakarinėje ar vakarinėje sklypo dalyje, kur medžio neužstotų pastatai, aukštos tvoros ar kiti dideli medžiai.
Planuojant sodinimo vietą, būtina įvertinti ne tik esamą situaciją, bet ir ateities perspektyvas. Mažas medelis, pasodintas šalia jaunų kaimynų, iš pradžių gali gauti pakankamai saulės, tačiau laikui bėgant, kitiems augalams užaugus, jis gali atsidurti pavėsyje. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pats atlasinis kedras užaugs į didelį medį ir mes šešėlį, todėl svarbu jį sodinti tokiu atstumu nuo kitų šviesamėgių augalų, kad ateityje jiems netrukdytų.
Nors atlasinis kedras yra šviesamėgis, jauni, ką tik pasodinti medeliai gali būti jautrūs per daug intensyviai vidurdienio saulei, ypač karštu ir sausu oru, kol jų šaknų sistema dar nėra gerai įsitvirtinusi. Pirmąjį sezoną nedidelis dalinis pavėsis pačiomis karščiausiomis valandomis gali būti netgi naudingas, apsaugant medelį nuo per didelio streso ir vandens garinimo. Tačiau tai yra laikina priemonė, o ilgalaikėje perspektyvoje medis turi augti pilnoje saulėje.
Svarbu paminėti ir žiemos saulės poveikį. Nors žiemą saulė nėra tokia aktyvi, jos spinduliai, ypač atsispindėję nuo sniego, gali būti pavojingi. Žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, kai žemė dar įšalusi, saulė gali nudeginti spyglius ir pažeisti jaunų medžių kamieno žievę. Tai nėra argumentas sodinti medį pavėsyje, bet priminimas, kad jauniems medeliams gali prireikti laikinos apsaugos nuo žiemos saulės, pavyzdžiui, apdengiant juos agrotekstile.
Daugiau straipsnių šia tema
Šviesos trūkumo pasekmės
Šviesos trūkumas yra viena iš pagrindinių prastos atlasinio kedro išvaizdos ir sveikatos problemų priežasčių. Kai medis negauna pakankamai saulės, pirmiausia nukenčia jo dekoratyvumas. Laja pradeda retėti, ypač apatinėje ir labiau užpavėsintoje dalyje. Medis, stengdamasis taupyti energiją, pradeda mesti senesnius, vidinėje lajos dalyje esančius spyglius, todėl šakos atrodo plikos, su spyglių kuokštais tik pačiuose galuose.
Be to, medis praranda savo būdingą tankią ir simetrišką formą. Šakos, augančios pavėsio pusėje, vystosi silpniau, o tos, kurios gauna daugiau šviesos, auga intensyviau. Dėl to laja gali tapti asimetriška, iškrypusi. Visas medis stengiasi stiebtis link šviesos šaltinio, todėl jo kamienas gali išlinkti. Augimas pavėsyje taip pat neigiamai veikia spyglių spalvą – ji tampa mažiau intensyvi, praranda melsvą atspalvį ir labiau primena paprastą žalią.
Ilgalaikis šviesos trūkumas ne tik gadina medžio išvaizdą, bet ir silpnina jį iš vidaus. Dėl sulėtėjusios fotosintezės medis pagamina mažiau energijos, todėl jo augimas sulėtėja, metūgliai būna trumpi ir ploni. Nusilpęs medis tampa daug jautresnis įvairioms ligoms. Drėgmė ant spyglių pavėsyje išsilaiko ilgiau, o tai sudaro palankias sąlygas plisti grybelinėms infekcijoms, tokioms kaip spygliakritis.
Taip pat silpnesnis medis yra patrauklesnis kenkėjams. Jis sunkiau atlaiko amarų ar voratinklinių erkių antpuolius ir yra labiau pažeidžiamas medienos kenkėjų, kurie dažniausiai renkasi stresą patiriančius augalus. Taigi, šviesos trūkumas sukelia grandininę reakciją: mažiau energijos –> lėtesnis augimas –> silpnesnis imunitetas –> didesnis jautrumas ligoms ir kenkėjams. Todėl tinkamas apšvietimas yra ne prabanga, o būtinybė.
Medžio adaptacija prie skirtingų apšvietimo sąlygų
Nors optimalus augimas pasiekiamas tik pilnoje saulėje, atlasinis kedras turi tam tikrą gebėjimą adaptuotis ir prie dalinio pavėsio sąlygų, ypač jei toks apšvietimas yra tik dalį dienos. Pavyzdžiui, jei medis gauna 4-5 valandas tiesioginės saulės, jis išgyvens, tačiau jo išvaizda nebus tokia įspūdinga. Laja bus retesnė, o augimas lėtesnis. Tokiomis sąlygomis medis stengiasi maksimaliai išnaudoti gaunamą šviesą, augindamas didesnius, bet plonesnius spyglius ir ilgesnius tarpubamblius tarp šakų.
Svarbu suprasti, kad „dalinis pavėsis” gali reikšti skirtingus dalykus. Rytinė saulė yra švelnesnė, o popietinė – intensyvesnė. Jei medis auga vietoje, kur jį apšviečia tik rytinė saulė, o likusią dienos dalį jis praleidžia pavėsyje, jam gali trūkti energijos. Geresnis variantas yra toks dalinis pavėsis, kur medį pasiekia stipri popietinė saulė, arba kai šešėlis yra „dėmėtas”, pavyzdžiui, po retais kitų medžių lapais, pro kuriuos vis tiek prasiskverbia saulės spinduliai.
Giliame pavėsyje, pavyzdžiui, po tankia kitų medžių laja arba šiaurinėje pastato pusėje, atlasinis kedras augs labai prastai arba visai skurs. Tokiose vietose jis neturėtų būti sodinamas. Jei jūsų sode nėra vietos su pakankamu tiesioginės saulės kiekiu, verčiau rinktis kitus, pavėsį geriau toleruojančius spygliuočius, pavyzdžiui, kukmedžius ar kai kurias tujų ir pocūgių rūšis. Bandymas auginti atlasinį kedrą netinkamomis apšvietimo sąlygomis atneš tik nusivylimą.
Jei jau pasodinai kedrą vietoje, kuri laikui bėgant tapo per daug šešėlinga, galima imtis tam tikrų priemonių. Galbūt įmanoma apgenėti aplinkinius medžius ar krūmus, kad padidėtų saulės patekimas. Tai vadinama „lajos prašviesinimu”. Tačiau jei situacijos pakeisti neįmanoma, o medis akivaizdžiai kenčia, geriausias sprendimas, ypač kol medis dar jaunas, gali būti jo persodinimas į tinkamesnę, saulėtą vietą. Tai didelis darbas, tačiau jis gali išgelbėti medį ir leisti jam atskleisti visą savo potencialą.
