Atlasinio kedro sodinimas ir dauginimas yra procesai, reikalaujantys žinių ir kruopštumo, tačiau sėkmės atveju atveriantys kelią įspūdingam rezultatui – didingam ir ilgaamžiam medžiui sode. Teisingas sodinimas yra pamatinis žingsnis, nuo kurio priklauso tolesnis medelio augimas, sveikata ir atsparumas aplinkos veiksniams. Svarbu ne tik parinkti tinkamą vietą ir paruošti dirvožemį, bet ir atlikti patį sodinimo procesą laikantis tam tikrų taisyklių. Lygiai taip pat, norint savarankiškai padauginti šį nuostabų augalą, reikia išmanyti jo dauginimo būdus, tokius kaip sėklų stratifikavimas ar auginimas iš auginių, kurie turi savo specifiką ir reikalauja kantrybės. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime visus svarbiausius atlasinio kedro sodinimo ir dauginimo etapus, suteikdami praktinių patarimų, kaip sėkmingai įkurdinti šį spygliuotį savo aplinkoje ir netgi išsiauginti naujus medelius.
Tinkamos vietos parinkimas
Tinkamos vietos parinkimas yra pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių sėkmingam atlasinio kedro auginimui. Šis medis yra kilęs iš saulėtų kalnų šlaitų, todėl jam būtina saulėta vieta. Geriausia, jei medis gaus bent 6-8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Augdamas pavėsyje, kedras neteks savo tankumo, jo laja taps reta, o spygliai praras ryškią melsvai žalią spalvą. Ilgalaikis šviesos trūkumas ne tik paveiks medžio dekoratyvumą, bet ir gali susilpninti jo imuninę sistemą, padarydamas jį jautresnį ligoms.
Antrasis esminis aspektas – erdvė. Atlasinis kedras yra didelis medis, kuris per daugelį metų gali pasiekti 15-20 metrų aukštį ir 8-10 metrų plotį. Planuodamas sodinimo vietą, turi įvertinti būsimą medžio dydį. Nesodink jo per arti pastatų pamatų, terasų, važiuojamosios dalies ar požeminių komunikacijų. Taip pat svarbu išlaikyti pakankamą atstumą nuo kitų didelių medžių ar krūmų, kad ateityje nekiltų konkurencijos dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų, o medžio laja galėtų formuotis simetriškai ir netrukdomai.
Dirvožemio sąlygos yra trečias kritinis faktorius. Atlasiniam kedrui reikalingas laidus, gerai drenuojamas dirvožemis. Jis nepakenčia užmirkimo, todėl venk sodinti žemose, drėgnose vietose, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Sunkus molingas dirvožemis taip pat nėra tinkamas, nes jame šaknys gali pradėti pūti. Idealus variantas – lengvas priesmėlis ar priemolis. Prieš sodinant, verta ištirti dirvožemio pH – kedrai geriausiai jaučiasi neutralioje arba šiek tiek rūgščioje aplinkoje (pH nuo 6.0 iki 7.5).
Galiausiai, apsvarstyk apsaugą nuo vėjo. Nors subrendę kedrai yra atsparūs vėjui, jauni medeliai, ypač plačiose, atvirose vietose, gali nukentėti nuo stiprių žiemos vėjų, kurie džiovina spyglius. Jei įmanoma, parink vietą, kuri būtų bent iš dalies apsaugota nuo vyraujančių vėjų, pavyzdžiui, už kitų augalų grupės ar pastato. Tinkamai parinkta vieta ne tik užtikrins gerą medžio augimą, bet ir sumažins priežiūros poreikį ateityje.
Daugiau straipsnių šia tema
Dirvožemio paruošimas ir sodinimo procesas
Kruopštus dirvožemio paruošimas yra būtina sąlyga, kad atlasinio kedro medelis sėkmingai prigytų ir sparčiai augtų. Prieš kasant duobę, išvalyk plotą nuo piktžolių ir kitų augalų liekanų. Sodinimo duobė turėtų būti maždaug du kartus platesnė už medelio šaknų gumulą ir šiek tiek gilesnė. Platesnė duobė leidžia supurenti aplinkinę žemę, todėl jaunoms šaknims bus lengviau plėstis į šonus ir įsitvirtinti naujoje vietoje. Nerekomenduojama kasti pernelyg gilios duobės, nes medis gali įsmukti, o tai pakenks šaknų kakleliui.
Iškastą žemę sumaišyk su organinėmis medžiagomis, kad pagerintum jos struktūrą ir derlingumą. Tam puikiai tinka kompostas, perpuvęs mėšlas arba durpių substratas. Jei dirvožemis yra sunkus ir molingas, būtina įmaišyti smėlio ar smulkaus žvyro, kad pagerėtų drenažas. Šis paruoštas mišinys bus naudojamas duobei užpildyti pasodinus medelį. Geras dirvožemio paruošimas suteikia augalui puikų startą, aprūpindamas jį maisto medžiagomis ir užtikrindamas tinkamą oro bei vandens cirkuliaciją aplink šaknis.
Pats sodinimo procesas reikalauja atidumo. Atsargiai išimk kedro medelį iš konteinerio, stengdamasis nepažeisti šaknų gumulo. Jei šaknys yra susisukusios aplink gumulą, švelniai jas atlaisvink pirštais, kad paskatintum augimą į išorę. Įstatyk medelį į duobės centrą taip, kad šaknų kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygus arba šiek tiek aukščiau aplinkinio žemės paviršiaus. Sodinimas per giliai yra viena dažniausių klaidų, galinčių sukelti kamieno puvinį ir medelio žūtį.
Užpildyk duobę paruoštu žemės mišiniu, lengvai jį suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Supylus visą žemę, suformuok aplink medelį nedidelį pylimą, kuris veiks kaip laistymo baseinas ir padės vandeniui susigerti tiesiai į šaknų zoną. Iškart po pasodinimo medelį gausiai paliek – tam prireiks bent 10-20 litrų vandens. Tai padės dirvožemiui susigulėti aplink šaknis ir užtikrins gerą kontaktą. Pabaigoje, plotą aplink medelį galima mulčiuoti, kad būtų išsaugota drėgmė ir apribotas piktžolių augimas.
Daugiau straipsnių šia tema
Priežiūra po pasodinimo
Pirmieji mėnesiai po pasodinimo yra kritinis laikotarpis, per kurį atlasinis kedras adaptuojasi naujoje vietoje ir formuoja šaknų sistemą. Svarbiausias priežiūros aspektas šiuo metu yra reguliarus laistymas. Dirvožemis aplink jauną medelį turi būti nuolat šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs. Pirmąjį sezoną, ypač sausros metu, laistyk augalą kartą per savaitę, gausiai supildamas vandenį į suformuotą laistymo baseiną. Tinkamas drėgmės lygis yra būtinas, kad šaknys galėtų augti ir aprūpinti augalą vandeniu bei maisto medžiagomis.
Mulčiavimas yra dar viena labai svarbi procedūra po pasodinimo. Aplink medelio kamieną 5-10 cm storio sluoksniu paskleisk organinio mulčio, pavyzdžiui, pušų žievės, smulkintos medienos drožlių ar komposto. Mulčias atlieka kelias funkcijas: sulaiko dirvožemio drėgmę, mažindamas išgaravimą, slopina piktžolių augimą, kurios konkuruoja su medeliu, ir apsaugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Svarbu neapkrauti mulčio tiesiai prie kamieno, paliekant nedidelį oro tarpą, kad būtų išvengta puvimo.
Jaunam medeliui gali prireikti atramos, ypač jei jis pasodintas vėjuotoje vietoje arba yra aukštas ir nestabilus. Įkalk vieną ar du kuolus šalia medelio (bet ne per arti, kad nepažeistum šaknų) ir pririšk kamieną laisva, elastinga juosta. Rišimas neturi būti per daug veržtas, kad neįsirėžtų į augantį kamieną. Atrama padės medžiui išlikti vertikaliam ir apsaugos jį nuo išjudinimo stipraus vėjo metu, kol šaknys tvirtai įsitvirtins dirvoje. Paprastai atramą galima pašalinti po vienerių ar dvejų metų.
Pirmaisiais metais po pasodinimo nerekomenduojama tręšti medelio mineralinėmis trąšomis, nes tai gali nudeginti besivystančias šaknis. Pakanka maisto medžiagų, kurios buvo įterptos į dirvožemį ruošiant sodinimo duobę. Reguliariai stebėk augalą, ar neatsiranda ligų ar kenkėjų požymių. Kuo anksčiau pastebėsi problemą, tuo lengviau bus ją išspręsti. Kantrybė ir tinkama priežiūra pirmaisiais metais padės tvirtą pamatą ilgam ir sveikam atlasinio kedro gyvenimui.
Dauginimas sėklomis
Atlasinio kedro dauginimas sėklomis yra ilgas, bet įdomus procesas, leidžiantis išauginti medį nuo pat pradžių. Sėklas geriausia rinkti rudenį, kai kankorėžiai subręsta ir pradeda skleistis. Subrendę kankorėžiai būna ant medžio apie dvejus metus, kol galiausiai subyra, paleisdami sparnuotas sėklas. Surinkus kankorėžius, juos reikia laikyti šiltoje ir sausoje vietoje, kad atsivertų, ir tuomet bus galima lengvai išimti sėklas. Sėklas reikia išvalyti nuo sparnelių ir kitų priemaišų.
Kedrų sėkloms reikalinga stratifikacija – šaltas ir drėgnas periodas, kuris imituoja žiemą ir nutraukia sėklų ramybės būseną. Be stratifikacijos sėklos dygsta labai nenoriai arba visai nedygsta. Procesas pradedamas sėklas pamirkius vandenyje 24 valandas. Po to jos sumaišomos su drėgnu substratu, pavyzdžiui, smėliu, durpėmis ar vermikulitu, ir supilamos į plastikinį maišelį su skylutėmis orui. Maišelį reikia laikyti šaldytuve (apie 4 °C temperatūroje) nuo 21 iki 60 dienų, periodiškai patikrinant, ar substratas neišdžiūvo.
Po stratifikacijos sėklos yra paruoštos sėjai. Jas galima sėti į daigyklas arba atskirus vazonėlius, pripildytus lengvo ir laidaus substrato. Sėklas įterpk maždaug 1 cm gylyje ir šiek tiek prispausk žemę. Substratą nuolat laikyk drėgną, bet ne šlapią. Daiginimui reikalinga šilta (apie 20 °C) ir šviesi vieta. Dygimas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, todėl svarbu būti kantriam. Pasirodžius daigeliams, užtikrink jiems daug šviesos ir gerą oro cirkuliaciją.
Daigelius augink vazonėliuose bent vienerius ar dvejus metus, kol jie sustiprės ir pasieks tinkamą dydį persodinimui į nuolatinę vietą. Per šį laiką juos reikia reguliariai laistyti, kartais patręšti silpnu trąšų tirpalu ir saugoti nuo tiesioginių vidurdienio saulės spindulių bei stiprių šalčių. Atmink, kad iš sėklų išauginti medeliai gali šiek tiek skirtis nuo motininio augalo savo savybėmis, pavyzdžiui, spyglių spalva ar augimo forma, tačiau tai yra natūralus genetinės įvairovės rezultatas.
Dauginimas auginiais ir skiepijimas
Dauginimas auginiais, arba vegetatyvinis dauginimas, yra būdas gauti augalą, kuris bus genetiškai identiškas motininiam. Tai ypač svarbu, norint išsaugoti specifines veislės savybes, tokias kaip svyranti lajos forma ar ypatingai melsva spyglių spalva. Atlasinio kedro auginiai šaknijasi gana sunkiai, todėl šis metodas reikalauja patirties ir tinkamų sąlygų. Geriausias laikas auginiams ruošti yra vėlyvas ruduo arba žiema, kai augalas yra ramybės būsenoje.
Auginiai ruošiami iš jaunų, vienmečių ūglių. Reikia nupjauti arba atsargiai nuplėšti su „kulniuku” (maža senesnės medienos dalimi) apie 10-15 cm ilgio šakelę. Nuo apatinės auginio dalies reikia pašalinti spyglius. Paruoštą auginį rekomenduojama pamirkyti į šaknijimąsi skatinančių hormonų miltelius, kad padidėtų sėkmės tikimybė. Auginius reikia sodinti į purų, sterilų substratą, pavyzdžiui, smėlio ir durpių mišinį, ir laikyti drėgnoje bei šiltoje aplinkoje, idealiausia – šiltnamyje su kontroliuojama drėgme.
Šaknijimosi procesas yra lėtas ir gali trukti kelis mėnesius ar net ilgiau. Visą šį laiką būtina palaikyti pastovią substrato drėgmę ir apsaugoti auginius nuo tiesioginių saulės spindulių. Sėkmingai įsišakniję auginiai pradės leisti naujus ūglius – tai ženklas, kad procesas pavyko. Po to juos galima palaipsniui pratinti prie aplinkos sąlygų ir vėliau persodinti į atskirus vazonus tolesniam auginimui. Dėl sudėtingumo šis metodas yra rečiau naudojamas mėgėjų sodininkystėje.
Skiepijimas yra kitas vegetatyvinio dauginimo būdas, dažniausiai naudojamas medelynuose, siekiant padauginti retas ir dekoratyvias kedrų veisles. Proceso metu norimos veislės šakelė (įskiepis) yra prijungiama prie kitos, atsparios kedro rūšies daigo (poskiepio) šaknų sistemos. Dažniausiai kaip poskiepis naudojamas paprastasis atlasinis kedras arba Himalajų kedras. Skiepijimas reikalauja didelio tikslumo ir specifinių įgūdžių, todėl paprastai yra patikimas profesionalams. Šis metodas užtikrina greitesnį rezultą ir garantuoja veislės savybių išsaugojimą.
