Nors tvirtas ir didingas atlasinis kedras yra laikomas gana atspariu augalu, jis, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Įvairūs patogenai ir vabzdžiai gali pakenkti jo išvaizdai, susilpninti augimą, o kai kuriais atvejais netgi sukelti medžio žūtį. Sėkminga kova su šiomis problemomis prasideda nuo prevencijos – stiprus ir sveikas medis, augantis tinkamomis sąlygomis, yra daug atsparesnis bet kokiems puolimams. Svarbu mokėti atpažinti pirmuosius ligų ar kenkėjų veiklos požymius, kad būtų galima laiku imtis tinkamų priemonių. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias atlasinio kedro ligas ir kenkėjus, aptarsime prevencijos svarbą ir veiksmingus kontrolės metodus.
Prevencinės priemonės ir bendra augalų sveikata
Pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija, kurios pagrindas – sveiko ir stipraus medžio auginimas. Stiprus augalas turi gerai veikiančią imuninę sistemą ir gali pats apsiginti nuo daugelio patogenų ir atremti nedideles kenkėjų atakas. Viskas prasideda nuo teisingo medelio pasodinimo. Pasirink saulėtą vietą su gerai drenuojamu dirvožemiu, nes užmirkimas yra viena pagrindinių šaknų ligų priežasčių. Užtikrink pakankamai erdvės, kad medis galėtų laisvai augti ir būtų gera oro cirkuliacija aplink lają, o tai mažina grybelinių ligų plitimo riziką.
Tinkama priežiūra yra kitas svarbus prevencijos ramstis. Subalansuotas laistymas, ypač jaunų medelių, padeda išvengti sausros sukeliamo streso, kuris silpnina medį ir daro jį patrauklesnį kenkėjams, pavyzdžiui, kinivarpoms. Venk perlaistymo, kuris sukelia šaknų puvinį. Saikingas tręšimas pavasarį suteikia medžiui reikalingų maisto medžiagų, tačiau pertręšimas, ypač azoto trąšomis, skatina silpnų ir ligoms jautrių ūglių augimą. Mulčiavimas aplink medį padeda palaikyti drėgmę, stabilizuoja dirvožemio temperatūrą ir neleidžia augti piktžolėms.
Reguliari medžio apžiūra yra būtina norint laiku pastebėti problemas. Bent kelis kartus per sezoną atidžiai apžiūrėk spyglius, šakas, kamieną ir net šaknų kaklelį. Ieškok bet kokių spalvos pasikeitimų, dėmių, neįprastų išaugų, kenkėjų pėdsakų, tokių kaip voratinkliai, lipnūs skysčiai ar skylutės žievėje. Kuo anksčiau pastebėsi problemą, tuo lengviau ir efektyviau galėsi ją išspręsti, dažnai net neprireikus cheminių priemonių.
Galiausiai, svarbi sanitarinė priežiūra. Nedelsdamas šalink visas nudžiūvusias, pažeistas ar akivaizdžiai sergančias šakas. Naudok aštrius ir švarius įrankius, o po genėjimo juos dezinfekuok, kad neperneštum ligų sukėlėjų kitiems augalams. Rudenį surink ir sunaikink nukritusius spyglius, ypač jei medis sirgo spygliakričiu. Šios paprastos, bet nuosekliai vykdomos prevencinės priemonės sukuria sveiką aplinką, kurioje atlasinis kedras gali klestėti ir sėkmingai atsispirti daugumai pavojų.
Daugiau straipsnių šia tema
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Grybelinės ligos yra viena dažniausių problemų, su kuriomis gali susidurti atlasinio kedro augintojai. Viena iš rimčiausių yra šaknų puvinys, kurį sukelia įvairūs dirvožemio grybai, tokie kaip Phytophthora ar Armillaria. Ši liga dažniausiai išsivysto prastai drenuojamoje, nuolat užmirkusioje dirvoje. Simptomai pasireiškia palaipsniui: spygliai praranda spalvą, gelsta, vėliau ruduoja ir byra, augimas sulėtėja. Kadangi problema yra po žeme, ją diagnozuoti sunku, o kai simptomai tampa akivaizdūs, medį išgelbėti dažnai būna per vėlu. Geriausia prevencija – geras drenažas.
Spygliakritis, sukeltas tokių grybų kaip Lophodermium ar Rhizosphaera, taip pat gali pažeisti kedrus. Ši liga pasireiškia dėmėmis ant spyglių, kurios vėliau plečiasi, spygliai pagelsta, paruduoja ir anksčiau laiko nukrenta. Dažniausiai pažeidžiami senesni, apatinėse šakose esantys spygliai. Liga labiau plinta drėgnu oru. Kovos priemonės apima pažeistų šakų išgenėjimą, nukritusių spyglių surinkimą ir sunaikinimą, kad būtų sumažintas infekcijos šaltinis. Sunkiais atvejais gali prireikti purškimo fungicidais, tačiau tai reikėtų daryti pavasarį, kai sprogsta nauji ūgliai.
Kankorėžių ir šakų džiūvimas (angl. tip blight), kurį sukelia Phomopsis ar Kabatina genties grybai, pažeidžia jaunus ūglius. Pavasarį nauji ūgliai staiga pagelsta, nudžiūsta ir lieka kaboti ant šakų. Liga dažniausiai plinta per lietaus lašus ir pažeidžia medžius, patiriančius stresą. Būtina kuo greičiau iškarpyti ir sunaikinti visus pažeistus ūglius, kerpant šiek tiek sveikos medienos dalies. Svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink medį, vengiant per tankaus sodinimo.
Nors pasitaiko rečiau, rūdys taip pat gali pažeisti kedrus. Tai sudėtingos grybelinės ligos, kurioms reikalingi du skirtingi augalai šeimininkai, kad užbaigtų savo vystymosi ciklą. Ant spyglių ar šakų gali atsirasti oranžinės ar gelsvos pūslelės, iš kurių byra sporos. Svarbu šalinti pažeistas dalis ir, jei įmanoma, naikinti antrąjį augalą šeimininką, augantį netoliese (dažnai tai būna įvairūs lapuočiai ar žoliniai augalai). Bendras medžio stiprinimas ir geros sanitarinės sąlygos padeda sumažinti grybelinių ligų riziką.
Daugiau straipsnių šia tema
Pagrindiniai kenkėjai, puolantys kedrus
Nors atlasinis kedras turi kvapius spyglius, kurie atbaido daugelį kenkėjų, kai kurie vabzdžiai vis tiek gali jam pakenkti. Vienas iš dažnesnių kenkėjų yra kedrinis amaras (Cedrobium laportei). Šie maži, pilkšvi vabzdžiai kolonijomis aptinka šakas ir ūglius, siurbdami augalo sultis. Jų veiklos pasekmė – susilpnėjęs augimas, spyglių pageltimas ir byrėjimas. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantis grybelis, padengiantis spyglius juodomis apnašomis ir trikdantis fotosintezę. Su nedidele amarų populiacija galima kovoti nuplaunant juos stipria vandens srove arba naudojant insekticidinį muilą.
Voratinklinės erkės yra dar vienas potencialus kenkėjas, ypač karštu ir sausu oru. Šie smulkūs, voragyviams priklausantys kenkėjai yra sunkiai pastebimi plika akimi. Jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai ant spyglių ir, esant didesniam užkrėtimui, plonyčiai voratinkliai tarp šakelių. Erkės taip pat siurbia sultis, todėl spygliai praranda spalvą, atrodo „išblukę” ir gali nukristi. Prevencijai svarbu palaikyti pakankamą oro drėgmę, periodiškai apipurškiant medį vandeniu. Esant dideliam paplitimui, gali prireikti akaricidų.
Patys pavojingiausi kenkėjai yra medienos graužikai, pavyzdžiui, įvairūs ūsuočiai ar kinivarpos. Šie vabalai ir jų lervos graužia takus po žieve arba giliau medienoje, pažeisdami medžio vandens ir maisto medžiagų transportavimo sistemą. Dažniausiai šie kenkėjai puola jau nusilpusius, stresą patiriančius medžius (dėl sausros, perlaistymo, mechaninių pažeidimų). Jų veiklos požymiai – mažos skylutės kamienyje, byrančios medienos dulkės, dervos išsiskyrimas. Kova su medienos kenkėjais yra labai sudėtinga, todėl svarbiausia yra prevencija – palaikyti medžio sveikatą ir gyvybingumą.
Retkarčiais jaunus kedro ūglius gali apgraužti skydamariai. Tai maži vabzdžiai, padengti skydeliu, kurie prisitvirtina prie augalo ir siurbia jo sultis. Jų pažeidimai panašūs į amarų, tačiau juos sunkiau kontroliuoti dėl apsauginio skydelio. Nedidelį kiekį galima tiesiog nugramdyti. Esant didesniam paplitimui, ankstyvą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, galima naudoti specialius aliejinius purškalus, kurie uždusina žiemojančius kenkėjus.
Bakterinės ligos ir abiotiniai veiksniai
Bakterinės ligos kedrams pasitaiko rečiau nei grybelinės, tačiau gali sukelti rimtų problemų. Viena iš tokių ligų yra bakterinis vėžys, kuris pasireiškia įdubusiomis, tamsiomis dėmėmis ar žaizdomis ant kamieno ir šakų. Iš šių žaizdų gali sunktis skystis. Bakterijos dažniausiai patenka per mechaninius pažeidimus ar netinkamo genėjimo žaizdas. Svarbu vengti bet kokių kamieno ir šakų pažeidimų. Pastebėjus pirmuosius simptomus, reikia išpjauti pažeistą audinį iki sveikos medienos ir žaizdą dezinfekuoti bei aptepti sodo tepalu.
Be gyvų organizmų sukeliamų ligų, atlasinio kedro sveikatą gali paveikti ir nepalankūs aplinkos, arba abiotiniai, veiksniai. Fiziologinė sausra žiemą yra dažna problema. Kai dirvožemis yra įšalęs, medžio šaknys negali paimti vandens, tačiau spygliai, ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis, toliau jį garina. Dėl to spygliai džiūsta, ruduoja ir pavasarį medis atrodo apdegęs. Prevencija – gausus rudeninis laistymas ir jaunų medelių pridengimas nuo žiemos saulės.
Saulės nudegimai taip pat yra abiotinis pažeidimas. Jie gali pažeisti ne tik spyglius, bet ir jaunų medelių kamieno žievę, ypač pietvakarinėje pusėje, kur žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį saulė dieną įkaitina žievę, o naktį ji staigiai atšąla. Dėl tokių temperatūros svyravimų žievė gali sutrūkinėti, o tai atveria kelią infekcijoms. Jaunų medelių kamienus žiemai galima apvynioti specialia apsaugine juosta arba nudažyti baltais, atspindinčiais dažais.
Maisto medžiagų trūkumas ar perteklius dirvožemyje taip pat gali sukelti simptomus, panašius į ligas. Pavyzdžiui, geležies ar magnio trūkumas šarminiame dirvožemyje sukelia spyglių pageltimą (chlorozę). Netinkamas pH, druskų perteklius (pvz., nuo gatvių barstymo žiemą) ar herbicidų patekimas į šaknų zoną taip pat gali stipriai pakenkti medžiui. Todėl prieš darant išvadą apie ligą, visada svarbu įvertinti visas galimas augimo sąlygas.
Integruota kenkėjų kontrolė ir gydymo būdai
Integruota kenkėjų kontrolė (IKK) yra holistinis požiūris, kuris apjungia įvairius metodus, siekiant valdyti ligas ir kenkėjus, minimaliai naudojant chemines priemones. IKK pagrindas yra prevencija ir reguliarus stebėjimas. Pastebėjus problemą ankstyvoje stadijoje, dažnai pakanka mechaninių kontrolės priemonių. Tai apima kenkėjų rinkimą rankomis, nuplovimą vandens srove (pvz., amarų), pažeistų augalo dalių iškarpymą ir sunaikinimą.
Biologinė kontrolė yra dar viena svarbi IKK dalis. Tai reiškia natūralių kenkėjų priešų, tokių kaip boružės (naikina amarus) ar grobuoniškos erkės (naikina voratinklines erkes), pritraukimą į sodą. Sukūrus palankią aplinką šiems naudingiems organizmams (pvz., sodinant įvairius žydinčius augalus), galima palaikyti natūralią pusiausvyrą ir sumažinti kenkėjų populiacijas. Taip pat galima naudoti biologinius preparatus, pagamintus iš bakterijų, grybų ar augalinių ekstraktų, kurie yra mažiau kenksmingi aplinkai nei sintetiniai pesticidai.
Cheminių priemonių – fungicidų (nuo grybų) ir insekticidų (nuo vabzdžių) – naudojimas turėtų būti paskutinė priemonė, kai kiti metodai yra neveiksmingi ir kyla reali grėsmė augalo gyvybei. Jei nusprendi naudoti cheminius preparatus, labai svarbu tiksliai identifikuoti problemą ir pasirinkti tinkamą, konkrečiai ligai ar kenkėjui skirtą priemonę. Visada griežtai laikykitės gamintojo instrukcijų dėl dozavimo, purškimo laiko ir saugumo reikalavimų. Netinkamas cheminių priemonių naudojimas gali pakenkti ne tik augalui, bet ir aplinkai, naudingiems vabzdžiams bei pačiam žmogui.
Galiausiai, svarbu suprasti, kad kartais, nepaisant visų pastangų, medžio išgelbėti nepavyksta, ypač jei jis serga rimta šaknų ar kamieno liga. Tokiu atveju svarbu laiku pašalinti sergantį medį, kad liga neplistų kitiems augalams. Sveikas požiūris į sodo priežiūrą, pagrįstas gamtos dėsnių supratimu, prevencija ir saikingu įsikišimu, yra pats patikimiausias kelias į gražų ir gyvybingą sodą, kuriame klestės ir jūsų atlasinis kedras.
