Atlasinis kedras, vertinamas dėl savo natūraliai susiformuojančios didingos ir elegantiškos piramidės formos lajos, dažniausiai nereikalauja intensyvaus genėjimo. Šis medis gražiausias tada, kai jam leidžiama augti laisvai, išlaikant savo prigimtinę struktūrą. Vis dėlto, tam tikrose situacijose genėjimas gali būti ne tik naudingas, bet ir būtinas medžio sveikatai, saugumui ir estetikai palaikyti. Svarbu suprasti genėjimo tikslus ir principus, žinoti, kada ir kaip tai daryti teisingai, nes netinkamas pjūvis gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Šiame straipsnyje aptarsime, kada ir kodėl verta imtis sekatoriaus, kokios yra pagrindinės genėjimo technikos ir kokių klaidų reikėtų vengti.
Genėjimo tikslai ir principai
Prieš pradedant genėti atlasinį kedrą, svarbiausia yra aiškiai suprasti, kokio tikslo siekiama. Dažniausiai genėjimas atliekamas dėl trijų pagrindinių priežasčių: sanitarinių, struktūrinių ir estetinių. Sanitarinis genėjimas yra pats svarbiausias ir būtiniausias. Jo tikslas – pašalinti visas negyvas, pažeistas, sergančias ar džiūstančias šakas. Tai ne tik pagerina medžio išvaizdą, bet ir užkerta kelią ligų bei kenkėjų plitimui, nes pažeista mediena yra puiki terpė įvairiems patogenams veistis.
Struktūrinis genėjimas atliekamas siekiant pagerinti medžio lajos sandarą ir užtikrinti jo ilgaamžiškumą. Tai ypač aktualu jauniems medžiams. Šio genėjimo metu šalinamos konkuruojančios viršūnės (paliekant vieną, stipriausią), silpnos, per tankiai augančios ar nepageidaujamu kampu besiformuojančios šakos. Tinkamai suformuota struktūra su tvirtu centriniu kamienu ir gerai išsidėsčiusiomis šakomis padaro medį atsparesnį vėjui ir sniego apkrovai ateityje.
Estetinis genėjimas yra mažiausiai būtinas ir turėtų būti atliekamas labai atsargiai. Jo tikslas – šiek tiek pakoreguoti lajos formą, apriboti jos dydį ar pritaikyti prie aplinkos. Pavyzdžiui, gali tekti pašalinti apatines šakas, jei jos trukdo praeiti ar prižiūrėti veją. Tačiau svarbu prisiminti, kad atlasinis kedras gražiausias natūralios formos, todėl reikėtų vengti drastiško formavimo į griežtas geometrines figūras. Bet koks estetinis genėjimas turėtų tik pabrėžti, o ne keisti natūralią medžio augimo liniją.
Pagrindinis principas, kuriuo reikia vadovautis genint kedrus, yra minimalizmas. Kiekvienas pjūvis yra žaizda, per kurią gali patekti infekcija. Todėl genėti reikia tik tada, kai tai tikrai būtina. Kitas svarbus principas – niekada nepašalinti daugiau nei 25% gyvos lajos per vienerius metus. Per didelis genėjimas sukelia medžiui didelį stresą, gali sutrikdyti jo augimą ir netgi sukelti žūtį. Visada geriau genėti po truputį per kelis metus, nei viską atlikti vienu kartu.
Daugiau straipsnių šia tema
Tinkamiausias laikas genėjimui
Tinkamo laiko pasirinkimas yra vienas svarbiausių sėkmingo genėjimo veiksnių. Geriausias laikas daugumai genėjimo darbų, ypač jei tenka šalinti didesnes gyvas šakas, yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kol medis dar yra ramybės būsenoje (dormancijos periodu). Genint šiuo metu, sumažinama sulčių tekėjimo rizika, medis patiria mažiau streso, o žaizdos pradeda gyti iškart, kai tik pavasarį prasideda aktyvus augimas. Be to, kai medis yra be spyglių (šiuo atveju – su prigludusiais), geriau matoma visa lajos struktūra, todėl lengviau priimti teisingus sprendimus.
Sanitarinį genėjimą, t.y. sausų, nulūžusių ar ligotų šakų šalinimą, galima atlikti bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebima problema. Negyvos šakos nekelia pavojaus medžiui dėl sulčių tekėjimo, o jų pašalinimas yra svarbus dėl ligų prevencijos ir saugumo. Kuo greičiau pašalinsi pažeistą šaką, tuo mažesnė tikimybė, kad per ją į medį pateks infekcija.
Lengvą formavimą ar karpymą, pavyzdžiui, norint sutankinti lają ar šiek tiek apriboti jaunų ūglių augimą, galima atlikti ir vasaros pradžioje, po to, kai baigiasi pagrindinis pavasarinis augimo spurtas. Šiuo metu galima patrumpinti jaunus, dar nesumedėjusius ūglius. Tačiau reikėtų vengti genėjimo karštomis ir sausomis vasaros dienomis, nes tai gali sukelti papildomą stresą medžiui.
Kategoriškai reikėtų vengti genėjimo rudenį. Rudenį atlikti pjūviai nespėja gerai užgyti iki žiemos, todėl padidėja rizika, kad per žaizdas į medį pateks šalčio pažeidimų ar grybelinių infekcijų. Taip pat vėlyvas genėjimas gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti ir nušals per pirmuosius šalčius, be reikalo išeikvodami medžio energijos atsargas.
Daugiau straipsnių šia tema
Reikalingi įrankiai ir jų paruošimas
Tinkami ir gerai paruošti įrankiai yra būtini norint atlikti švarų ir saugų genėjimą. Pagrindiniai įrankiai, kurių gali prireikti, yra genėjimo sekatorius, genėjimo žirklės su ilgomis rankenomis ir genėjimo pjūklas. Sekatorius tinka plonoms, iki 2 cm skersmens šakelėms kirpti. Didesnėms šakoms, iki 4-5 cm skersmens, patogiau naudoti žirkles su ilgomis rankenomis, kurios suteikia didesnę jėgą. Storas šakas reikia pjauti specialiu genėjimo pjūklu, kuris dažniausiai turi lenktą geležtę ir yra pritaikytas pjauti traukiant.
Svarbiausia įrankių savybė – aštrumas. Atšipę įrankiai ne pjauna, o gniuždo ir plėšo medieną, palikdami nelygias, sunkiai gyjančias žaizdas. Tokios žaizdos yra daug jautresnės infekcijoms. Prieš kiekvieną genėjimą įsitikink, kad tavo įrankiai yra gerai pagaląsti. Lygus ir švarus pjūvis gyja daug greičiau ir kelia mažesnę riziką medžiui.
Ne mažiau svarbi yra ir įrankių švara. Ant genėjimo įrankių gali kauptis įvairių ligų sukėlėjai – grybelių sporos, bakterijos. Kerpant sergančią šaką ir po to sveikas, galima lengvai pernešti infekciją. Todėl prieš pradedant darbą ir ypač pereinant nuo vieno medžio prie kito, būtina dezinfekuoti įrankių ašmenis. Tam tinka spiritas, denatūratas arba specialūs dezinfekciniai skysčiai. Dezinfekuoti ypač svarbu po to, kai buvo nupjauta akivaizdžiai serganti šaka.
Dirbant su didesniais medžiais, būtina pasirūpinti ir asmeniniu saugumu. Dėvėk tvirtas pirštines, kad apsaugotum rankas. Pjaunant aukštai esančias šakas, naudok apsauginius akinius, kad pjuvenos ar krintančios šakelės nepatektų į akis. Jei reikia lipti kopėčiomis, įsitikink, kad jos stovi stabiliai. Pjaunant dideles, sunkias šakas, reikėtų tai daryti dalimis, kad krintanti šaka nepažeistų žemiau esančių šakų ar paties tavęs.
Pagrindinės genėjimo technikos
Teisinga pjovimo technika yra labai svarbi, kad žaizda gyjant teisingai „užsitrauktų”. Pjaunant šaką, pjūvis turi būti atliekamas ne per arti kamieno ir ne per toli nuo jo. Reikia rasti vadinamąją „šakos apykaklę” – tai nedidelis sustorėjimas toje vietoje, kur šaka jungiasi su kamienu. Būtent šioje apykaklėje yra specializuoti audiniai, kurie atsakingi už žaizdos gijimą. Pjūvį reikia daryti iškart už šios apykaklės, jos nepažeidžiant. Nereikia palikti ir ilgo stuobrelio, nes jis pamažu nudžius ir taps puikia terpe grybams.
Pjaunant didesnę ir sunkesnę šaką, būtina naudoti trijų pjūvių metodą, kad būtų išvengta žievės atplėšimo nuo kamieno. Pirmas pjūvis daromas iš šakos apačios, maždaug 30-40 cm atstumu nuo kamieno, įpjaunant maždaug trečdalį šakos storio. Antras pjūvis daromas iš viršaus, keliais centimetrais toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Pjaunant šaka nulūš ties šiais pjūviais, o jos svoris nebeplėš žievės nuo kamieno. Galiausiai, likęs trumpas stuobrelis nupjaunamas trečiuoju, galutiniu pjūviu, jau laikantis šakos apykaklės taisyklės.
Jaunų ūglių trumpinimas, siekiant sutankinti lają, atliekamas kitaip. Reikia kirpti tik jauną, šių metų prieaugį. Kirpimo vieta turėtų būti ties spyglių kuokšteliu ar šoniniu pumpuru. Tai paskatins šakojimąsi ir laja taps tankesnė. Tačiau svarbu žinoti, kad atlasinis kedras, kaip ir daugelis kitų spygliuočių, neturi miegančių pumpurų ant senos, plikos medienos. Tai reiškia, kad jei nukirpsi šaką iki vietos, kurioje nėra spyglių, nauji ūgliai iš tos vietos nebeišaugs ir liks plikas galas.
Po genėjimo didesnių nei 2-3 cm skersmens žaizdų anksčiau būdavo rekomenduojama aptepti sodo tepalu. Tačiau šiuolaikinės rekomendacijos teigia, kad medis geriausiai sugeba užsigydyti žaizdas pats, o tepalai kartais gali netgi pakenkti, sulaikydami drėgmę ir sudarydami palankias sąlygas puviniui. Sodo tepalą verta naudoti tik tuo atveju, jei genėjimas atliekamas nepalankiu metu arba jei yra didelė specifinių ligų plitimo rizika. Svarbiau yra atlikti švarų ir teisingą pjūvį.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Viena iš dažniausių klaidų – genėjimas be aiškaus tikslo. Prieš imant įrankius, visada reikia atsitraukti, apžiūrėti medį iš visų pusių ir gerai apgalvoti, kurias šakas ir kodėl reikia pašalinti. Impulsyvus karpymas dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Kiekvienas pjūvis turi būti pagrįstas. Atmink, kad nupjautos šakos atgal nepridėsi, todėl geriau nupjauti mažiau, nei per daug.
Kita didelė klaida yra per drastiškas genėjimas vienu metu. Kaip minėta, negalima pašalinti daugiau nei ketvirtadalio gyvos medžio lajos per vieną sezoną. Medis, praradęs didelę dalį savo spyglių, kurie gamina energiją, patiria didžiulį šoką. Jis gali nusilpti, tapti neatsparus ligoms arba net visai nustoti augti. Jei reikia atlikti didelės apimties genėjimą, geriau jį išskaidyti per 2-3 metus.
Netinkama pjovimo technika taip pat yra dažna problema. Palikti per ilgi stuobreliai džiūsta ir pūva, o pjūvis per arti kamieno, pažeidžiant šakos apykaklę, sutrikdo natūralų gijimo procesą. Lygiai taip pat žalinga yra žievės atplėšimas pjaunant sunkias šakas, nenaudojant trijų pjūvių metodo. Didelė, atplėšta žaizda yra atviri vartai infekcijoms ir gali pakenkti visam kamienui.
Galiausiai, svarbu nepamiršti atlasinio kedro specifikos – jis neleidžia naujų ūglių iš senos medienos. Todėl bandymas smarkiai sumažinti medžio dydį, nukerpant šakas iki plikos vietos, baigsis tuo, kad medis liks subjaurotas ir nebeatgaus savo grožio. Jei medis užaugo per didelis savo vietai, drastiškas genėjimas nėra sprendimas. Vienintelė išeitis tokiu atveju yra medžio pašalinimas arba susitaikymas su jo dydžiu. Būtent todėl taip svarbu nuo pat pradžių parinkti medžiui tinkamą vietą, įvertinant jo būsimą dydį.
