Sėkmingas ametistinio hiacinto peržiemojimas yra esminė sąlyga, lemianti jo ilgaamžiškumą ir gebėjimą kasmet džiuginti gausiu žydėjimu. Nors šis augalas yra kilęs iš kalnuotų vietovių ir pasižymi gana geru atsparumu šalčiui, tam tikros priemonės, ypač regionuose su atšiauriomis ar besniegėmis žiemomis, gali padėti užtikrinti jo saugumą. Tinkamas paruošimas žiemai apima ne tik apsaugą nuo šalčio, bet ir nuo perteklinės drėgmės bei graužikų, kurie gali pažeisti svogūnėlius ramybės periodu. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kaip paruošti ametistinius hiacintus žiemai, kokias mulčiavimo priemones naudoti ir kaip prižiūrėti vazonuose auginamus augalus šaltuoju metų laiku.
Ametistinio hiacinto atsparumas šalčiui priklauso nuo konkrečios veislės ir auginimo sąlygų. Paprastai jis priskiriamas 4–8 atšiaurumo zonoms pagal USDA klasifikaciją, o tai reiškia, kad gali ištverti temperatūrą iki -34 °C, ypač jei žemę dengia stora sniego danga. Sniegas veikia kaip natūralus izoliatorius, apsaugantis dirvožemį ir jame esančius svogūnėlius nuo gilaus įšalo ir staigių temperatūros svyravimų. Tačiau didžiausią pavojų kelia besniegės žiemos su stipriais šalčiais, kai dirva gali peršalti labai giliai.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasarą, po augalo žydėjimo. Svarbu leisti lapams natūraliai nugelsti ir nudžiūti, nes šiuo metu vyksta maisto medžiagų kaupimas svogūnėlyje. Stiprus ir sveikas svogūnėlis yra kur kas atsparesnis žiemos negandoms. Taip pat svarbu užtikrinti, kad ramybės periodu dirvožemis aplink svogūnėlius nebūtų per drėgnas. Perteklinė drėgmė rudenį ir žiemą gali sukelti puvinius, ir svogūnėlis tiesiog neišgyvens iki pavasario.
Pagrindinė priemonė, padedanti apsaugoti augalus nuo šalčio, yra mulčiavimas. Mulčias ne tik apsaugo nuo šalčio, bet ir padeda išlaikyti stabilesnę dirvožemio temperatūrą, apsaugo nuo staigių atšilimų ir atšalimų, kurie gali išprovokuoti per ankstyvą augalo dygimą. Tinkamai parinktas ir laiku uždėtas mulčias yra geriausia investicija į sėkmingą ametistinio hiacinto peržiemojimą.
Pasiruošimas žiemai atvirame grunte
Pasiruošimas ametistinio hiacinto žiemojimui atvirame grunte prasideda rudenį. Prieš prasidedant šalčiams, reikėtų sutvarkyti gėlyną: pašalinti nudžiūvusius augalo lapus, jei jie dar nebuvo pašalinti vasarą, ir išravėti piktžoles. Švari aplinka aplink augalus sumažina riziką, kad po mulčio sluoksniu ar sniegu įsiveis ligų sukėlėjai ar kenkėjai. Taip pat rudenį galima patręšti dirvą kalio ir fosforo trąšomis, kurios stiprina svogūnėlius ir didina jų atsparumą šalčiui.
Svarbus aspektas yra dirvožemio drėgmė. Nors vasarą ir rudenį perteklinė drėgmė yra pavojinga, svarbu, kad svogūnėliai į žiemą neišeitų visiškai išdžiūvusioje dirvoje. Jei ruduo yra labai sausas, prieš pat užšąlant dirvai, augalus galima vieną kartą saikingai palaistyti. Tai padės svogūnėliams išlaikyti gyvybingumą. Tačiau jei rudenį netrūksta kritulių, papildomai laistyti tikrai nereikia.
Vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti, ateina laikas mulčiavimui. Per anksti uždėtas mulčias gali pakenkti, nes po juo esanti šilta ir drėgna žemė gali išprovokuoti svogūnėlių puvimą arba per ankstyvą augimą. Geriausia palaukti pirmųjų stipresnių šalnų, kurios signalizuoja, kad augalas jau visiškai perėjo į ramybės būseną. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5–10 cm storio.
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka didelių šalčių pavojaus, mulčią reikia atsargiai pašalinti. Tai geriausia daryti palaipsniui, per kelias dienas, kad augalai nepatirtų streso dėl staigaus aplinkos pasikeitimo. Laiku nepašalintas mulčias lėtina dirvožemio atšilimą, vėlina augalų dygimą ir gali sudaryti palankias sąlygas puviniams plisti. Pašalinus mulčią, dirvos paviršių galima švelniai supurenti, kad pagerėtų oro patekimas į šaknis.
Mulčiavimo medžiagų pasirinkimas
Mulčiavimo medžiagų pasirinkimas yra gana platus, tačiau svarbiausia, kad jos būtų laidžios orui ir nesusigulėtų į kietą, nepralaidžią plutą. Viena iš geriausių ir lengviausiai prieinamų medžiagų yra sausi medžių lapai. Geriausiai tinka ąžuolo, klevo ar kitų stambialapių medžių lapai. Juos reikėtų rinkti sausu oru. Kad lapų nenupūstų vėjas, juos galima prispausti eglių ar pušų šakomis. Spygliuočių šakos pačios savaime taip pat yra puiki priedanga, nes sulaiko sniegą ir apsaugo nuo graužikų.
Durpės taip pat dažnai naudojamos mulčiavimui. Jos gerai izoliuoja šilumą, tačiau turi vieną trūkumą – linkusios sugerti daug drėgmės ir pavasarį gali sudaryti kietą plutą, kurią sunku pašalinti. Be to, durpės rūgština dirvožemį, o ametistiniai hiacintai mėgsta neutralią ar šarminę reakciją. Todėl naudojant durpes, reikėtų rinktis neutralizuotas durpes ir pavasarį jas atsargiai nuimti, o ne įterpti į dirvą.
Gerai perpuvęs kompostas ar sodo žemė taip pat gali būti naudojami kaip mulčias. Šios medžiagos ne tik apsaugo nuo šalčio, bet ir pavasarį praturtina dirvožemį maisto medžiagomis. Tačiau svarbu naudoti tik visiškai subrendusį kompostą, kuriame nėra piktžolių sėklų ar ligų sukėjėjų. Mulčiuojant kompostu, sluoksnis gali būti šiek tiek plonesnis nei naudojant lapus, apie 5 cm.
Spygliai, smulkinta medžių žievė ar šiaudai taip pat yra tinkamos mulčiavimo medžiagos. Spygliai ir žievė yra ilgaamžiai, gerai praleidžia orą ir lėtai suyra. Šiaudai taip pat gerai izoliuoja, tačiau juose gali mėgti slėptis pelės, kurios gali pažeisti svogūnėlius. Todėl naudojant šiaudus, reikėtų pasirūpinti apsauga nuo graužikų, pavyzdžiui, padėti specialių jaukų. Svarbiausia – vengti naudoti pjuvenas, kurios sušlapusios sulimpa ir sudaro nepralaidų sluoksnį.
Žiemojimas vazonuose
Ametistinių hiacintų, auginamų vazonuose ar konteineriuose, žiemojimas reikalauja daugiau dėmesio, nes žemė mažoje talpoje peršąla daug greičiau ir giliau nei atvirame grunte. Palikti vazonus lauke be jokios apsaugos per žiemą yra labai rizikinga – svogūnėliai beveik garantuotai iššals. Todėl būtina imtis papildomų apsaugos priemonių. Yra keli patikimi būdai, kaip išsaugoti vazonuose auginamus augalus.
Vienas iš paprasčiausių būdų – įkasti vazoną į žemę. Sode galima iškasti duobę, į kurią tilptų visas vazonas, ir įstatyti jį taip, kad vazono kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Iš viršaus sodinimo vietą galima papildomai pamulčiuoti lapais ar eglių šakomis, kaip ir grunte augančius augalus. Įkasus vazoną į žemę, jis bus apsaugotas nuo staigių temperatūros svyravimų ir stipraus peršalimo. Pavasarį vazoną galima iškasti ir vėl pastatyti į norimą vietą.
Kitas būdas – perkelti vazonus į vėsią, nešildomą patalpą, kurioje temperatūra žiemą laikosi šiek tiek aukščiau nulio (nuo +2 iki +8 °C). Tam puikiai tinka rūsys, garažas, nešildomas šiltnamis ar įstiklintas balkonas. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi, nes šviesoje augalai gali pradėti per anksti dygti. Laikant vazonus patalpoje, juos reikia labai saikingai palaistyti kartą ar du per visą žiemą, kad substratas visiškai neišdžiūtų, bet ir nebūtų šlapias.
Jei nėra galimybės įkasti vazonų ar perkelti į patalpą, galima bandyti juos apšiltinti lauke. Vazonus reikėtų sustatyti į grupę prie pastato sienos, apsaugotoje nuo vėjo vietoje. Tuomet visą grupę galima apdėti putplasčio plokštėmis, apvynioti agroplėvele, burbuline plėvele ar senomis antklodėmis. Iš viršaus taip pat reikėtų uždėti apsaugą nuo drėgmės. Svarbu palikti mažas angas ventiliacijai, kad po apdangalu nesikauptų kondensatas. Šis būdas yra sudėtingesnis ir mažiau patikimas nei pirmieji du.
Apsauga nuo graužikų ir drėgmės pertekliaus
Žiemą ramybės būsenoje esantys svogūnėliai gali tapti lengvu grobiu įvairiems graužikams, ypač pelėms ir pelėnams. Jie gali iškasti ir suėsti svogūnėlius, padarydami didelę žalą gėlynui. Apsaugai nuo graužikų galima naudoti kelias priemones. Vienas iš būdų – sodinti svogūnėlius specialiose plastikinėse ar metalinėse pintinėse. Šios pintinės įkasamos į žemę kartu su svogūnėliais ir apsaugo juos iš apačios bei šonų.
Kita priemonė – naudoti repelentus, t.y. atbaidančias medžiagas. Graužikai nemėgsta kai kurių augalų kvapo. Pavyzdžiui, šalia ametistinių hiacintų galima sodinti narcizus, kurių svogūnėliai yra nuodingi ir atbaido graužikus. Taip pat manoma, kad peles atbaido fritiliarijų (margučių) kvapas. Mulčiuojant galima naudoti eglių ar pušų šakas, kurių aštrūs spygliai nepatinka graužikams. Galiausiai, galima naudoti specialius jauko masalus, tačiau su jais reikia elgtis atsargiai, ypač jei sode būna naminių gyvūnų ar mažų vaikų.
Drėgmės perteklius yra ne mažesnis priešas nei šaltis. Rudenį ir žiemą, ypač atlydžių metu, susikaupęs vanduo gali sukelti svogūnėlių puvimą. Todėl dar kartą svarbu pabrėžti drenažo svarbą. Sodinimo vieta turi būti tokia, kad joje neužsistovėtų vanduo. Jei gėlynas yra žemesnėje vietoje, galima suformuoti pakeltą lysvę. Tai užtikrins, kad vandens perteklius natūraliai nutekės.
Vazonuose auginamiems augalams drėgmės kontrolė yra dar svarbesnė. Žiemojimui nešant vazonus į patalpą, reikia įsitikinti, kad substratas yra tik šiek tiek drėgnas, o ne šlapias. Per žiemą laistyti reikia minimaliai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų šaknys. Prieš pavasarį išnešant vazonus į lauką, taip pat reikėtų įvertinti substrato drėgmę ir vengti perlaistymo, kol augalas nepradėjo aktyviai augti.
