Nors ametistinis hiacintas yra laikomas gana atspariu ir nereikliu augalu, kartais jis taip pat gali nukentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Savalaikis problemų atpažinimas ir tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių taikymas yra būtini norint išlaikyti augalus sveikus ir dekoratyvius. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, ypač dėl per didelės drėgmės ir prasto drenažo, kurie sudaro palankias sąlygas grybinių ligų plitimui. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias ametistinio hiacinto ligas, kenkėjus, jų atpažinimo požymius, prevencijos būdus ir efektyviausias kontrolės priemones, padėsiančias apsaugoti jūsų augalus.
Svarbiausias žingsnis siekiant išvengti ligų ir kenkėjų yra prevencija. Sveikas, stiprus ir geromis sąlygomis augantis augalas yra natūraliai atsparesnis daugeliui problemų. Todėl būtina užtikrinti, kad ametistiniai hiacintai būtų pasodinti tinkamoje vietoje – saulėtoje, su gerai drenuojamu dirvožemiu. Reikėtų vengti sodinti per tankiai, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija aplink augalus, kas mažina grybinių ligų plitimo riziką. Taip pat svarbu reguliariai šalinti piktžoles, kurios gali būti ligų sukėlėjų ar kenkėjų prieglobsčiu.
Kita svarbi prevencinė priemonė – sėjomaina. Nerekomenduojama sodinti svogūninių augalų toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, nes dirvožemyje kaupiasi specifiniai ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Prieš sodinant, visada reikėtų atidžiai apžiūrėti svogūnėlius. Būtina naudoti tik sveikus, kietus, be jokių dėmių, pelėsio ar puvinio požymių svogūnėlius. Įsigytus svogūnėlius prieš sodinimą galima profilaktiškai beicuoti fungicidų tirpalu, kad būtų sunaikintos galimos grybinių ligų užuomazgos.
Kenkėjų kontrolė taip pat prasideda nuo prevencijos. Reguliarus augalų apžiūrėjimas leidžia laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų antplūdžio požymius ir imtis veiksmų, kol populiacija dar nėra didelė. Daugelį kenkėjų galima kontroliuoti naudojant ekologiškas priemones, tokias kaip naudingųjų vabzdžių, pavyzdžiui, boružėlių, pritraukimas į sodą. Svarbu prisiminti, kad cheminiai insekticidai turėtų būti naudojami tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės yra neveiksmingos, nes jie gali pakenkti ir naudingajai sodo faunai.
Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos
Grybinės ligos yra didžiausia grėsmė ametistiniams hiacintams, ypač jei auginimo sąlygos yra netinkamos. Viena iš labiausiai paplitusių problemų yra svogūnėlių puvinys, kurį gali sukelti įvairūs dirvožemyje gyvenantys grybai (pvz., Fusarium, Penicillium, Botrytis). Ši liga dažniausiai išsivysto dėl per didelės drėgmės, prasto drenažo ir mechaninių svogūnėlių pažeidimų. Pažeisti svogūnėliai suminkštėja, patamsėja, ant jų gali atsirasti baltas, rausvas ar pilkas pelėsinis apnašas. Augalas, išaugęs iš tokio svogūnėlio, būna silpnas, gelsta, o kartais visai neišdygsta.
Norint išvengti svogūnėlių puvinio, svarbiausia yra užtikrinti puikų drenažą sodinimo vietoje. Sunkias dirvas būtina pagerinti smėliu ar žvyru. Taip pat svarbu neperlaistyti augalų, ypač ramybės periodu. Sodinant reikia stengtis nepažeisti svogūnėlių. Jei vasarą svogūnėliai iškasami laikymui, juos būtina gerai išdžiovinti ir laikyti vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Pastebėjus ligotus augalus gėlyne, juos reikėtų nedelsiant pašalinti kartu su aplinkine žeme, kad liga neplistų toliau.
Kita galima grybinė liga – pilkasis kekeras (Botrytis cinerea). Ši liga pažeidžia įvairias augalo dalis: lapus, stiebus ir žiedus. Ant pažeistų audinių atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios drėgnu oru greitai plečiasi ir pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Liga ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru. Pilkasis kekeras gali pažeisti ir svogūnėlius sandėliavimo metu, sukeldamas sausąjį puvinį.
Prevencijai nuo pilkojo kekero svarbu vengti per tankaus sodinimo, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Reikėtų laistyti augalus ryte, stengiantis nesulieti lapų ir žiedų. Nužydėjusius žiedus ir pažeistus lapus reikia laiku pašalinti. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistas augalo dalis reikia nedelsiant iškirpti ir sunaikinti. Esant stipriam ligos išplitimui, gali prireikti purkšti fungicidais, tačiau geriausia to išvengti taikant tinkamas prevencines priemones.
Kenkėjai ir jų kontrolė
Ametistiniai hiacintai nėra labai dažnai puolami kenkėjų, tačiau kartais problemų gali sukelti amarai, tripsai, šliužai ar svogūninės musės. Amarai yra smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, kurie dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, gelsta, augalas silpsta. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai.
Kovojant su amarais, pirmiausia galima bandyti juos nuplauti stipria vandens srove. Esant nedideliam antplūdžiui, veiksminga priemonė yra purškimas žaliojo muilo ar ūkiško muilo tirpalu. Taip pat galima naudoti augalinius insekticidus, pavyzdžiui, dilgėlių ar česnakų ištraukas. Į sodą pritraukus natūralių amarų priešų – boružėlių, auksaakių ar žiedmusių lervų – galima efektyviai kontroliuoti jų populiaciją. Cheminiai insekticidai turėtų būti naudojami tik kraštutiniu atveju.
Šliužai ir sraigės gali pakenkti jauniems ametistinio hiacinto lapams ir ūgliams, ypač drėgnu oru. Jie išgraužia lapuose netaisyklingos formos skyles, palikdami blizgių gleivių pėdsakus. Kovai su šliužais yra įvairių priemonių. Galima juos rinkti rankomis vakare arba anksti ryte. Aplink augalus galima paberti aštrių medžiagų, tokių kaip susmulkinti kiaušinių lukštai, pelenai ar specialios granulės, kurios atbaido moliuskus. Taip pat veiksmingos yra alaus gaudyklės.
Svogūninė musė yra pavojingesnis kenkėjas, nors ametistinius hiacintus puola rečiau nei valgomuosius svogūnus. Musės lervos įsigraužia į svogūnėlį ir jį ardo iš vidaus. Pažeistas augalas pradeda vysti, gelsti, o svogūnėlis suminkštėja ir pradeda pūti. Prevencijai svarbu laikytis sėjomainos, nesodinti augalų ten, kur anksčiau augo kiti svogūniniai augalai. Sodinimo metu svogūnėlius galima apdulkinti pelenais. Ankstyvą pavasarį lysves galima uždengti agroplėvele, kad musės negalėtų padėti kiaušinėlių arti augalų.
Virusinės ligos ir prevencija
Virusinės ligos yra ypač pavojingos, nes joms nėra veiksmingų gydymo priemonių. Augalą, užsikrėtusį virusu, dažniausiai tenka sunaikinti, kad liga neplistų toliau. Virusai sukelia įvairius simptomus, tokius kaip lapų ir žiedų deformacija, augimo sulėtėjimas, nekrozinės dėmės, dryžiai ar mozaikiškas lapų spalvos pasikeitimas (šviesiai žalios ir tamsiai žalios spalvos dėmės). Žiedai gali būti smulkesni, išblukę arba margi, neįprastos spalvos.
Dažniausiai virusus perneša sultis čiulpiantys kenkėjai, tokie kaip amarai ir tripsai. Todėl efektyvi šių kenkėjų kontrolė yra svarbiausia virusinių ligų prevencijos priemonė. Taip pat virusai gali plisti per užkrėstus sodo įrankius (sekatorius, peilius), todėl po darbo su sergančiais augalais įrankius būtina dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekantu. Nereikėtų imti sodinamosios medžiagos (svogūnėlių) nuo augalų, kurie rodo bet kokius ligos požymius.
Svarbiausia prevencinė priemonė yra naudoti tik sveiką, sertifikuotą sodinamąją medžiagą iš patikimų šaltinių. Prieš sodinant visada reikia atidžiai apžiūrėti svogūnėlius. Jei svogūnėlis atrodo įtartinai, yra minkštas ar deformuotas, geriau jo nesodinti. Pastebėjus gėlyne augalą su virusinės ligos simptomais, jį reikia nedelsiant iškasti su visu šaknų gumulu ir sunaikinti (geriausia sudeginti), o ne mesti į kompostą.
Nors ametistiniai hiacintai nėra dažnai pažeidžiami virusų, budrumas visada yra svarbus. Atkreipiant dėmesį į augalų išvaizdą ir laiku šalinant bet kokius įtartinus egzempliorius, galima užkirsti kelią ligos plitimui visame gėlyne. Integruota apsauga, apimanti sveiką sodinamąją medžiagą, kenkėjų kontrolę ir sodo higieną, yra patikimiausias būdas išlaikyti augalus sveikus ir apsaugoti nuo nepagydomų virusinių infekcijų.
Fiziologinės problemos ir jų sprendimas
Kartais ametistinio hiacinto problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su fiziologiniais sutrikimais, kuriuos sukelia netinkamos auginimo sąlygos ar priežiūros klaidos. Viena iš dažnų problemų – augalas nežydi. To priežastys gali būti kelios. Viena iš jų – per anksti nupjauti lapai praėjusiais metais. Jei lapai pašalinami anksčiau, nei jie patys nugelsta, svogūnėlis nespėja sukaupti pakankamai maisto medžiagų žiediniams pumpurams suformuoti.
Kita nežydėjimo priežastis gali būti maisto medžiagų trūkumas dirvožemyje, ypač fosforo. Jei augalas auga skurdžioje dirvoje ir nėra tręšiamas, jis gali tiesiog neturėti jėgų žydėjimui. Taip pat nežydėti gali per smulkūs, dar nesubrendę dukteriniai svogūnėliai. Jiems reikia vienerių ar dvejų metų paaugti, kol jie pasieks žydėjimui reikalingą dydį. Per gilus pasodinimas taip pat gali vėlinti arba slopinti žydėjimą.
Kartais pastebima, kad augalų lapai gelsta per anksti, dar žydėjimo metu. Tai gali būti perlaistymo arba, atvirkščiai, didelės sausros požymis. Jei dirva nuolat šlapia, pradeda pūti šaknys, ir augalas nebegali pasisavinti vandens, todėl lapai gelsta. Jei pavasaris labai sausas ir karštas, augalas, stokodamas drėgmės, gali per anksti pradėti ramybės periodą. Svarbu palaikyti tolygią dirvožemio drėgmę viso aktyvaus augimo laikotarpiu.
Silpni, ištįsę ūgliai ir blyškūs lapai dažniausiai rodo šviesos trūkumą. Ametistiniai hiacintai mėgsta saulėtas vietas, ir augdami pavėsyje jie „stiebiasi” link šviesos. Tokie augalai ne tik atrodo neestetiškai, bet ir silpniau žydi. Jei pastebėjote tokią problemą, kitais metais reikėtų apsvarstyti galimybę persodinti augalus į saulėtesnę vietą. Tinkamų auginimo sąlygų užtikrinimas yra geriausias būdas išvengti daugelio fiziologinių problemų.
