Tinkamas ametistinio hiacinto genėjimas ir periodiškas atjauninimas yra svarbūs priežiūros darbai, padedantys išlaikyti augalo dekoratyvumą, skatinti gausų žydėjimą ir užtikrinti jo ilgaamžiškumą. Nors šis augalas nereikalauja sudėtingo ir dažno karpymo kaip daugelis krūmų ar daugiamečių gėlių, keli paprasti, bet laiku atlikti veiksmai gali ženkliai pagerinti jo būklę. Genėjimas šiuo atveju daugiausia apsiriboja nužydėjusių žiedynų pašalinimu, o atjauninimas – tai periodiškas peraugusių kerų iškasimas ir padalijimas. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kada ir kaip genėti ametistinius hiacintus ir kodėl būtina laiku atjauninti senus kerus.
Pagrindinis genėjimo tikslas, kalbant apie ametistinius hiacintus, yra neleisti augalui formuoti sėklų. Po žydėjimo augalas natūraliai visą savo energiją nukreipia į sėklų brandinimą, kad užtikrintų giminės pratęsimą. Tačiau sodininkystėje, kur siekiama kasmetinio gausaus žydėjimo, sėklų formavimas yra nepageidaujamas procesas. Jis eikvoja maisto medžiagas, kurios galėtų būti panaudotos svogūnėlio augimui ir stiprėjimui. Laiku pašalinus nužydėjusius žiedynus, augalas visą per lapus pagamintą energiją nukreipia į svogūnėlį, taip kaupdamas atsargas kitų metų žydėjimui.
Svarbu pabrėžti, kad ametistinio hiacinto genėjimas apsiriboja tik žiedynkočių pašalinimu. Jokiu būdu negalima kirpti ar kitaip šalinti lapų, kol jie patys natūraliai nenugels ir nenudžius. Lapai yra augalo „maisto fabrikas”, ir per ankstyvas jų pašalinimas prilygtų augalo badui. Ši taisyklė galioja absoliučiai daugumai pavasarį žydinčių svogūninių gėlių ir yra viena dažniausių priežasčių, kodėl jos kitais metais prastai žydi arba visai nežydi.
Atjauninimas, arba kero dalijimas, yra kita svarbi procedūra, kurią reikėtų atlikti kas kelerius metus. Ametistiniai hiacintai, augdami vienoje vietoje, laikui bėgant suformuoja tankius kerus iš daugybės dukterinių svogūnėlių. Kai kerui pasidaro per ankšta, augalai pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų. Dėl to žydėjimas gali susilpnėti, žiedai ir patys augalai susmulkėti. Kero padalijimas ne tik padaugina augalus, bet ir suteikia jiems naujos erdvės augti, taip atjauninant ir sustiprinant juos.
Nužydėjusių žiedų šalinimas
Praėjus ametistinio hiacinto žydėjimo pikui, kai žiedai pradeda vysti, ruduoti ir byrėti, ateina laikas atlikti procedūrą, angliškai vadinamą „deadheading”. Tai yra nužydėjusių žiedynų pašalinimas. Šis darbas turi dvejopą naudą. Pirma, jis pagerina estetinį gėlyno vaizdą. Nudžiūvę, netvarkingai atrodantys žiedynkočiai tikrai nepuošia augalo. Juos pašalinus, gėlynas atrodo tvarkingesnis, o žali augalo lapai dar kurį laiką išlieka dekoratyvūs.
Antra, ir svarbiausia, priežastis yra biologinė. Pašalinus žiedyną, sustabdomas sėklų dėžučių formavimasis. Kaip minėta, sėklų brandinimas reikalauja didelių energijos sąnaudų. Užkirsdami tam kelią, mes priverčiame augalą visą fotosintezės metu pagamintą energiją kaupti svogūnėlyje. Didesnis ir stipresnis svogūnėlis su didesnėmis maisto medžiagų atsargomis kitą pavasarį išaugins daugiau žiedų ir bus atsparesnis nepalankioms sąlygoms. Ši paprasta procedūra yra investicija į kitų metų žydėjimą.
Žiedynkotį reikėtų nukirpti kiek įmanoma žemiau, prie pat lapų pagrindo. Tam galima naudoti aštrų sekatorių, žirkles ar tiesiog nulaužti pirštais, jei stiebas lengvai lūžta. Svarbu atliekant šį darbą nepažeisti lapų. Jei auginate didelį plotą ametistinių hiacintų, šis darbas gali pareikalauti šiek tiek laiko, tačiau rezultatai tikrai to verti. Pašalintus žiedynkočius galima mesti į kompostą.
Jei norite surinkti augalo sėklas dauginimui, tuomet reikėtų palikti kelis stipriausius ir gražiausius žiedynus, kad jie subrandintų sėklas. Tačiau reikia nepamiršti, kad dauginimas sėklomis yra ilgas procesas, ir iš sėklų išauginti augalai pražys tik po kelerių metų. Be to, sėklomis dauginant veislinius augalus, palikuonys ne visada paveldi tėvines savybes. Todėl daugumai sodininkų, kurie siekia dekoratyvumo, rekomenduojama visus nužydėjusius žiedynus šalinti.
Lapų priežiūra po žydėjimo
Pati svarbiausia taisyklė, kurią reikia įsiminti prižiūrint ametistinius hiacintus (ir kitas svogūnines gėles) po žydėjimo, yra lapų neliečiamumas. Jokiu būdu negalima jų nupjauti, surišti į mazgus ar kitaip pažeisti, kol jie patys nepradės gelsti ir džiūti. Nors kai kuriems sodininkams gelstantys ir palaipsniui nykstantys lapai atrodo netvarkingai, jų funkcija šiuo laikotarpiu yra gyvybiškai svarbi augalo ateičiai. Lapai yra saulės energijos kolektoriai.
Po žydėjimo, maždaug 6-8 savaites, lapai aktyviai vykdo fotosintezę. Visos pagamintos organinės medžiagos (angliavandeniai) yra transportuojamos žemyn ir kaupiamos svogūnėlyje. Šios atsargos bus naudojamos kitą pavasarį naujų lapų ir žiedų auginimui. Jei lapus nupjausime per anksti, šis procesas nutrūks, ir svogūnėlis liks „alkanas”. Dėl to kitais metais augalas gali visai nežydėti arba išleisti tik kelis menkus lapelius.
Gelstantys lapai yra natūralus ženklas, kad maisto medžiagų kaupimo procesas eina į pabaigą ir augalas ruošiasi pereiti į ramybės būseną. Tik tada, kai lapai visiškai pagelsta, paruduoja ir lengvai atsiskiria nuo pagrindo juos patraukus, juos galima saugiai pašalinti. Paprastai tai įvyksta vasaros viduryje. Tvarkingai pašalinus nudžiūvusią lapiją, gėlynas vėl atrodys estetiškai.
Jei gelstantys lapai labai gadina gėlyno vaizdą, galima pasinaudoti keliomis gudrybėmis. Ametistinius hiacintus galima sodinti tarp vėliau sužaliuojančių daugiamečių gėlių, pavyzdžiui, melsvių, astilbių ar snapučių. Šių augalų vešli lapija, išaugusi vasaros pradžioje, natūraliai pridengs nykstančius hiacintų lapus. Taip pat galima juos auginti tarp žemaūgių dekoratyvinių žolių. Svarbiausia – kantrybė ir supratimas, kad šis ne itin dekoratyvus periodas yra būtinas augalo gyvavimo ciklui.
Kero atjauninimas dalijant
Ametistinis hiacintas, kaip ir daugelis svogūninių augalų, dauginasi vegetatyviškai, formuodamas dukterinius svogūnėlius. Po kelerių metų augimo vienoje vietoje, iš vieno svogūnėlio susidaro tankus keras, kuriame gali būti dešimtys įvairaus dydžio svogūnėlių. Kai kerui pasidaro per ankšta, prasideda konkurencija dėl išteklių. Dėl to augalai gali pradėti smulkėti, o žydėjimas – retėti. Tai yra aiškus signalas, kad atėjo laikas atjauninti kerą jį padalijant.
Šią procedūrą rekomenduojama atlikti kas 3–5 metus. Geriausias laikas tai daryti – vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo (nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios), kai augalas yra gilioje ramybės būsenoje. Šiuo metu svogūnėliai yra subrendę ir pasiruošę naujam augimo ciklui. Iškasus juos vasarą, galima juos iškart persodinti arba kurį laiką palaikyti sausoje, vėsioje vietoje iki rudens sodinimo.
Dalijimo procesas yra paprastas. Sodo šakėmis ar nedideliu kastuvėliu atsargiai, stengiantis nepažeisti, iškasamas visas keras. Svarbu kasti pakankamai plačiai aplink kerą, kad neperkirstumėte svogūnėlių. Iškėlus kerą ant žemės paviršiaus, atsargiai nupurtoma žemė. Tuomet rankomis švelniai atskiriami dukteriniai svogūnėliai. Paprastai jie atsiskiria gana lengvai. Reikėtų atskirti visus svogūnėlius, kurie jau yra pakankamai dideli ir turi savo šaknų pagrindą.
Atskyrus svogūnėlius, juos reikėtų perrūšiuoti. Pažeistus, supuvusius ar kitaip ligotus svogūnėlius reikia nedelsiant išmesti. Sveikus svogūnėlius galima sodinti į naują, iš anksto paruoštą vietą. Didžiausius svogūnėlius galima sodinti į gėlyną, kur jie greičiausiai žydės jau kitą pavasarį. Smulkesnius „vaikučius” geriausia pasodinti į atskirą lysvę ar vazoną paauginimui. Praėjus metams ar dvejiems, jie pasieks žydėjimui tinkamą dydį ir galės būti perkelti į nuolatinę vietą.
Kada ir kodėl atjauninimas yra būtinas
Atjauninimas yra būtinas ne tik dėl estetinių priežasčių, bet ir dėl augalo sveikatos. Per tankiai suaugę svogūnėliai ne tik konkuruoja dėl maisto medžiagų, bet ir sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Prasta oro cirkuliacija tankiame kere didina grybinių ligų, tokių kaip puvinys ar pilkasis kekeras, riziką. Be to, tankiame sąžalyne gali lengviau įsiveisti ir pasislėpti kenkėjai. Išskaidžius kerą, pagerėja oro judėjimas, sumažėja ligų tikimybė ir kiekvienas augalas gauna daugiau erdvės.
Pagrindinis signalas, rodantis, kad atjauninimas yra būtinas, yra susilpnėjęs žydėjimas. Jei anksčiau gausiai žydėjęs keras pradeda leisti vis mažiau žiedų, nors auginimo sąlygos nepasikeitė, tai beveik visada reiškia, kad augalams tapo per ankšta. Žiedai taip pat gali tapti smulkesni, o žiedynkočiai – trumpesni ir silpnesni. Tai rodo, kad svogūnėliai nebegauna pakankamai maisto medžiagų, kad suformuotų stiprius žiedynus.
Kitas požymis – vizualus kero sutankėjimas. Kai iš žemės pavasarį išlenda labai tankus lapų kuokštas, kuriame sunku atskirti pavienius augalus, tai ženklas, kad po žeme svogūnėliai yra susispaudę. Toks keras nebeturi erdvės plėstis, todėl jo augimas ir vystymasis sulėtėja. Periodiškas dalijimas yra natūralus būdas atnaujinti augalų populiaciją ir išlaikyti jų gyvybingumą.
Atjauninimas taip pat yra puikus būdas padauginti savo turimus augalus ir išplėsti jų plotą sode arba pasidalinti su draugais ir kaimynais. Iš vieno seno kero galima gauti keliolika ar net keliasdešimt naujų augalų. Tai leidžia be papildomų išlaidų sukurti didesnes ametistinių hiacintų grupes, kurios pavasarį atrodo ypač įspūdingai. Taigi, kero dalijimas yra naudingas visais atžvilgiais – jis atjaunina senus augalus, pagerina jų sveikatą ir žydėjimą bei leidžia padidinti jų skaičių.
