Šviesa yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių bet kurio augalo augimą ir vystymąsi, o amerikinei fitolakai ji turi ypatingą reikšmę. Kaip greitai augantis ir didelę lapų masę formuojantis augalas, fitolaka yra labai priklausoma nuo saulės energijos, kurią ji paverčia organinėmis medžiagomis fotosintezės proceso metu. Nors šis augalas pasižymi tam tikru lankstumu ir gali toleruoti įvairias apšvietimo sąlygas, nuo visiškos saulėkaitos iki dalinio pavėsio, būtent šviesos intensyvumas ir trukmė tiesiogiai veikia jo dydį, formą, lapų spalvą ir, svarbiausia, dekoratyvių uogų kekių gausumą. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime, kaip šviesa veikia fitolakos fiziologiją ir kaip parinkti optimalią auginimo vietą, kad šis įspūdingas augalas atskleistų visą savo grožį.
Amerikinė fitolaka yra heliofitas, t. y. šviesomėgis augalas, tačiau turintis ir sciofitinių (pavėsį mėgstančių) savybių, kas leidžia jam prisitaikyti. Idealiausios sąlygos šiam augalui yra ten, kur jis gauna bent 6-8 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Tokiomis sąlygomis fitolaka auga sparčiausiai, suformuoja tvirtą, kompaktišką kerą, o jos stiebai ir lapkočiai įgauna ryškiai raudoną ar purpurinę spalvą, kuri sudaro nuostabų kontrastą su sodriai žaliais lapais. Svarbiausia, kad gausi saulės šviesa skatina gausesnį žydėjimą, o tai tiesiogiai lemia didesnį uogų kekių skaičių rudenį.
Nors saulėkaita yra optimali, fitolaka stebėtinai gerai toleruoja ir dalinį pavėsį. Ji gali sėkmingai augti vietose, kurias saulė apšviečia tik dalį dienos, pavyzdžiui, ryte arba po pietų. Augdama puspavėsyje, ji gali išaugti net aukštesnė, nes stiebai linkę tįsti ieškodami šviesos. Tačiau tokio augalo keras bus retesnis, ne toks kompaktiškas, o stiebų ir lapų spalvos – ne tokios intensyvios. Žydėjimas ir derėjimas taip pat bus kuklesni nei saulėtoje vietoje.
Visiškas pavėsis amerikinei fitolakai nėra tinkamas. Nors ji gali išgyventi ir giliame medžių paunksnyje, toks augalas bus silpnas, ištįsęs, su mažais ir blyškiais lapais. Jis retai kada pražysta, o jei ir suformuoja kelis žiedynus, uogų neužmezga arba jos būna labai menkos. Todėl, norint mėgautis dekoratyvia fitolakos išvaizda, reikėtų vengti sodinti ją šiaurinėje pastatų pusėje ar po tankiais medžių lajomis, kur saulės spinduliai beveik nepatenka.
Šviesos poveikis fotosintezei ir augimui
Fotosintezė yra fundamentalus procesas, kurio metu augalai, naudodami saulės šviesos energiją, iš anglies dioksido ir vandens gamina gliukozę – pagrindinį energijos šaltinį. Amerikinės fitolakos dideli lapai yra tarsi saulės kolektoriai, sukurti maksimaliai efektyviai sugerti šviesą. Kuo daugiau šviesos gauna lapai, tuo intensyviau vyksta fotosintezė ir tuo daugiau energijos augalas pagamina savo augimui, vystymuisi ir dauginimuisi.
Šviesos intensyvumas tiesiogiai veikia fitolakos augimo greitį. Esant pakankamam apšvietimui, augalas greitai kaupia biomasę, augina tvirtus, storus stiebus ir didelius, sveikus lapus. Būtent dėl šios priežasties saulėtoje vietoje auganti fitolaka per vieną sezoną gali pasiekti įspūdingą 2-3 metrų aukštį. Šviesos trūkumas, priešingai, sulėtina fotosintezę, todėl augalas auga lėčiau, būna mažesnis ir silpnesnis.
Šviesa taip pat veikia augalo morfologiją, t. y. jo formą ir struktūrą. Esant dideliam apšvietimui, fitolaka formuoja trumpesnius tarpubamblius, todėl keras būna tankesnis ir kompaktiškesnis. Pavėsyje augalas patiria reiškinį, vadinamą etiolizacija: stiebai ištįsta, tarpubambliai pailgėja, nes augalas stengiasi „pasiekti” šviesos šaltinį. Dėl to keras tampa retas, iškrikas ir mažiau dekoratyvus.
Be to, šviesa, ypač ultravioletiniai spinduliai, skatina pigmentų, tokių kaip antocianinai, gamybą. Būtent šie pigmentai suteikia fitolakos stiebams, lapkočiams ir žiedkočiams būdingą raudoną ar purpurinę spalvą. Kuo daugiau saulės gauna augalas, tuo ryškesnės ir intensyvesnės būna šios spalvos. Pavėsyje augančių augalų stiebai dažnai išlieka žali arba tik šiek tiek parausta.
Optimalios apšvietimo sąlygos
Norint sukurti optimalias apšvietimo sąlygas amerikinei fitolakai, reikėtų rinktis atvirą, saulėtą vietą sode. Pietinė ar pietvakarinė sklypo pusė, kur saulė šviečia didžiąją dienos dalį, yra idealus pasirinkimas. Tokiose vietose augalas ne tik geriausiai augs, bet ir bus atsparesnis ligoms, nes saulės spinduliai ir geras vėdinimas greitai nudžiovina lapus po lietaus ar rasos, taip sumažindami grybelinių infekcijų riziką.
Sodinant fitolaką, svarbu atsižvelgti į aplinkinius objektus, kurie gali mesti šešėlį. Reikia įvertinti, kaip šešėlis nuo pastatų, tvorų ar aukštų medžių slenka per dieną ir per visą vegetacijos sezoną. Pavasarį, kol medžiai dar be lapų, vieta gali atrodyti saulėta, tačiau vasarą, suvešėjus lapijai, ji gali tapti šešėlinga. Todėl planuoti reikėtų atsižvelgiant į vasaros vidurio sąlygas.
Nors fitolaka mėgsta saulę, labai karštomis ir sausomis vasaros dienomis, ypač jei augalas kenčia nuo drėgmės trūkumo, tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai gali sukelti stresą. Lapai gali apvysti, o kartais ant jų gali atsirasti ir saulės nudegimo dėmių. Tokiais atvejais idealu, jei vidurdienį augalas gauna lengvą, filtruotą šešėlį, pavyzdžiui, nuo retalapio medžio. Tačiau tai nėra būtina sąlyga, ir gerai palaistytas augalas puikiai atlaiko ir pačią kaitriausią saulę.
Jei sode nėra visiškai atviros ir saulėtos vietos, puikiai tiks ir dalinis pavėsis. Vieta, kur saulė šviečia 4-6 valandas per dieną, ypač jei tai rytinė saulė, kuri nėra tokia kaitri, leis augalui sėkmingai augti ir derėti. Svarbu vengti tik gilaus, visą dieną trunkančio pavėsio, kuris yra netinkamas šiam šviesamėgiam augalui.
Augimas pavėsyje ir jo pasekmės
Kai amerikinė fitolaka auginama pavėsyje, ji demonstruoja keletą tipiškų prisitaikymo prie šviesos trūkumo požymių. Visų pirma, kaip jau minėta, vyksta etiolizacija. Augalas, siekdamas gauti kuo daugiau šviesos, sparčiai augina stiebus aukštyn. Dėl to jis gali tapti neproporcingai aukštas, palyginti su jo pločiu, o stiebai būna plonesni ir silpnesni, linkę išvirsti ar lūžti nuo vėjo ar lietaus.
Antra ryški pasekmė – lapų pokyčiai. Stokodamas šviesos, augalas bando kompensuoti tai didindamas lapų plotą, kad sugertų kuo daugiau turimos šviesos. Lapai gali tapti didesni, tačiau plonesni ir ne tokios sodrios žalios spalvos. Dažnai jie būna blyškiai žali. Taip pat pavėsyje auginamų fitolakų stiebai ir lapkočiai beveik neįgauna raudonos spalvos, kuri yra vienas iš dekoratyvumo elementų.
Svarbiausia neigiama augimo pavėsyje pasekmė yra susijusi su žydėjimu ir derėjimu. Šviesos trūkumas tiesiogiai slopina žiedpumpurių formavimąsi. Pavėsyje augantis augalas gali arba visai nežydėti, arba suformuoti tik kelis menkus žiedynus. Atitinkamai, rudenį nebus ir laukiamo rezultato – įspūdingų, sunkių, tamsiai violetinių uogų kekių. Vietoj to, augalas gali subrandinti vos kelias pavienes uogas.
Be to, pavėsyje augantys augalai yra labiau pažeidžiami ligų. Dėl prastesnio vėdinimo ir ilgiau išliekančios drėgmės ant lapų susidaro palankios sąlygos plisti grybelinėms ligoms, tokioms kaip miltligė ar lapų dėmėtligės. Silpnesnis, ištįsęs augalas taip pat yra mažiau atsparus ir bendram aplinkos stresui. Todėl, nors fitolaka ir gali išgyventi pavėsyje, ji niekada neatskleis viso savo potencialo ir dekoratyvumo.
Prisitaikymas prie šviesos pokyčių
Amerikinė fitolaka pasižymi ne tik gebėjimu augti skirtingo apšvietimo sąlygomis, bet ir tam tikru plastiškumu, leidžiančiu prisitaikyti prie besikeičiančios šviesos aplinkos. Pavyzdžiui, jaunas daigas, išdygęs pavėsyje, gali sparčiai augti aukštyn, kol jo viršūnė pasieks saulės apšviestą plotą. Pasiekęs pakankamą šviesos kiekį, jis pradės šakotis ir formuoti normalų, tankų kerą.
Jei pasikeičia aplinkos sąlygos, pavyzdžiui, nupjaunamas šalia augęs ir šešėlį metęs medis, fitolaka taip pat sugeba prisitaikyti. Iš pavėsio staiga patekusi į saulėkaitą, ji gali patirti laikiną stresą, o senesni, pavėsiui prisitaikę lapai gali net apdegti. Tačiau naujai augantys lapai ir ūgliai jau bus prisitaikę prie didesnio šviesos intensyvumo – jie bus storesni, mažesnio ploto, su storesniu vaškiniu sluoksniu, apsaugančiu nuo per didelio vandens išgarinimo ir UV spindulių.
Sodininkas gali išnaudoti šį augalo gebėjimą prisitaikyti. Jei pastebima, kad pavėsyje auganti fitolaka skursta, ją galima persodinti į saulėtesnę vietą. Geriausia tai daryti anksti pavasarį arba rudenį. Nors persodinimas dideliam augalui yra sudėtingas dėl jo masyvios šaknies, jauni augalai šią procedūrą pakelia gana gerai. Persodintas į geresnes apšvietimo sąlygas, augalas greitai atsigaus ir pradės augti daug vešliau.
Taip pat galima reguliuoti apšvietimą, genint aplinkinius medžius ar krūmus. Praretinus medžio, kuris meta šešėlį ant fitolakos, lają, galima padidinti patenkančios šviesos kiekį. Kartais net nedidelis aplinkos pakeitimas gali duoti stulbinamų rezultatų ir paversti skurdų, pavėsyje augantį krūmą į tikrą sodo karalienę. Tai rodo, koks svarbus yra šviesos faktorius ir kaip jautriai į jį reaguoja šis augalas.
