Alpinė erika (Erica carnea) yra puikiai prisitaikiusi išgyventi šaltas žiemas, nes jos natūralios augavietės yra Europos kalnų regionai, kur sniegas ir šalčiai yra įprastas reiškinys. Tai vienas iš atspariausių šalčiui viržinių augalų, galintis ištverti temperatūros kritimą net iki -30 °C ar daugiau, ypač jei jį dengia sniego danga. Dėl šios savybės alpinė erika yra itin vertinamas augalas mūsų klimato sąlygomis, leidžiantis sukurti spalvingus akcentus sode net ir niūriausiu metų laiku. Vis dėlto, nors ir būdama labai ištverminga, tam tikros priežiūros priemonės rudenį gali padėti jai geriau pasiruošti žiemai ir sėkmingai sulaukti pavasario.
Sėkmingas alpinės erikos peržiemojimas priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių: tinkamai parinktos augimo vietos, augalo amžiaus, būklės ir pasiruošimo žiemai. Jauni, pirmaisiais metais po pasodinimo augantys krūmeliai yra jautresni šalčiui, todėl jiems reikėtų skirti šiek tiek daugiau dėmesio. Taip pat svarbu, kad augalas į ramybės periodą įžengtų būdamas sveikas ir stiprus, nealinamas ligų, kenkėjų ar maistinių medžiagų trūkumo. Bet koks stresą keliantis faktorius vegetacijos metu gali sumažinti augalo atsparumą žiemą.
Viena didžiausių grėsmių alpinėms erikoms žiemą yra ne tiek pats šaltis, kiek drėgmės trūkumas, vadinamas fiziologine sausra, ir žvarbūs, sausinantys vėjai. Fiziologinė sausra įvyksta, kai dirvožemis yra įšalęs ir šaknys negali paimti vandens, o visžalė augalo lapija toliau garina drėgmę, ypač veikiama saulės ir vėjo. Dėl to augalas gali tiesiog išdžiūti. Todėl vienas svarbiausių pasiruošimo žiemai darbų yra gausus augalų palaistymas vėlyvą rudenį, prieš pat dirvos įšalimą.
Natūrali sniego danga yra pati geriausia apsauga alpinėms erikoms. Sniegas veikia kaip izoliacinė medžiaga, apsauganti augalą nuo staigių temperatūros svyravimų, žvarbaus vėjo ir aštrios žiemos saulės. Po sniegu temperatūra išlieka gana stabili ir retai nukrenta žemiau kritinės ribos. Problemos dažniausiai kyla besniegėmis, bet šalčiomis žiemomis, kai augalai lieka visiškai neapsaugoti. Tokiais atvejais jiems gali prireikti papildomos dirbtinės dangos.
Pasiruošimas žiemai
Pasiruošimas alpinės erikos žiemojimui prasideda dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio mėnesio reikėtų nutraukti bet kokį tręšimą, ypač azoto trąšomis. Vėlyvas tręšimas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos. Tokie ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals, pakenkdami bendrai augalo išvaizdai ir atverdami kelią infekcijoms. Augalas turi natūraliai sulėtinti augimą ir pradėti ruoštis ramybės periodui.
Vėlyvą rudenį, pasibaigus vegetacijai, bet dar prieš prasidedant didesniems šalčiams, labai svarbu atlikti giluminį laistymą. Tai ypač aktualu, jei ruduo buvo sausas. Dirvožemis turi būti gerai prisotintas drėgmės, kad augalas sukauptų pakankamai vandens atsargų žiemai. Tai padės išvengti anksčiau minėtos fiziologinės sausros rizikos. Gausiai palaistyti augalai daug lengviau ištveria žiemos iššūkius.
Rudenį taip pat reikėtų sutvarkyti aplinką aplink erikų kerus. Būtina surinkti nukritusius lapus ir kitas augalines šiukšles, kurios gali kauptis ant augalų ir po jais. Drėgna, pūvanti lapų masė gali tapti puikia terpe grybinėms ligoms vystytis, ypač po sniego danga. Švari aplinka aplink augalą užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir sumažina ligų riziką.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad rudenį alpinių erikų genėti negalima. Genėjimas, kaip ir tręšimas, gali paskatinti naują augimą, kuris bus pražūtingas žiemą. Visi genėjimo darbai turi būti atliekami pavasarį, iškart po žydėjimo. Per žiemą palikti nužydėję žiedynai taip pat suteikia augalui papildomą apsaugą nuo šalčio ir sulaiko sniegą.
Mulčiavimas ir pridengimas
Mulčiavimas yra viena efektyviausių priemonių, padedančių alpinėms erikoms sėkmingai peržiemoti. 5-10 cm storio organinio mulčio sluoksnis (pvz., pušų žievės, spyglių, durpių ar smulkintų šakelių) aplink augalo kerą atlieka kelias svarbias funkcijas. Pirma, jis apsaugo šaknų sistemą nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Po mulčio sluoksniu žemė įšąla lėčiau ir ne taip giliai.
Antra, mulčias padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje, sumažindamas jos garavimą. Tai ypač svarbu besniegėmis žiemomis. Trečia, mulčias neleidžia pavasarį, atšilus orui, per anksti atitirpti dirvožemiui, kas apsaugo augalą nuo per ankstyvo vegetacijos pradžios ir galimų pavasarinių šalnų žalos. Mulčiuoti geriausia vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti.
Besniegėmis ir labai šaltomis žiemomis, ypač atvirose, vėjuotose vietose, alpinėms erikoms gali prireikti papildomos antžeminės dalies apsaugos. Geriausia danga yra eglišakės. Jos yra laidžios orui, todėl augalai po jomis nešunta, o kartu puikiai sulaiko sniegą ir apsaugo nuo aštrios žiemos saulės bei vėjo. Eglės ar pušies šakomis reikėtų apdėti erikų kerus, kai oro temperatūra stabiliai nukrenta žemiau nulio.
Reikėtų vengti naudoti nekvėpuojančias medžiagas, tokias kaip polietileno plėvelė ar stori audiniai, nes po jais kaupiasi drėgmė, trūksta oro, ir augalai gali pradėti pūti bei šusti, ypač atlydžių metu. Agroplėvelė taip pat nėra idealus variantas, nes ji priglunda prie augalo ir drėgna gali prišalti, pažeisdama lapelius. Eglišakės išlieka geriausiu ir laiko patikrintu būdu.
Konteineriuose auginamų erikų žiemojimas
Konteineriuose ar vazonuose auginamos alpinės erikos yra daug jautresnės šalčiui nei augančios grunte. Taip yra todėl, kad mažame žemės tūryje šaknys yra daug labiau pažeidžiamos temperatūros svyravimams, o pats substratas gali peršalti kiaurai. Paliktas lauke be jokios apsaugos vazonas su erika greičiausiai neišgyvens stipresnių šalčių, nes šaknys tiesiog sušals. Todėl konteineriniams augalams reikia skirti ypatingą dėmesį.
Yra keli būdai, kaip apsaugoti konteineriuose auginamas erikas. Vienas iš patikimiausių – įkasti vazoną į žemę sode ar darže. Žemė veiks kaip natūrali izoliacija ir apsaugos šaknis nuo peršalimo. Vazonas įkasamas taip, kad jo kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Pavasarį, atšilus orams, jį galima vėl iškasti ir pastatyti į norimą vietą.
Jei nėra galimybės įkasti vazono, jį reikia apšiltinti. Tam galima panaudoti įvairias medžiagas: putų polistirolą, burbulinę plėvelę, senus audinius ar specialius termoizoliacinius maišus. Svarbu apšiltinti ne tik vazono šonus, bet ir dugną, pastatant jį ant medinės lentos ar putplasčio lakšto, kad nešaltų nuo žemės. Visą konstrukciją galima papildomai įstatyti į didesnę kartoninę dėžę, o tarpus užpildyti sausais lapais, šiaudais ar pjuvenomis.
Kitas variantas – pernešti konteinerius su erikomis į nešildomą, bet ir neperšąlančią patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį ar verandą, kur temperatūra laikosi ties 0 °C. Svarbu, kad patalpa būtų šviesi, nes alpinė erika yra visžalis augalas. Žiemojant patalpoje, svarbu nepamiršti retkarčiais, maždaug kartą per mėnesį, šiek tiek palaistyti augalą, kad substratas visiškai neišdžiūtų.
Priežiūra pavasarį po peržiemojimo
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, reikia palaipsniui nuimti visas žiemos dangas. Nereikėtų to daryti per anksti, nes pavasarinė saulė gali būti labai aktyvi ir nudeginti nuo jos atpratusius augalus, kol žemė dar yra įšalusi. Geriausia dangas nuimti apsiniaukusią dieną. Eglišakes reikėtų nuimti palaipsniui, per kelias dienas, kad augalas priprastų prie besikeičiančių sąlygų.
Nuėmus dangas, reikia apžiūrėti augalus. Normalu, jei kai kurios šakelės ar lapeliai per žiemą parudavo ar apdžiūvo. Tai gali būti šalčio ar saulės pažeidimai. Visas pažeistas, nudžiūvusias ar nušalusias šakeles reikia atsargiai iškirpti aštriu sekatoriumi. Tai ne tik pagerins augalo išvaizdą, bet ir paskatins naujų, sveikų ūglių augimą. Šis sanitarinis genėjimas atliekamas kartu su pagrindiniu formuojamuoju genėjimu po žydėjimo.
Atšilus orams ir pradėjus augti naujiems ūgliams, galima atlikti pirmąjį tręšimą, jei tai yra būtina. Geriausiai tinka lėto atpalaidavimo trąšos, skirtos viržiniams augalams. Trąšos suteiks augalui energijos atsigauti po žiemos ir pradėti naują augimo ciklą. Taip pat svarbu atnaujinti mulčio sluoksnį aplink augalus, jei per žiemą jis sunyko.
Svarbu stebėti augalus pavasarį ir įvertinti, kaip jie peržiemojo. Jei pastebite, kad visas augalas parudavęs ir neleidžia naujų ūglių, greičiausiai jis neišgyveno žiemos. Tačiau nereikėtų skubėti jo išmesti – kartais erikos vėliau „atsigauna” ir pradeda leisti naujus ūglius iš kerelio pagrindo. Kantriai palaukite iki vėlyvo pavasario, prieš priimdami galutinį sprendimą.
