Tinkamas apšvietimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių alpinės erikos (Erica carnea) sveikatą, augimo formą ir žydėjimo gausą. Kaip ir dauguma kalnų augalų, kurie natūraliai auga atvirose, saulės apšviestose vietose, alpinė erika yra šviesamėgis augalas. Norint, kad ji atskleistų visą savo grožį – suformuotų tankų, kompaktišką kerą, gausiai apsipiltų ryškiais žiedais ir džiugintų sodria lapijos spalva – jai būtina parinkti tinkamą, gerai apšviestą vietą sode. Šviesos kiekis tiesiogiai veikia fotosintezės procesą, nuo kurio priklauso augalo energijos gamyba ir bendras gyvybingumas.
Idealiausia vieta alpinėms erikoms yra ta, kurioje jos gauna pilną saulės apšvietimą didžiąją dienos dalį, tai yra mažiausiai 6-8 valandas tiesioginių saulės spindulių. Būtent tokiomis sąlygomis šie augalai geriausiai auga, gausiausiai žydi, o jų žiedų spalva būna pati intensyviausia. Be to, daugelio veislių spygliški lapeliai, reaguodami į saulės šviesą, ypač žiemą, įgauna papildomus dekoratyvius atspalvius – nuo auksinės iki bronzinės ar net rausvos spalvos, kas suteikia sodui papildomo žavesio.
Nors alpinė erika yra laikoma saulę mėgstančiu augalu, ji pasižymi tam tikru plastiškumu ir gali toleruoti ir dalinį pavėsį, ypač karštesnio klimato regionuose. Lengvas pavėsis, ypač karščiausiu dienos metu, gali netgi apsaugoti augalą nuo per didelio streso ir išdžiūvimo. Tačiau svarbu suprasti, kad auginant eriką pavėsingesnėje vietoje, teks susitaikyti su tam tikromis pasekmėmis: augalas bus retesnis, labiau ištįsęs, o žydėjimas – ne toks gausus ir ryškus.
Visiškas pavėsis, pavyzdžiui, po tankiais medžiais ar prie šiaurinių pastatų sienų, alpinėms erikoms yra visiškai netinkamas. Tokioje vietoje augalas ne tik prastai augs ir beveik nežydės, bet ir taps daug jautresnis grybinėms ligoms. Dėl šviesos trūkumo ir prastos oro cirkuliacijos ant lapijos ilgiau išsilaiko drėgmė, o tai sudaro idealias sąlygas plisti pilkajam kekerui ir kitoms puvinį sukeliančioms ligoms. Todėl renkant vietą erikoms, saulės šviesos kriterijus turėtų būti prioritetinis.
Pilnos saulės nauda
Pilna saulė yra optimali sąlyga alpinėms erikoms augti. Kai augalas gauna pakankamai tiesioginės saulės šviesos, jo fotosintezės procesas vyksta efektyviausiai, o tai reiškia, kad jis pagamina pakankamai energijos ne tik augimui, bet ir gausiam žiedpumpurių formavimui. Būtent todėl saulėtose vietose augančios erikos žydi daug anksčiau, gausiau ir ilgiau nei tos, kurios auga pavėsyje. Saulė taip pat skatina ryškesnės pigmentacijos susidarymą tiek žieduose, tiek lapuose.
Saulės šviesa taip pat padeda išlaikyti tipišką alpinės erikos augimo formą – tankų, kompaktišką, pagalvėlės formos kerą. Esant pakankamam apšvietimui, augalo tarpubambliai būna trumpi, jis gausiai šakojasi ir auga į plotį, o ne stiebiasi į viršų. Tai ne tik daro augalą dekoratyvesnį, bet ir atsparesnį, pavyzdžiui, stipriam vėjui ar sniego slėgiui žiemą. Saulėtoje vietoje augalas tampa tvirtesnis ir sveikesnis.
Geras apšvietimas yra svarbus ir ligų prevencijai. Saulės spinduliai greitai nudžiovina rasos ar lietaus lašus nuo lapijos, taip sumažindami laiką, per kurį grybinių ligų sporos gali sudygti ir prasiskverbti į augalo audinius. Be to, saulėtoje, atviroje vietoje paprastai būna geresnė oro cirkuliacija, kuri taip pat neleidžia drėgmei užsistovėti ir mažina grybinių infekcijų riziką. Todėl saulė veikia kaip natūralus fungicidas.
Ypač svarbi saulė yra rudenį ir žiemą. Rudenį saulės šviesa padeda subrandinti ūglius ir pasiruošti juos žiemai. O žiemą, kai erikos pradeda žydėti, saulėtos dienos ne tik leidžia grožėtis ryškiomis žiedų spalvomis sniego fone, bet ir skatina bites bei kitus ankstyvuosius apdulkintojus aplankyti žiedus. Daugelio veislių lapija, pavyzdžiui, ‘Aurea’ ar ‘Foxhollow’, būtent veikiama šaltos žiemos saulės įgauna įspūdingus auksinius ar oranžinius atspalvius.
Auginimas daliniame pavėsyje
Nors pilna saulė yra idealus variantas, alpinė erika gali visai neblogai augti ir daliniame pavėsyje, ypač jei jis nėra labai gilus. Daliniu pavėsiu laikoma vieta, kuri gauna apie 4-6 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną, geriausia – rytinės. Rytinė saulė yra švelnesnė, o popietinis pavėsis karštuoju metų laiku gali netgi apsaugoti augalą nuo per didelio karščio ir dirvožemio išdžiūvimo. Tokios sąlygos gali būti palankios pietiniuose regionuose, kur vasaros būna labai karštos.
Auginant eriką daliniame pavėsyje, reikia būti pasiruošus tam, kad augalas atrodys šiek tiek kitaip nei augantis pilnoje saulėje. Visų pirma, jo keras bus ne toks tankus ir kompaktiškas. Dėl šviesos trūkumo augalas linkęs tįsti, jo šakelės bus ilgesnės ir retesnės. Tai vadinama etiolizacija – augalo stiebimasis šviesos link. Dėl to augalas gali atrodyti ne toks tvarkingas ir dekoratyvus.
Žydėjimas taip pat bus paveiktas. Nors erika žydės ir pavėsyje, žiedų bus pastebimai mažiau, o jų spalva nebus tokia intensyvi ir ryški. Žydėjimas gali prasidėti šiek tiek vėliau ir trukti trumpiau. Taip pat lapijos spalva bus ne tokia sodri, ypač tų veislių, kurios vertinamos dėl savo auksinių ar bronzinių atspalvių. Pavėsyje šios spalvos tiesiog neatsiskleidžia ir lapija lieka tiesiog žalia.
Nepaisant šių trūkumų, dalinis pavėsis gali būti priimtinas kompromisas, jei sode nėra pakankamai saulėtų vietų. Svarbiausia užtikrinti, kad pavėsis nebūtų per gilus ir kad augalas gautų bent kelias valandas tiesioginės saulės. Rytinė saulė yra geresnė nei vakarinė, nes ji greičiau nudžiovina rytinę rasą ir sumažina ligų riziką. Vakarinė saulė vasarą gali būti per karšta net ir pavėsį toleruojantiems augalams.
Šviesos trūkumo požymiai
Atpažinti, kad alpinėms erikoms trūksta šviesos, yra gana paprasta, stebint augalo išvaizdą ir augimo pobūdį. Pirmasis ir akivaizdžiausias požymis yra augalo ištįsimas. Stiebai tampa ilgesni, tarpai tarp lapelių didesni, o visas keras atrodo retas ir „kiauras”. Augalas praranda savo būdingą kompaktišką, pagalvėlės formą ir atrodo netvarkingai. Tai yra aiškus ženklas, kad augalas bando pasiekti daugiau šviesos.
Antras svarbus simptomas yra skurdus žydėjimas. Jei jūsų erika, kuri anksčiau gausiai žydėdavo, pradėjo formuoti vis mažiau žiedų, arba jie tapo smulkesni ir blankesni, tai gali būti dėl pasikeitusių apšvietimo sąlygų. Pavyzdžiui, šalia išaugo medis ar krūmas, kuris pradėjo mesti šešėlį. Šviesos trūkumas tiesiogiai mažina augalo gebėjimą kaupti energiją žiedpumpurių formavimui.
Lapijos spalvos pokyčiai taip pat gali signalizuoti apie šviesos stygių. Veislės, kurių lapija turėtų būti auksinė, geltona ar bronzinė, pavėsyje tampa tiesiog žalios. Net ir įprastai žalią lapiją turinčios veislės pavėsyje gali atrodyti blankesnės, praradusios sodrumą. Tai rodo, kad chlorofilo gamyba yra sutrikusi arba augalas bando kompensuoti šviesos trūkumą didindamas chlorofilo koncentraciją, kas kartais gali lemti tamsesnį, bet negyvybingą atspalvį.
Galiausiai, šviesos trūkumas didina jautrumą ligoms. Jei pastebite, kad ant jūsų erikos dažnai atsiranda pelėsio, puvinio ar kitų grybinių ligų požymių, tai gali būti susiję su prastu apšvietimu ir prasta oro cirkuliacija. Pavėsingose, drėgnose vietose susidaro idealios sąlygos ligų sukėlėjams daugintis. Jei pastebite šiuos simptomus, geriausias sprendimas yra persodinti augalą į šviesesnę vietą.
Dirbtinis apšvietimas ir auginimas patalpose
Nors alpinė erika yra lauko augalas, kartais ji auginama vazonuose ir žiemos metu įnešama į patalpas arba auginama kaip trumpalaikė dekoracija. Tokiais atvejais natūralios šviesos, ypač žiemą, gali nepakakti. Pro langus patenkanti šviesa yra daug silpnesnė nei lauke, todėl augalas gali greitai pradėti tįsti ir prarasti dekoratyvumą. Norint to išvengti, galima naudoti dirbtinį apšvietimą.
Dirbtiniam apšvietimui geriausiai tinka specialios fito lempos, kurios skleidžia viso spektro šviesą, imituojančią natūralią saulės šviesą. Šios lempos yra pritaikytos augalų fotosintezės poreikiams ir užtikrina, kad augalas gautų visus reikalingus šviesos bangų ilgius. Paprastos kaitrinės lemputės netinka, nes jos skleidžia per daug šilumos ir neturi augalams reikalingo mėlynojo spektro.
Fito lempą reikėtų įrengti maždaug 30-50 cm atstumu virš augalo ir įjungti 12-14 valandų per parą. Tai padės palaikyti normalų augalo augimo ciklą ir netgi gali paskatinti žydėjimą. Svarbu stebėti augalo reakciją ir prireikus koreguoti apšvietimo trukmę ar atstumą iki lempos. Dirbtinis apšvietimas ypač naudingas auginant jaunus daigelius iš sėklų ar įšaknijant auginius patalpose.
Auginant eriką patalpoje, svarbu ne tik apšvietimas, bet ir temperatūra. Alpinė erika yra vėsiamėgis augalas, todėl jai geriausiai tinka vėsios patalpos, pavyzdžiui, įstiklinta veranda ar balkonas, kur temperatūra laikosi apie 5-10 °C. Šiltame, sausame kambario ore ji greitai pradės džiūti ir numes lapelius. Sėkmingas auginimas patalpose reikalauja atidžiai subalansuoti šviesos, temperatūros ir drėgmės režimą.
