Alpinė erika (Erica carnea) yra laikoma vienu atspariausių augalų ligoms ir kenkėjams, ypač jei auginama tinkamomis sąlygomis. Stiprus ir sveikas augalas, pasodintas į gerai drenuojamą dirvožemį saulėtoje vietoje, turi gerą natūralų imunitetą ir retai sukelia problemų. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas augalas, esant nepalankioms aplinkos sąlygoms, tokioms kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar netinkamas dirvožemio pH, jis gali tapti pažeidžiamas. Laiku pastebėjus pirmuosius ligų ar kenkėjų antpuolio požymius ir imantis tinkamų priemonių, galima išvengti didesnės žalos ir išsaugoti augalo dekoratyvumą.
Dažniausios problemos, su kuriomis gali susidurti alpinių erikų augintojai, yra susijusios su grybinėmis ligomis, kurias išprovokuoja per didelė drėgmė. Iš jų pavojingiausias yra šaknų puvinys, kurį sukelia Phytophthora genties grybai. Ši liga vystosi prastai drenuojamose, nuolat užmirkusiose dirvose ir yra praktiškai nepagydoma. Kitos grybinės ligos, tokios kaip pilkasis kekeras ar miltligė, gali pažeisti antžeminę augalo dalį, ypač jei augalai auga per tankiai ir trūksta oro judėjimo.
Kalbant apie kenkėjus, alpinės erikos nėra jų pagrindinis taikinys, tačiau kartais gali nukentėti nuo plačiai paplitusių kenkėjų, tokių kaip voratinklinės erkės ar skydamariai. Šie kenkėjai dažniau puola nusilpusius, stresą patiriančius augalus, ypač auginamus sausoje ir karštoje aplinkoje arba patalpose. Svarbiausia yra reguliariai apžiūrėti savo augalus, kad būtų galima kuo anksčiau pastebėti pirmuosius kenkėjų buvimo ženklus.
Geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija. Tai apima tinkamos veislės pasirinkimą, atsižvelgiant į vietos klimato sąlygas, kruopštų dirvožemio paruošimą užtikrinant gerą drenažą, sodinimą tinkamu atstumu, kad būtų gera oro cirkuliacija, ir subalansuotą laistymą bei tręšimą. Vengiant augalui streso ir sudarant jam optimalias augimo sąlygas, ženkliai sumažinama rizika susidurti su rimtesnėmis problemomis.
Grybinės ligos
Pavojingiausia grybinė liga, galinti pažeisti alpines erikas, yra fitoftorozė, arba šaknų puvinys. Ją sukelia dirvožemyje gyvenantys Phytophthora genties grybai, kurie ypač gerai dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Liga pažeidžia augalo šaknis, kurios pajuoduoja, suminkštėja ir praranda gebėjimą siurbti vandenį bei maistines medžiagas. Dėl to antžeminė augalo dalis pradeda vysti, gelsti ir džiūti, nors dirvožemis gali būti drėgnas. Deja, kai šie simptomai tampa akivaizdūs, išgelbėti augalą dažniausiai jau būna per vėlu.
Geriausias būdas kovoti su šaknų puviniu yra prevencija. Svarbiausia – sodinti erikas tik į labai gerai drenuojamą, purią dirvą. Sunkus, molingas dirvožemis yra didžiausias rizikos faktorius. Jei sodo žemė yra linkusi užmirkti, erikas reikėtų sodinti paaukštintose lysvėse ar šlaituose. Taip pat labai svarbu neperlaistyti augalų ir leisti dirvožemio paviršiui tarp laistymų šiek tiek išdžiūti. Pamačius sergantį augalą, jį reikia nedelsiant pašalinti kartu su aplinkine žeme, kad liga neplistų į greta augančius sveikus augalus.
Kita grybinė liga, kartais pasitaikanti ant erikų, yra pilkasis kekeras (Botrytis cinerea). Ši liga dažniausiai vystosi esant vėsiam ir drėgnam orui, ypač ant per tankiai susodintų ar prastai vėdinamų augalų. Pažeistos augalo dalys (lapai, stiebai, žiedai) apsitraukia pilku, puriu pelėsio sluoksniu ir pradeda pūti. Norint išvengti pilkojo kekero, svarbu sodinti augalus išlaikant pakankamus atstumus, genėti juos, kad pagerėtų oro cirkuliacija, ir laistyti ryte, kad lapija spėtų greitai nudžiūti. Pažeistas augalo dalis reikia nedelsiant iškirpti ir sunaikinti.
Miltligė – dar viena grybinė liga, kurią galima atpažinti iš balto, miltuoto apnašo ant lapų ir stiebų. Ji dažniau pasitaiko sausu ir karštu oru, ypač jei yra dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Nors miltligė retai pražudo alpines erikas, ji silpnina augalą ir gadina jo dekoratyvinę išvaizdą. Kovojant su miltlige, galima naudoti fungicidus, tačiau svarbiausia yra prevencija: užtikrinti gerą oro judėjimą aplink augalus ir vengti per didelio tręšimo azotu, kuris skatina vešlų, bet neatsparų augimą.
Kenkėjai
Alpinės erikos retai kenčia nuo kenkėjų, tačiau kartais jas gali apnikti voratinklinės erkės. Tai ypač tikėtina karštomis ir sausomis vasaromis, auginant augalus prie pietinių sienų ar vazonuose balkonuose. Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, voragyviams priklausantys kenkėjai, kuriuos sunku pastebėti plika akimi. Apie jų buvimą signalizuoja smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapelių ir, vėlesnėje stadijoje, plonas voratinklis, apraizgantis ūglių viršūnėles. Erkės siurbia augalo sultis, todėl pažeisti lapeliai pagelsta, paruduoja ir nukrenta.
Kovojant su voratinklinėmis erkėmis, svarbiausia yra palaikyti aukštesnę oro drėgmę, nes šie kenkėjai nemėgsta drėgmės. Reguliarus augalų apipurškimas vandeniu gali padėti sumažinti jų populiaciją. Jei kenkėjų nedaug, galima juos nuplauti stipria vandens srove. Esant didesniam antplūdžiui, gali tekti panaudoti specialius insekticidus-akaricidus. Taip pat yra ir biologinių kovos priemonių, pavyzdžiui, grobuoniškos erkės (Phytoseiulus persimilis), kurios minta voratinklinėmis erkėmis.
Kartais ant erikų galima aptikti skydamarių. Tai smulkūs vabzdžiai, kurių kūną dengia kietas, į skydą panašus šarvas. Jie prisitvirtina prie stiebų ar lapų ir siurbia augalo sultis. Dėl to augalas silpsta, lėčiau auga, gali deformuotis jo ūgliai. Skydamariai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis, dar labiau alindamas augalą. Kovoti su skydamariais yra gana sudėtinga dėl jų apsauginio šarvo.
Jei skydamarių kolonija nedidelė, galima juos tiesiog nubraukti nuo augalo drėgna šluoste ar senu dantų šepetėliu, pamirkytu muilo tirpale. Esant didesniam paplitimui, gali prireikti sisteminių insekticidų, kurie patenka į augalo sultis ir nunuodija kenkėjus iš vidaus. Taip pat efektyvūs yra aliejiniai purškalai, kurie padengia kenkėjus plėvele ir juos uždusina. Šias priemones geriausia naudoti ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant aktyviai vegetacijai.
Fiziologinės problemos
Dažnai alpinės erikos problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su netinkamomis auginimo sąlygomis, kurios sukelia vadinamąsias fiziologines ligas. Viena dažniausių problemų yra augalo parudavimas ir džiūvimas. Tai gali sukelti kelios priežastys. Pirmoji – jau minėtas šaknų puvinys dėl perlaistymo ir prasto drenažo. Antroji – drėgmės trūkumas, ypač naujai pasodintiems augalams arba auginamiems konteineriuose. Trečioji – žiemos pažeidimai dėl fiziologinės sausros.
Fiziologinė sausra įvyksta žiemą, kai įšalusios šaknys negali paimti vandens, o visžaliai lapeliai jį toliau garina, ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis. Dėl to pavasarį augalas gali atrodyti parudavęs ir nudžiūvęs. Norint to išvengti, rudenį, prieš užšąlant žemei, erikas reikia gausiai palaistyti. Taip pat padeda mulčiavimas ir pridengimas eglišakėmis, kuris sumažina drėgmės garavimą ir apsaugo nuo aštrios žiemos saulės.
Kita fiziologinė problema yra chlorozė, kuri pasireiškia lapelių geltonavimu, paliekant žalias gyslas. Tai yra geležies trūkumo požymis, kurį dažniausiai sukelia ne geležies stygius dirvožemyje, o per aukštas jo pH (šarminė reakcija). Alpinės erikos, nors ir tolerantiškos neutraliam pH, negali pasisavinti geležies, kai terpė yra per daug šarminė. Tokiu atveju reikia imtis priemonių dirvožemio rūgštingumui padidinti, pavyzdžiui, mulčiuojant rūgščiomis durpėmis, spygliais arba laistant parūgštintu vandeniu.
Augalo ištįsimas, retas keras ir menkas žydėjimas taip pat yra ne ligos, o netinkamų sąlygų pasekmė. Dažniausiai tai lemia šviesos trūkumas. Alpinėms erikoms reikia daug saulės, kad išlaikytų kompaktišką formą ir gausiai žydėtų. Pavėsyje augantys kerai stiebiasi link šviesos, tampa reti ir ne tokie dekoratyvūs. Panašų efektą gali sukelti ir pertręšimas azotu, kuris skatina lapijos, o ne žiedų augimą.
Prevencinės priemonės
Pati geriausia strategija kovojant su alpinės erikos ligomis ir kenkėjais yra ne gydymas, o prevencija. Svarbiausia yra sukurti augalui tokias sąlygas, kurios būtų kuo artimesnės jo natūraliai augavietei. Tai reiškia, kad reikia pasirinkti saulėtą, nuo stiprių vėjų apsaugotą vietą. Vieta, kurioje pavasarį ar po lietaus ilgai stovi vanduo, yra kategoriškai netinkama.
Antrasis kertinis akmuo yra dirvožemis. Jis privalo būti purus, lengvas ir gerai pralaidus vandeniui. Jei jūsų sodo žemė sunki, nepagailėkite laiko ir pastangų ją pagerinti, įmaišydami smėlio, durpių ir komposto. Investicija į gerą dirvožemio paruošimą atsipirks su kaupu, nes sveikas ir stiprias šaknis turintis augalas bus daug atsparesnis visoms negandoms. Sodinant paaukštintoje lysvėje taip pat natūraliai pagerinamas drenažas.
Svarbu laikytis tinkamų sodinimo atstumų. Per tankiai susodinti augalai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Be to, tarp jų prastai cirkuliuoja oras, todėl susidaro drėgna aplinka, palanki vystytis grybinėms ligoms. Priklausomai nuo veislės, tarp erikų kerelių reikėtų palikti bent 30-50 cm atstumą. Reguliarus genėjimas po žydėjimo taip pat padeda palaikyti gerą oro cirkuliaciją kerelio viduje.
Galiausiai, svarbu yra subalansuota priežiūra – saikingas laistymas ir tręšimas. Venkite perlaistymo ir tręškite tik tada, kai tai tikrai būtina, naudodami specializuotas, lėto atpalaidavimo trąšas. Reguliariai apžiūrėkite savo augalus, šalinkite piktžoles, senus lapus ir nudžiūvusias šakeles. Švari ir tvarkinga aplinka taip pat prisideda prie bendros augalo sveikatos ir sumažina ligų bei kenkėjų riziką.
Biologinė ir cheminė kontrolė
Jei prevencinių priemonių nepakanka ir alpinė erika vis tiek suserga ar yra užpuolama kenkėjų, galima imtis aktyvesnių kontrolės priemonių. Pirmiausia reikėtų išbandyti biologinius ir mechaninius metodus, kurie yra draugiškesni aplinkai. Pavyzdžiui, kenkėjus, tokius kaip skydamariai ar amarai (nors jie retai puola erikas), galima bandyti nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti muiluoto vandens tirpalu.
Grybinių ligų, tokių kaip miltligė ar pilkasis kekeras, plitimą galima stabdyti šalinant ir naikinant pažeistas augalo dalis. Yra ir įvairių naminių purškalų, pavyzdžiui, iš asiūklio ar česnako, kurie turi fungicidinių savybių ir gali padėti esant nedideliam pažeidimui. Biologinė kenkėjų kontrolė, pavyzdžiui, grobuoniškų erkių paleidimas kovai su voratinklinėmis erkėmis, yra labai efektyvus, tačiau labiau tinka šiltnamiams ar žiemos sodams.
Cheminės priemonės – pesticidai (insekticidai kenkėjams, fungicidai ligoms) – turėtų būti naudojamos tik kraštutiniu atveju, kai kiti metodai nepadeda ir kyla grėsmė augalo gyvybei. Prieš naudojant bet kokį cheminį preparatą, būtina tiksliai identifikuoti problemą – ligą ar kenkėją. Netinkamai parinktas preparatas ne tik neduos naudos, bet ir gali pakenkti pačiam augalui bei aplinkai.
Naudojant chemines apsaugos priemones, būtina griežtai laikytis gamintojo instrukcijų, nurodytų ant pakuotės. Reikia atkreipti dėmesį į dozavimą, purškimo laiką (geriausia purkšti vakare, kai nėra vėjo ir lietaus) ir saugos priemones (naudoti pirštines, kaukę). Svarbu atminti, kad pesticidai gali pakenkti ir naudingiems vabzdžiams, tokiems kaip bitės, todėl reikėtų vengti purkšti žydinčius augalus.
