Reguliarus ir teisingai atliktas genėjimas yra viena iš svarbiausių alpinės erikos (Erica carnea) priežiūros procedūrų, kuri ne tik padeda išlaikyti estetišką augalo išvaizdą, bet ir yra būtina jo sveikatai bei ilgaamžiškumui užtikrinti. Nors gali atrodyti, kad šiam natūraliai kompaktiškam augalui nereikia daug dėmesio, be genėjimo laikui bėgant jis tampa retas, ištįsęs, o jo apatinė dalis sumedėja ir nuplinka. Tinkamas karpymas stimuliuoja naujų ūglių augimą, skatina gausų žydėjimą ateinančiais metais ir padeda suformuoti tankų, tvarkingą kerą, kuris tampa tikra sodo puošmena.
Pagrindinis genėjimo tikslas yra pašalinti nužydėjusius žiedynus ir paskatinti augalą šakotis. Alpinės erikos žiedpumpurius formuoja ant jaunų, tų pačių metų ūglių. Nugenėjus augalą po žydėjimo, jis pradeda leisti daug naujų šakelių, ant kurių per vasarą ir rudenį susiformuos žiedpumpuriai kitų metų žydėjimui. Jei augalas negenimas, jis leidžia mažiau naujų ūglių, žiedų būna mažiau, o pats keras praranda savo kompaktišką formą, nes senos šakos toliau auga į ilgį, bet ne tankėja.
Genėjimas taip pat atlieka svarbų sanitarinį vaidmenį. Jo metu pašalinamos visos per žiemą apšalusios, nudžiūvusios ar ligų pažeistos šakelės. Tai pagerina oro cirkuliaciją kerelio viduje, sumažindama grybinių ligų, tokių kaip pilkasis kekeras, riziką. Tvarkingas ir prižiūrėtas augalas yra atsparesnis ligoms ir kenkėjams.
Nors genėjimas yra labai svarbus, jį reikia atlikti teisingu laiku ir tinkamais įrankiais. Per vėlai atliktas genėjimas gali pakenkti kitų metų žydėjimui, o per drastiškas karpymas į seną medieną gali negrįžtamai pažeisti augalą. Supratus pagrindinius principus, ši procedūra tampa paprasta ir greita, o rezultatai džiugina akį kiekvieną pavasarį.
Geriausias laikas genėti
Laiko parinkimas yra pats svarbiausias alpinės erikos genėjimo aspektas. Egzistuoja viena pagrindinė taisyklė: alpines erikas reikia genėti iškart po žydėjimo. Kadangi jos yra vienos anksčiausiai pradedančių žydėti augalų, dažnai žiedus išskleidžiančios dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, genėjimo laikas paprastai ateina vėlyvą pavasarį, maždaug balandžio pabaigoje arba gegužės mėnesį, priklausomai nuo konkrečių metų oro sąlygų ir augalo veislės.
Svarbiausia yra nenuvėlinti šio darbo. Būtina spėti nugenėti augalą iki vasaros vidurio, kol jis dar nepradėjo formuoti žiedpumpurių kitiems metams. Jei genėsite per vėlai, pavyzdžiui, vasaros pabaigoje ar rudenį, kartu su nukerpama šakelės dalimi pašalinsite ir jau susiformavusius žiedpumpurius. Dėl to kitais metais augalas žydės labai skurdžiai arba visai nežydės. Rudeninis genėjimas taip pat gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir nušals.
Geriausias indikatorius, kada imtis žirklių, yra patys žiedai. Kai dauguma žiedelių paruduoja ir pradeda byrėti, o visas žiedynas praranda savo dekoratyvumą, tai ženklas, kad žydėjimas baigėsi ir atėjo laikas genėti. Nereikia laukti, kol absoliučiai visi žiedai nubyrės. Atlikus genėjimą laiku, augalas turės visą vasarą, kad išaugintų naujus ūglius ir sukrautų gausų žiedų derlių ateinančiam sezonui.
Genėjimas turėtų būti atliekamas sausą, apsiniaukusią dieną. Nerekomenduojama karpyti augalų per karščius, nes tai sukelia papildomą stresą. Taip pat nereikėtų genėti, kai augalai yra šlapi, nes tai gali paskatinti grybinių ligų plitimą per žaizdas. Tinkamai pasirinktas laikas ir oro sąlygos padeda augalui greičiau atsigauti po procedūros.
Genėjimo technika
Alpinės erikos genėjimo technika yra gana paprasta ir nereikalauja specialių įgūdžių. Pagrindinis tikslas yra nukirpti visus nužydėjusius žiedynus kartu su nedidele stiebo dalimi po jais. Paprastai rekomenduojama nukirpti maždaug trečdalį ar pusę praėjusių metų prieaugio. Svarbiausia taisyklė – niekada nekirpti į seną, sumedėjusią augalo dalį, kurioje nebėra spygliškų lapelių.
Senoji erikų mediena labai nenoriai leidžia naujus ūglius, todėl per giliai nukirptos šakos gali ir nebeatželti, palikdamos kere negražias tuščias vietas. Visada reikia palikti šiek tiek žalios, lapuotos dalies, iš kurios augalas galės išleisti naujas šakeles. Apžiūrėkite šakelę: pamatysite aiškią ribą tarp šių metų žalios dalies ir senesnės, labiau sumedėjusios dalies. Kirpkite būtent žalioje zonoje.
Genint galima kartu ir formuoti kerą, suteikiant jam norimą formą. Dažniausiai erikoms suteikiama tvarkinga, apvali ar pagalvėlės forma. Norint tai pasiekti, galima naudoti gyvatvorių žirkles, kuriomis patogu greitai ir lygiai apkarpyti visą kero paviršių. Šis metodas ypač tinka, jei auginate daug erikų ir norite suformuoti vientisą kilimą. Individualius, pavienius augalus galima karpyti ir aštriu sekatoriumi, kruopščiai nukerpant kiekvieną šakelę.
Genėjimo metu taip pat atliekamas sanitarinis valymas. Būtina iškirpti visas akivaizdžiai pažeistas, nudžiūvusias, nulūžusias ar ligotas šakeles. Jas reikėtų kirpti kuo arčiau pagrindo arba iki sveikos medienos. Švarus ir tvarkingas keras ne tik atrodo gražiau, bet ir yra sveikesnis, nes jame geriau cirkuliuoja oras, o tai mažina ligų riziką.
Genėjimo įrankiai
Tinkami ir gerai paruošti įrankiai yra svarbūs norint atlikti kokybišką genėjimą ir kuo mažiau pakenkti augalui. Svarbiausia, kad įrankiai būtų aštrūs. Atšipę įrankiai ne pjauna, o gniuždo augalo audinius, palikdami nelygias, suplėšytas žaizdas, kurios gyja daug ilgiau ir tampa lengvu grobiu ligų sukėlėjams. Aštrus pjūvis yra lygus, švarus ir greitai užsitraukia.
Priklausomai nuo augalų kiekio ir norimo rezultato, galima naudoti skirtingus įrankius. Mažiems, pavieniams kereliams formuoti arba sanitariniam genėjimui puikiai tinka nedidelis, aštrus sekatorius. Juo patogu pasiekti atskiras šakeles kero viduje ir atlikti tikslius kirpimus. Rankoje patogus ir kokybiškas sekatorius yra pagrindinis kiekvieno sodininko įrankis.
Jei auginate didesnį erikų plotą, pavyzdžiui, viržyną ar gyvatvorę, daug patogiau ir greičiau dirbti su rankinėmis gyvatvorių žirklėmis. Jomis galima vienu judesiu nukirpti didesnį plotą ir lengvai suformuoti lygų, tvarkingą paviršių. Renkantis gyvatvorių žirkles, reikėtų atkreipti dėmesį į jų svorį ir rankenų patogumą, kad darbas nevargintų.
Prieš pradedant darbą ir baigus, įrankius būtina išvalyti ir dezinfekuoti. Tai ypač svarbu, jei prieš tai genėjote sergančius augalus. Dezinfekcija padeda išvengti ligų plitimo nuo vieno augalo kitam. Įrankius galima nuvalyti spiritu, denatūratu arba specialiu dezinfekciniu skysčiu. Reguliarus įrankių galandinimas ir sutepimas taip pat prailgins jų tarnavimo laiką ir užtikrins kokybišką darbą.
Jaunų augalų formavimas
Jauni, ką tik pasodinti alpinės erikos augalai taip pat reikalauja genėjimo, tačiau jo tikslas yra šiek tiek kitoks nei subrendusių augalų. Pirmaisiais metais pagrindinis tikslas yra ne pašalinti nužydėjusius žiedus, o paskatinti augalą kuo gausiau šakotis ir suformuoti tankų, tvirtą pagrindą ateičiai. Šis ankstyvas formavimas yra labai svarbus norint išauginti gražų ir ilgaamžį kerą.
Pirmuosius dvejus ar trejus metus po pasodinimo jaunus augalus reikėtų genėti švelniau. Pavasarį, po žydėjimo, pakanka tik šiek tiek patrumpinti visų ūglių viršūnėles, nukerpant vos kelis centimetrus. Šis procesas, vadinamas pintavimu, skatina miegančių pumpurų, esančių žemiau kirpimo vietos, pabudimą. Iš šių pumpurų išauga naujos šoninės šakelės, ir taip keras palaipsniui tankėja.
Nereikėtų bijoti genėti jaunų augalų, net jei jie atrodo maži. Kuo anksčiau pradėsite formuoti kerą, tuo gražesnis ir tankesnis jis bus ateityje. Jei jauną augalą paliksite augti negenimą, jis greičiausiai išleis kelias ilgas, bet menkai šakotas šakas, o keras atrodys retas ir netvarkingas. Vėliau tokią formą ištaisyti bus daug sunkiau.
Atliekant jaunų augalų formavimą, taip pat svarbu atsižvelgti į konkrečios veislės augimo pobūdį. Kai kurios veislės natūraliai yra labiau kompaktiškos ir stačios, kitos – labiau šliaužiančios ir plačios. Genėjimu galima pabrėžti natūralią augalo formą arba ją šiek tiek pakoreguoti pagal savo poreikius, pavyzdžiui, jei norite suformuoti tankų žemės dangos kilimą.
Senų ir apleistų augalų atjauninimas
Kartais sode tenka susidurti su senais, apleistais ir ne vienerius metus negenėtais alpinių erikų kerais. Tokie augalai paprastai atrodo labai nepatraukliai: jų centras būna tuščias ir sumedėjęs, o iš jo styro kelios ilgos, plikos šakos su žalumos kuokštais galuose. Kyla klausimas, ar tokį augalą dar galima išgelbėti ir atjauninti. Atsakymas priklauso nuo konkretaus augalo būklės, tačiau pabandyti tikrai verta.
Senų erikų atjauninimas yra rizikingas procesas, nes, kaip minėta, senoji mediena labai nenoriai leidžia naujus ūglius. Drastiškas genėjimas, nukerpant visas šakas iki pat sumedėjusios dalies, dažniausiai baigiasi augalo žūtimi. Todėl atjauninimą reikia atlikti atsargiau ir, jei įmanoma, palaipsniui.
Geriausia atjauninimą atlikti ankstyvą pavasarį. Pirmiausia reikia atidžiai apžiūrėti augalą ir paieškoti jaunų ūglių ar pumpurų, augančių arčiau kero pagrindo, ant senesnės medienos. Jei tokių yra, tai geras ženklas. Reikėtų nukirpti senas šakas maždaug 5-10 cm virš šių jaunų ūgliukų. Jei jaunų ūglių nesimato, galima pabandyti nukirpti šakas paliekant maždaug 15-20 cm ilgio strampus ir tikėtis, kad miegantys pumpurai pabuds.
Po tokio drastiško genėjimo augalą reikia gerai prižiūrėti: palaistyti, patręšti lėto atpalaidavimo trąšomis ir mulčiuoti kompostu. Tai suteiks jam papildomos energijos atsigauti ir išleisti naujus ūglius. Tačiau reikia būti pasiruošus, kad sėkmė nėra garantuota. Kartais, vietoj to, kad bandytumėte atjauninti beviltiškai atrodantį seną kerą, paprasčiau ir greičiau yra jį pakeisti nauju, jaunu augalu ir nuo pat pradžių jį teisingai formuoti.
