Aitrusis šilokas yra puikiai prisitaikęs prie Lietuvos klimato sąlygų ir pasižymi išskirtiniu atsparumu šalčiui. Šis augalas natūraliai paplitęs didelėje Europos ir Azijos dalyje, įskaitant ir regionus su atšiauriomis žiemomis, todėl jo žiemojimas paprastai nesukelia jokių sunkumų ir nereikalauja specialaus pasiruošimo ar papildomos priežiūros. Daugeliu atvejų augalas sėkmingai peržiemos po sniego danga be jokios sodininko pagalbos. Vis dėlto, yra keletas niuansų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, siekiant užtikrinti, kad augalas pavasarį pabustų sveikas ir gyvybingas.
Pagrindinis veiksnys, lemiantis sėkmingą žiemojimą, yra ne apsauga nuo šalčio, o apsauga nuo drėgmės pertekliaus. Šaltis pats savaime šiam augalui nėra baisus, tačiau šalčio ir per didelės drėgmės derinys gali būti pražūtingas. Kai dirvožemis yra permirkęs, o temperatūra nukrenta žemiau nulio, vanduo virsta ledu ir gali fiziškai pažeisti augalo šaknis. Be to, drėgna aplinka skatina puvinių vystymąsi net ir šaltuoju metų laiku.
Dėl šios priežasties rudenį atliekami paruošiamieji darbai yra nukreipti ne į augalo apšiltinimą, o į tinkamų drėgmės sąlygų užtikrinimą. Svarbu, kad augalas įžiemotų kuo sausesniame dirvožemyje. Tai reiškia, kad nuo rudens vidurio reikia visiškai nutraukti bet kokį papildomą laistymą ir leisti gamtai pačiai reguliuoti drėgmės kiekį. Tinkamas drenažas, įrengtas dar sodinimo metu, čia atlieka lemiamą vaidmenį.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai paruošti aitriąjį šiloką žiemai, kokių klaidų reikėtų vengti ir kaip prižiūrėti augalą žiemos bei ankstyvo pavasario laikotarpiu. Taip pat paliesime vazonuose auginamų šilokų žiemojimo ypatumus, kurie šiek tiek skiriasi nuo grunte augančių augalų. Laikydamiesi šių paprastų patarimų, galėsite būti ramūs dėl savo augalų net ir per pačias šalčiausias žiemas.
Rudeninė priežiūra ir paruošimas
Rudeninė aitriojo šiloko priežiūra yra minimali. Vienas iš pagrindinių darbų, kurį reikėtų atlikti, yra nutraukti bet kokį tręšimą ir laistymą. Tręšimas rudenį yra ypač žalingas, nes skatina naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir pasiruošti šalčiams. Tokie ūgliai per pirmąsias stipresnes šalnas nušąla ir gali tapti vartais infekcijoms. Laistymą taip pat reikia nutraukti, kad dirvožemis spėtų pradžiūti prieš prasidedant šalčiams.
Rudenį nereikėtų genėti ar karpyti augalo. Palikite visus stiebus ir lapus, net jei jie atrodo šiek tiek apvytę ar praradę spalvą. Jie veikia kaip natūrali apsauga, pridengianti augalo šaknų sistemą nuo staigių temperatūros svyravimų ir šalto vėjo. Visi sanitariniai karpymai ir augalo tvarkymas turėtų būti atidėti iki pavasario.
Svarbu išvalyti plotą aplink šilokus ir nuo jų pačių. Nuo augalų kilimo reikėtų atsargiai nugrėbti arba nupūsti nukritusius medžių lapus. Storas ir šlapias lapų sluoksnis sulaiko drėgmę, neleidžia cirkuliuoti orui ir gali sukelti augalo iššutimą bei puvinių vystymąsi po sniegu. Palikti galima tik ploną spyglių sluoksnį, jei augalas auga po spygliuočiais, nes spygliai gerai praleidžia orą.
Prieš pat užšąlant, dar kartą įsitikinkite, kad vieta, kurioje auga šilokas, nėra užmirkusi. Jei matote, kad po rudeninių liūčių toje vietoje telkšo balos, reikėtų pagalvoti apie drenažo pagerinimą kitam sezonui. Galima iškasti nedidelius griovelius vandens pertekliui nubėgti. Tai ypač svarbu molinguose, sunkiuose dirvožemiuose.
Apsauga nuo žiemos pavojų
Pati geriausia apsauga aitriajam šilokui žiemą yra sniego danga. Sniegas veikia kaip natūralus izoliatorius, apsaugantis augalus nuo didelių temperatūros svyravimų, ledinio vėjo ir išdžiūvimo. Po puria sniego danga temperatūra ties žemės paviršiumi išlieka gana stabili, net jei lauke spaudžia didelis šaltis. Todėl, jei žiema snieginga, dėl šilokų jaudintis visai nereikia.
Problemos gali kilti besniegėmis, bet šalčiui ir vėjuotomis žiemomis. Tokiomis sąlygomis augalai gali nukentėti nuo iššalimo ir fiziologinės sausros, kai šaknys negali paimti vandens iš įšalusios žemės, o antžeminė dalis jį garina dėl vėjo ir saulės. Nors aitrusis šilokas yra tam gana atsparus, jauni, neseniai pasodinti augalai gali būti labiau pažeidžiami.
Jei prognozuojama besniegė ir labai šalta žiema, galima apsvarstyti minimalią pridengimo galimybę. Tam geriausiai tinka orui laidžios medžiagos, pavyzdžiui, eglišakės. Jos sulaiko šiek tiek sniego, apsaugo nuo aštraus vėjo, bet leidžia augalui kvėpuoti ir neleidžia kauptis drėgmei. Kategoriškai negalima naudoti polietileno plėvelės ar kitų orui nelaidžių medžiagų, nes po jomis augalas iššus ir supus.
Dar vienas žiemos pavojus yra atlydžiai, po kurių vėl staigiai atšąla. Tirpstantis sniegas sudrėkina dirvą, o paskui susidaręs ledas gali pakenkti šaknims. Vėlgi, geriausia apsauga nuo to yra geras drenažas. Jei augalas auga ant nedidelės kalvelės ar šlaito, tirpsmo vanduo greitai nutekės ir nepadarys žalos.
Vazonų ir konteinerių žiemojimas
Vazonuose ar kituose konteineriuose auginamų aitriųjų šilokų žiemojimas reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio. Mažame žemės tūryje šaknys yra daug labiau pažeidžiamos šalčio, nes jas iš visų pusių veikia žema temperatūra. Grunte augančius augalus saugo didelis žemės masyvas, o vazone esanti žemė gali visiškai peršalti, pažeisdama šaknų sistemą.
Yra keli būdai, kaip apsaugoti vazonuose augančius šilokus. Vienas iš paprasčiausių – įkasti vazoną į žemę sode per žiemą. Pasirinkite apsaugotą nuo vėjų vietą, iškaskite duobę ir įstatykite vazoną taip, kad jo kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Iš viršaus galima mulčiuoti durpėmis ar lapais. Taip augalo šaknys bus apsaugotos žemės mase, panašiai kaip ir grunte augančių augalų.
Kitas būdas – perkelti vazonus į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį, verandą ar nešildomą šiltnamį. Svarbu, kad patalpa būtų šviesi ir kad temperatūra joje laikytųsi šiek tiek aukščiau nulio (nuo +2 iki +5 laipsnių Celsijaus). Tokiomis sąlygomis augalas pereis į ramybės būseną. Laistyti žiemą reikia labai retai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų substratas – maždaug kartą per mėnesį ar dar rečiau.
Jei neturite galimybės įkasti vazono ar perkelti jo į patalpą, galite pabandyti jį apšiltinti. Pastatykite vazoną ant putplasčio plokštės, kad apsaugotumėte nuo šalčio iš apačios. Patį vazoną galima apvynioti keliais sluoksniais burbulinės plėvelės, agroplėvelės ar senų audeklų. Svarbu neapvynioti paties augalo, kad jis galėtų kvėpuoti. Iš viršaus galima uždėti eglišakę.
Priežiūra pavasarį po žiemojimo
Pavasarį, nutirpus sniegui, nereikėtų skubėti tvarkyti augalų. Leiskite žemei pradžiūti ir sušilti. Pirmasis darbas – nuimti visas žiemos dangas, jei tokias naudojote. Eglišakes ar kitas medžiagas reikėtų nuimti palaipsniui, per kelias dienas, kad augalas priprastų prie kintančių sąlygų ir ryškios pavasarinės saulės.
Kai žemė jau nebeįšalusi, galima atlikti sanitarinį genėjimą. Aštriomis žirklėmis ar sekatoriumi iškirpkite visas per žiemą apšalusias, sudžiūvusias ar supuvusias augalo dalis. Nebijokite apkarpyti gana stipriai – aitrusis šilokas labai greitai atželia iš šaknų ir sveikų stiebų dalių. Šis genėjimas ne tik pagerina augalo išvaizdą, bet ir skatina naujų, stiprių ūglių augimą.
Po žiemos augalas gali atrodyti šiek tiek prislėgtas, lapai gali būti rausvos ar rusvos spalvos. Tai normali reakcija į šaltį ir stresą. Atšilus orams ir prasidėjus vegetacijai, jis greitai atgaus savo įprastą žalią spalvą. Jei matote, kad kai kurios kero dalys yra plikos, galite į tas vietas pasodinti kelis naujus auginius – jie greitai įsišaknys ir užpildys tuščias erdves.
Pavasaris taip pat yra tinkamas laikas patikrinti ir pagerinti drenažą, jei praėjusią žiemą pastebėjote drėgmės pertekliaus problemų. Aplink augalą galima atsargiai įterpti šiek tiek smėlio ar smulkios skaldos, kad pagerintumėte dirvožemio laidumą. Pavasarį augalo tręšti nereikia, nebent jis auga ypač skurdžiame substrate. Leiskite jam natūraliai atsigauti ir pradėti augti.
