Aitrusis šilokas yra plačiai vertinamas dėl savo išskirtinio atsparumo ir nereiklumo, įskaitant ir atsparumą daugeliui ligų bei kenkėjų. Dėl savo specifinės cheminės sudėties, kuri apima aitrų skonį suteikiančius alkaloidus, dauguma kenkėjų šį augalą tiesiog aplenkia. Be to, jo gebėjimas augti sausose ir saulėtose vietose natūraliai sukuria nepalankias sąlygas daugeliui grybelinių ir bakterinių ligų, kurios klesti drėgnoje aplinkoje. Vis dėlto, net ir šis ištvermingas augalas nėra visiškai nepažeidžiamas, ypač jei auginamas netinkamomis sąlygomis.
Dažniausiai problemos kyla ne dėl paties augalo silpnumo, o dėl agrotechnikos klaidų. Didžiausias priešas, kaip ir daugeliui sukulentų, yra drėgmės perteklius. Perlaistymas, prastas dirvožemio drenažas ar auginimas per daug pavėsingoje ir drėgnoje vietoje sukuria idealias sąlygas šaknų ir stiebo pagrindo puviniams. Tai yra pati rimčiausia ir dažniausiai pasitaikanti aitriojo šiloko bėda, kurią daug lengviau išvengti, nei gydyti.
Kenkėjai šį augalą puola retai, tačiau kartais, ypač jei šalia auga kiti, labiau pažeidžiami augalai, ant šiloko gali apsigyventi amarai ar miltuotieji skydamariai. Paprastai šios atakos nebūna masiškos ir nepadaro didelės žalos, tačiau nusilpusį ar netinkamomis sąlygomis augantį augalą gali pažeisti stipriau. Svarbu laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų požymius ir imtis priemonių, kol problema neišplito.
Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines ligas ir kenkėjus, kurie gali kelti grėsmę aitriajam šilokui. Aptarsime jų atsiradimo priežastis, atpažinimo simptomus ir efektyviausius kovos bei prevencijos būdus. Suprasdami, kokios sąlygos provokuoja problemas, galėsite lengvai jų išvengti ir užtikrinti, kad Jūsų šilokas augtų sveikas ir stiprus, nereikalaudamas cheminės apsaugos priemonių naudojimo.
Šaknų ir stiebo puvinys
Puvinys yra pati didžiausia ir dažniausia grėsmė aitriajam šilokui. Jį sukelia dirvožemyje gyvenantys patogeniniai grybai, kurie suaktyvėja esant per dideliam drėgmės kiekiui ir prastai oro cirkuliacijai. Kai dirvožemis yra nuolat šlapias, augalo šaknys pradeda dusti, silpnėja ir tampa lengvu grobiu šiems mikroorganizmams. Pažeistos šaknys nebegali aprūpinti augalo vandeniu ir maistinėmis medžiagomis, todėl jis pradeda nykti.
Pirmieji puvinio požymiai dažnai būna panašūs į vandens trūkumo simptomus – augalas vysta, lapai praranda stangrumą, gelsta. Tačiau patikrinus dirvožemį, jis būna drėgnas. Stiebo pagrindas, esantis ties žemės paviršiumi, patamsėja, suminkštėja ir tampa vandeningas. Augalą galima lengvai ištraukti iš žemės, nes jo šaknų sistema būna suirusi – šaknys būna rudos, minkštos ir skleidžia nemalonų kvapą.
Deja, pažengusį šaknų puvinį išgydyti yra beveik neįmanoma. Jei pažeistas visas augalas, jį geriausia pašalinti ir sunaikinti, kad liga neplistų toliau. Jei pastebėjote problemą ankstyvoje stadijoje ir pažeista tik dalis kero, galima bandyti jį gelbėti. Iškaskite visą augalą, aštriu ir steriliu peiliu pašalinkite visas pažeistas, pajuodusias dalis (tiek šaknis, tiek stiebus). Sveikas likusias dalis apdorokite fungicidu ir pasodinkite į naują vietą su šviežiu, sausu ir gerai drenuojamu gruntu.
Pati geriausia kova su puviniu – prevencija. Sodinant aitriąjį šiloką, užtikrinkite, kad dirvožemis būtų purus, laidus, su smėlio ar žvyro priemaišomis. Venkite sodinti jį žemose, užmirkstančiose sodo vietose. Laistykite tik tada, kai tai absoliučiai būtina, ir leiskite dirvožemiui visiškai išdžiūti tarp laistymų. Auginant vazone, privalomos drenažo skylės ir laidus substratas.
Grybelinės lapų ligos
Nors aitrusis šilokas yra gana atsparus lapų ligoms, kartais, ypač drėgnomis ir vėsiomis vasaromis, jį gali pažeisti įvairios grybelinės infekcijos, tokios kaip rūdys ar dėmėtligės. Rūdys pasireiškia kaip mažos, oranžinės ar rudos pustulės ant lapų ir stiebų. Dėmėtligės sukelia įvairių formų ir spalvų (dažniausiai rudas ar juodas) dėmes ant lapų. Nors šios ligos retai kada sunaikina visą augalą, jos sumažina jo dekoratyvumą.
Šių ligų atsiradimą skatina per tankus susodinimas, prasta oro cirkuliacija tarp augalų, auginimas pavėsyje ir per dažnas laistymas, ypač ant lapų. Kai lapija ilgai išlieka drėgna, susidaro palankios sąlygos grybelių sporoms daugintis. Todėl prevencinės priemonės yra labai svarbios. Suteikite augalams pakankamai erdvės, sodinkite juos saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje.
Jei pastebėjote pirmuosius ligos požymius, nedelsdami pašalinkite ir sunaikinkite visas pažeistas augalo dalis. Tai padės sustabdyti ligos plitimą. Esant stipresniam pažeidimui, galima naudoti fungicidus. Rinkitės plataus spektro fungicidus ir purkškite augalus pagal gamintojo instrukcijas. Geriausia purkšti sausu, nevėjuotu oru, anksti ryte arba vakare.
Norint išvengti cheminių priemonių naudojimo, galima išbandyti ir liaudiškas priemones. Pavyzdžiui, asiūklio nuoviras stiprina augalo ląstelių sieneles ir padaro jį atsparesnį grybelinėms infekcijoms. Taip pat svarbu rudenį surinkti ir pašalinti nukritusius lapus bei kitas augalines liekanas aplink šilokus, nes jose gali žiemoti ligų sukėlėjai.
Amarai
Amarai yra vieni iš nedaugelio kenkėjų, kurie kartais gali įsikurti ant aitriojo šiloko. Tai smulkūs, dažniausiai žali, juodi ar pilki vabzdžiai, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius ir žiedpumpurius. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, silpsta, o žiedai gali neišsiskleisti. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis.
Paprastai amarai puola nusilpusius, pertręštus ar pavėsyje augančius augalus. Sveikas ir stiprus šilokas dažniausiai sugeba jiems atsispirti. Pastebėjus pirmuosius kenkėjus, kol jų kolonijos dar nedidelės, juos galima tiesiog sutraiškyti pirštais arba nuplauti stipria vandens srove iš žarnos. Šią procedūrą gali tekti pakartoti kelis kartus.
Jei kenkėjų yra daugiau, galima naudoti natūralias priemones. Efektyvus yra ūkinio muilo tirpalas (maždaug 20-30 g muilo ištirpinti 1 litre vandens) arba žaliojo muilo tirpalas. Šiais tirpalais reikia apipurkšti pažeistas augalo dalis. Taip pat galima naudoti dilgėlių ar česnakų ištraukas. Šios priemonės yra saugios aplinkai ir naudingiems vabzdžiams, pavyzdžiui, boružėms, kurios yra natūralūs amarų priešai.
Insekticidus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai natūralios priemonės nepadeda, o kenkėjų invazija yra labai stipri. Rinkitės sisteminius arba kontaktinius insekticidus, skirtus kovai su amarais. Visada griežtai laikykitės naudojimo instrukcijų, kad nepakenktumėte sau, aplinkai ir naudingiems organizmams.
Miltuotieji skydamariai
Miltuotieji skydamariai yra dar viena kenkėjų rūšis, kuri kartais gali pulti aitriuosius šilokus, ypač auginamus vazonuose arba šiltnamiuose. Šie kenkėjai atrodo kaip maži, balti, vatos gumulėlius primenantys dariniai, kurie telkiasi lapų pažastyse ir ant stiebų. Kaip ir amarai, jie siurbia augalo sultis, todėl augalas silpsta, jo augimas sulėtėja, lapai gali pagelsti ir nukristi.
Miltuotųjų skydamarių atsiradimą skatina šilta ir sausa aplinka, taip pat pertręšimas azoto trąšomis. Pastebėjus pavienius kenkėjus, juos galima pašalinti mechaniškai – vatos pagaliuku, suvilgytu spirite arba muiluotame vandenyje. Šis metodas yra efektyvus, kol kenkėjų nėra daug. Svarbu atidžiai apžiūrėti visą augalą, nes šie kenkėjai mėgsta slėptis sunkiai prieinamose vietose.
Esant didesniam paplitimui, galima naudoti purškimą muilo ar aliejaus pagrindo tirpalais. Pavyzdžiui, galima sumaišyti kelis lašus indų ploviklio ir šaukštelį augalinio aliejaus litre vandens. Šis mišinys padengia kenkėjus plėvele ir uždusina juos. Purkšti reikia kelis kartus kas 7-10 dienų, kad būtų sunaikintos visos kenkėjų vystymosi stadijos.
Jei liaudiškos priemonės nepadeda, tenka griebtis cheminių insekticidų. Rinkitės sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis ir tampa mirtini kenkėjams. Prieš naudojant bet kokias chemines priemones, rekomenduojama išbandyti jas ant nedidelės augalo dalies, kad įsitikintumėte, jog nepažeisite paties augalo. Visada laikykitės saugumo reikalavimų.
Kiti galimi pažeidėjai
Nors tai nėra liga ar kenkėjas, kartais aitriajam šilokui žalos gali padaryti sraigės ir šliužai. Jie ypač mėgsta jaunus ir sultingus ūglius. Jų veiklos požymiai – išgraužtos skylės lapuose ir blizgūs gleivių pėdsakai. Kova su jais gali būti sudėtinga, ypač drėgnu oru. Galima juos rinkti rankomis vakarais arba anksti ryte, kai jie aktyviausi.
Aplink augalus galima paberti aštrių medžiagų, kurios atbaido moliuskus, pavyzdžiui, smulkintų kiaušinių lukštų, spyglių ar specialių granulių. Taip pat veiksmingos yra įvairios gaudyklės, pavyzdžiui, į žemę įkasti indeliai su alumi, kurie privilioja šliužus. Svarbu reguliariai tikrinti ir valyti šias gaudykles.
Kartais, ypač jei šilokas auga vejoje, jam gali pakenkti kurmiai. Nors jie tiesiogiai neėda augalo šaknų, rausdami savo urvus jie iškilnoja žemę ir gali pažeisti paviršinę šaknų sistemą. Iškilnotus augalus reikia švelniai prispausti atgal prie žemės, kad šaknys vėl turėtų kontaktą su dirvožemiu. Kovoti su pačiais kurmiais galima naudojant specialias atbaidymo priemones.
Galiausiai, svarbu nepamiršti ir prevencijos. Sveikas, stiprus, tinkamomis sąlygomis augantis aitrusis šilokas yra daug atsparesnis bet kokioms problemoms. Užtikrinkite saulėtą vietą, gerą drenažą, venkite perlaistymo ir pertręšimo. Reguliariai apžiūrėkite savo augalus, kad laiku pastebėtumėte pirmuosius ligų ar kenkėjų požymius. Laiku pastebėtą problemą visada yra daug lengviau išspręsti.
