Tinkamas laistymas yra vienas iš svarbiausių ir kartu sudėtingiausių afrikinių našlaičių priežiūros aspektų, nuo kurio tiesiogiai priklauso augalo sveikata, augimas ir žydėjimas. Šių augalų šaknų sistema yra labai jautri tiek drėgmės trūkumui, tiek jos pertekliui, todėl būtina rasti optimalų balansą. Dėl netinkamo laistymo kylančios problemos, ypač šaknų puvinys, yra dažniausia šių kambarinių gėlių žūties priežastis. Svarbu suprasti, kad nėra vienos griežtos laistymo taisyklės; laistymo dažnumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip vazono dydis, substrato sudėtis, aplinkos temperatūra ir drėgmė bei augalo augimo fazė. Išmokus teisingai įvertinti augalo poreikius, galima užtikrinti jo ilgaamžiškumą ir dekoratyvumą.
Pagrindinė taisyklė, kuria reikėtų vadovautis, yra laistyti tada, kai to reikia augalui, o ne pagal iš anksto sudarytą grafiką. Prieš laistant visada būtina patikrinti substrato drėgnumą. Tai galima padaryti pirštu paliečiant žemės paviršių – jei jis sausas maždaug centimetro gylyje, laikas laistyti. Kitas būdas yra įvertinti vazono svorį: sausas substratas yra daug lengvesnis nei drėgnas. Laikui bėgant, patirtis leis nustatyti laistymo poreikį vien iš vazono svorio. Svarbu leisti substratui šiek tiek išdžiūti tarp laistymų, tačiau niekada neleisti jam visiškai perdžiūti, nes tai gali pažeisti smulkias šakneles.
Vandens kokybė taip pat turi didelę reikšmę. Afrikinės našlaitės yra jautrios kietame vandentiekio vandenyje esančioms druskoms, kurios gali kauptis substrate ir trikdyti maisto medžiagų pasisavinimą. Geriausia naudoti minkštą vandenį: lietaus, filtruotą, virintą arba bent jau kelias dienas nusistovėjusį vandentiekio vandenį. Vandens temperatūra taip pat svarbi – jis turi būti kambario temperatūros arba šiek tiek šiltesnis. Šaltas vanduo, ypač patekęs ant lapų, gali sukelti terminį šoką ir palikti šviesias, žiedų formos dėmes, vadinamas žiedine nekroze.
Būtina vengti vandens patekimo ant augalo lapų ir ypač į jo augimo centrą (skrotelės vidurį). Aksominis lapų paviršius sulaiko vandens lašelius, kurie, esant prastai ventiliacijai, gali tapti puikia terpe grybelinėms ligoms, tokioms kaip miltligė ar kekerinis puvinys, vystytis. Vanduo, užsistovėjęs augimo centre, beveik visada sukelia jo puvimą ir augalo žūtį. Dėl šios priežasties tradicinis laistymas iš viršaus nėra rekomenduojamas afrikinėms našlaitėms. Jei netyčia vandens patenka ant lapų, jį reikėtų kuo greičiau nusausinti popierine servetėle.
Laistymo būdai
Populiariausias ir saugiausias afrikinių našlaičių laistymo būdas yra laistymas iš apačios. Šiuo metodu vanduo pilamas ne ant substrato, o į lėkštelę ar padėklą po vazonu. Augalas paliekamas stovėti vandenyje maždaug 20-30 minučių, per kurias substratas per drenažo skyles kapiliariniu būdu sugeria reikiamą drėgmės kiekį. Praėjus šiam laikui, būtina išpilti visą vandens perteklių iš lėkštelės. Šis būdas užtikrina, kad sudrėks visas šaknynas, o lapai ir augimo centras liks sausi, taip sumažinant puvinio riziką.
Kitas efektyvus metodas, ypač auginant didesnę kolekciją, yra laistymas panardinant. Visas vazonas atsargiai panardinamas į indą su kambario temperatūros vandeniu taip, kad vandens lygis siektų vazono viršų. Laikoma tol, kol iš substrato nustoja kilti oro burbuliukai – tai ženklas, kad substratas visiškai prisigėrė drėgmės. Po to vazonas iškeliamas ir paliekamas nuvarvėti, kad pasišalintų visas vandens perteklius. Šis metodas garantuoja tolygų ir gilų substrato sudrėkinimą.
Nors laistymas iš viršaus yra rizikingesnis, jį taip pat galima taikyti, jei elgiamasi labai atsargiai. Reikėtų naudoti laistytuvą su ilgu ir plonu snapeliu, kad būtų galima lieti vandenį tiesiai ant substrato, aplenkiant lapus ir augimo centrą. Laistyti reikia lėtai ir tolygiai, kol vanduo pradės tekėti pro drenažo skyles į lėkštelę. Po kelių minučių vandens perteklių iš lėkštelės būtina išpilti. Periodiškas laistymas iš viršaus (maždaug kartą per mėnesį) gali būti naudingas, nes padeda išplauti substrate susikaupusių druskų perteklių.
Automatinės laistymo sistemos, tokios kaip dagtinė (arba knatinė) laistymo sistema, yra puikus pasirinkimas tiems, kas neturi laiko dažnai laistyti augalų arba išvyksta ilgesniam laikui. Šiai sistemai įrengti per vazono drenažo skylę prakišama sintetinė virvelė (dagtis), kurios vienas galas paliekamas substrate, o kitas įmerkiamas į vandens rezervuarą, ant kurio pastatomas vazonas. Augalas per dagtį pats pasiima tiek drėgmės, kiek jam reikia. Svarbu, kad substratas būtų labai purus ir gerai drenuojamas, kad neužmirktų.
Laistymo dažnumas ir veiksniai
Laistymo dažnumas nėra pastovus dydis ir priklauso nuo daugybės aplinkos bei augalo faktorių. Vienas svarbiausių yra metų laikas ir augalo augimo fazė. Aktyvaus augimo ir žydėjimo periodu, pavasarį ir vasarą, afrikinėms našlaitėms reikia daugiau vandens, todėl laistyti tenka dažniau. Rudenį ir žiemą, kai dienos trumpesnės ir vėsiau, augimas sulėtėja, todėl laistyti reikia rečiau, leidžiant substratui labiau išdžiūti.
Aplinkos temperatūra ir oro drėgmė taip pat daro didelę įtaką vandens poreikiui. Aukštesnėje temperatūroje ir esant mažai oro drėgmei, substratas džiūsta daug greičiau, todėl laistyti reikia dažniau. Vėsesnėse ir drėgnesnėse patalpose laistymo intervalai turėtų būti ilgesni. Būtina atsižvelgti į konkrečias sąlygas, kuriomis auga augalas, pavyzdžiui, ar jis stovi ant saulėtos palangės, ar vėsesniame kambario gale.
Vazono tipas ir dydis yra dar vienas svarbus veiksnys. Mažuose vazonuose substratas išdžiūsta greičiau nei dideliuose. Moliniai (terakotiniai) vazonai yra porėti ir leidžia drėgmei garuoti per sieneles, todėl juose augančius augalus reikia laistyti dažniau nei plastikiniuose ar glazūruotuose vazonuose, kurie sulaiko drėgmę ilgiau. Dėl šios priežasties dauguma afrikinių našlaičių augintojų renkasi plastikinius vazonus.
Substrato sudėtis taip pat lemia, kaip greitai jis išdžiūsta. Labai purus ir lengvas substratas, kuriame gausu perlito ar vermikulito, sulaiko mažiau vandens ir džiūsta greičiau nei tankus, durpingas substratas. Nors purumas yra būtinas šaknų aeracijai, naudojant tokį substratą, gali tekti laistyti dažniau. Svarbu pasirinkti substratą, atitinkantį jūsų laistymo įpročius ir auginimo sąlygas.
Perlaistymo ir perdžiūvimo požymiai
Perlaistymas yra didžiausias afrikinių našlaičių priešas. Jo požymiai gali būti apgaulingi ir kartais priminti perdžiūvimo simptomus. Vienas iš pirmųjų signalų yra vystantys, suglebę lapai, nors substratas yra drėgnas. Taip nutinka todėl, kad dėl deguonies trūkumo pūvančios šaknys nebegali pasisavinti vandens. Kiti požymiai yra gelstantys apatiniai lapai, augimo sulėtėjimas, pajuodavęs ir suminkštėjęs stiebo pagrindas bei pelėsio kvapas nuo substrato.
Pastebėjus perlaistymo požymius, reikia imtis skubių veiksmų. Augalą reikia nedelsiant išimti iš vazono ir apžiūrėti šaknis. Sveikos šaknys yra baltos arba šviesiai rudos spalvos ir tvirtos, o pūvančios – tamsios, minkštos ir gleivėtos. Visas pažeistas šaknis reikia pašalinti aštriu, steriliu įrankiu. Jei pažeidimas didelis, gali tekti nupjauti visą lapų skrotelę ir įšaknydinti ją iš naujo. Jei šaknynas dar gyvybingas, augalą reikia persodinti į šviežią, sausą, purų substratą ir kurį laiką nelaistyti.
Perdžiūvimas, nors ir mažiau pavojingas nei perlaistymas, taip pat kenkia augalui. Akivaizdžiausi požymiai yra suglebę, žemyn nusvirę lapai ir sausas, kietas substratas, atšokęs nuo vazono sienelių. Taip pat gali džiūti ir kristi žiedpumpuriai bei apatiniai lapai. Stipriai perdžiūvęs substratas sunkiai sugeria vandenį, todėl laistant iš viršaus vanduo gali tiesiog prabėgti pro kraštus, nesudrėkinęs šaknų gumulo.
Atgaivinti perdžiūvusį augalą geriausia panardinimo metodu. Visas vazonas panardinamas į indą su kambario temperatūros vandeniu ir laikomas tol, kol substratas visiškai prisigeria drėgmės. Po to leidžiama gerai nuvarvėti vandens pertekliui. Paprastai per kelias valandas lapai atgauna savo stangrumą. Svarbu vengti reguliaraus ir stipraus perdžiovinimo, nes tai alina augalą ir gali sukelti negrįžtamą šaknų pažeidimą.
Vandens poreikis skirtingais metų laikais
Pavasarį ir vasarą, intensyvaus augimo ir žydėjimo laikotarpiu, afrikinių našlaičių vandens poreikis yra didžiausias. Dėl ilgesnių dienų, daugiau saulės šviesos ir aukštesnės temperatūros augalai aktyviai vykdo fotosintezę ir transpiraciją, todėl greičiau sunaudoja vandenį iš substrato. Šiuo laikotarpiu laistyti tenka dažniau, kartais net kelis kartus per savaitę, priklausomai nuo konkrečių sąlygų. Visada reikia vadovautis substrato drėgnumo patikrinimu, o ne kalendoriumi.
Šiltaisiais mėnesiais taip pat svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalus, kad būtų išvengta grybelinių ligų plitimo, kuriam palankios sąlygos yra šiluma ir didelė drėgmė. Nors oro drėgmė yra naudinga, jos perteklius kartu su prasta ventiliacija gali būti žalingas. Vasaros karščių metu gali tekti laistyti dažniau, tačiau svarbu nepalikti augalų stovėti vandenyje, nes karštis ir drėgmės perteklius yra idealios sąlygos šaknų puviniui.
Rudenį, trumpėjant dienoms ir vėstant orams, afrikinių našlaičių augimas natūraliai sulėtėja. Augalas pereina į ramybės periodą, todėl jo vandens poreikis sumažėja. Laistymo intervalus reikia palaipsniui ilginti, leidžiant substratui labiau išdžiūti tarp laistymų. Šiuo laikotarpiu perlaistyti augalą yra ypač pavojinga, nes drėgmė iš substrato garuoja lėčiau, o sulėtėjusios gyvybinės funkcijos reiškia, kad augalas sunaudoja mažiau vandens.
Žiemą, ypač jei augalai laikomi vėsesnėje patalpoje, laistyti reikia dar rečiau. Tačiau, jei augalai žiemoja šiltame kambaryje su centriniu šildymu, situacija gali būti apgaulinga. Nors augimas ir sulėtėjęs, sausas šildomų patalpų oras gali greitai išdžiovinti substratą. Tokiu atveju reikia atidžiai stebėti substrato drėgmę ir laistyti pagal poreikį, tačiau vis tiek rečiau nei vasarą. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp sauso oro poveikio ir sulėtėjusio augalo metabolizmo.
