Afrikinių našlaičių sodinimas ir dauginimas yra palyginti nesudėtingi procesai, leidžiantys ne tik atnaujinti senus augalus, bet ir iš vieno motininio augalo gauti daugybę naujų. Sėkmingas įsišaknijimas ir augimas priklauso nuo tinkamo laiko, kokybiškos sodinamosios medžiagos ir sterilios, purios terpės paruošimo. Nors šiuos augalus galima dauginti ir sėklomis ar atskiriant šoninius ūglius, populiariausias ir paprasčiausias būdas yra dauginimas lapo auginiais. Šis metodas leidžia tiksliai atkartoti motininio augalo savybes, tokias kaip žiedų spalva ir forma, ir nereikalauja specialių įgūdžių ar įrangos. Svarbiausia yra kantrybė ir atidumas detalėms, užtikrinant, kad jauni augalėliai gautų pakankamai drėgmės ir šilumos.
Prieš pradedant sodinimo ar dauginimo procesą, būtina tinkamai pasiruošti ir pasirinkti tinkamas priemones bei medžiagas. Visų pirma, reikalingas aštrus ir sterilus pjovimo įrankis, pavyzdžiui, skutimosi peiliukas ar aštrus peilis, kad būtų galima atlikti švarų pjūvį, nepažeidžiant augalo audinių. Taip pat reikės nedidelių vazonėlių ar daigyklų su drenažo skylėmis ir tinkamo substrato. Substratas turi būti labai lengvas ir purus; idealiai tinka durpių ir perlito mišinys santykiu 1:1, kuris užtikrina gerą aeraciją ir neleidžia kauptis drėgmės pertekliui, taip apsaugant nuo puvimo.
Sodinant ar persodinant suaugusį augalą, svarbu pasirinkti tinkamo dydžio vazoną. Afrikinės našlaitės geriausiai jaučiasi ir gausiausiai žydi, kai jų šaknys yra šiek tiek apribotos, todėl vazono skersmuo turėtų būti maždaug tris kartus mažesnis nei augalo lapų skrotelės skersmuo. Per didelis vazonas skatina šaknų, o ne lapų ir žiedų augimą, be to, jame lengviau perlaistyti augalą. Sodinant į naują vazoną, ant dugno galima įdėti ploną drenažo sluoksnį, nors puriam substratui tai nėra būtina, ir atsargiai įstatyti augalą, užpildant šonus šviežiu substratu, lengvai jį paspaudžiant.
Dauginimui svarbu pasirinkti sveiką, subrendusį, bet ne per seną motininį augalą. Geriausiai tinka lapai iš antros ar trečios eilės nuo augalo centro. Šie lapai yra pakankamai stiprūs ir turi sukaupę daug maisto medžiagų, reikalingų naujų augalėlių formavimuisi. Reikėtų vengti pačių jauniausių lapų iš centro ir senų, gelstančių lapų iš apačios. Pasirinktas lapas turi būti tvirtas, be jokių pažeidimų, dėmių ar ligų požymių, nes tai užtikrins didesnę sėkmės tikimybę.
Dauginimas lapo auginiais
Dauginimas lapo auginiais yra patikimiausias ir labiausiai paplitęs afrikinių našlaičių dauginimo būdas. Norint tai padaryti, reikia aštriu, steriliu peiliu nupjauti sveiką lapą su maždaug 3-4 cm ilgio lapkočiu. Pjūvis turėtų būti atliktas 45 laipsnių kampu – tai padidina paviršiaus plotą, iš kurio gali augti šaknys ir nauji augalėliai. Po nupjovimo, lapkotį galima palikti keliolika minučių apdžiūti, kad pjūvio vieta šiek tiek užsitrauktų, taip sumažinant puvimo riziką.
Paruoštą lapo auginį galima šaknydinti dviem būdais: vandenyje arba tiesiai substrate. Šaknydinant vandenyje, lapkotis įmerkiamas į nedidelį indelį su virintu arba distiliuotu kambario temperatūros vandeniu taip, kad pats lapas neliestų vandens. Indelį reikėtų laikyti šiltoje, šviesioje vietoje, o vandenį periodiškai keisti. Po kelių savaičių pasirodys šaknys, o vėliau ir maži augalėliai. Kai šaknys pasiekia maždaug 1-2 cm ilgį, auginį galima sodinti į substratą.
Šaknydinant tiesiai substrate, paruoštas lapkotis įkišamas į drėgną, purų durpių ir perlito mišinį maždaug 1-1,5 cm gyliu, 45 laipsnių kampu. Pasodintą auginį reikėtų pridengti permatomu maišeliu arba laikyti specialioje daigykloje su dangčiu, kad būtų sukurta šiltnamio efektą primenanti aplinka su aukšta oro drėgme. Tai skatina greitesnį įsišaknijimą ir apsaugo lapą nuo išdžiūvimo. Daigyklą reikia reguliariai vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis.
Po kelių savaičių ar mėnesių (priklausomai nuo veislės ir sąlygų) prie lapo pagrindo pradės formuotis maži nauji augalėliai. Kai šie augalėliai pasiekia 3-5 cm aukštį ir turi bent kelis savo lapelius, juos galima atsargiai atskirti nuo motininio lapo ir pasodinti į atskirus nedidelius vazonėlius. Svarbu stengtis nepažeisti trapių šaknų. Atskirtus jaunus augalus dar kurį laiką rekomenduojama palaikyti didesnės drėgmės sąlygomis, kol jie sustiprės.
Dauginimas šoniniais ūgliais
Kai kurios afrikinių našlaičių veislės yra linkusios leisti šoninius ūglius, dar vadinamus „vaikučiais”, kurie auga iš lapų pažastų. Šiuos ūglius galima panaudoti dauginimui. Tai yra greitesnis būdas gauti naują, jau šiek tiek paaugusį augalą, palyginti su dauginimu iš lapo. Dauginimui reikėtų palaukti, kol šoninis ūglis užaugs pakankamai didelis ir turės bent 4-5 savo lapelius bei matomą atskirą skrotelę.
Atskyrimo procesą reikia atlikti labai atsargiai, kad nebūtų pažeistas nei motininis augalas, nei pats ūglis. Geriausia naudoti smailų, aštrų įrankį, pavyzdžiui, dantų krapštuką, skalpelį ar specialų sodininko įrankį. Ūglis atsargiai atskiriamas nuo pagrindinio stiebo, stengiantis išsaugoti kuo daugiau jo šaknų, jei jos jau yra susiformavusios. Kartais ūgliai neturi savo šaknų, tačiau tai nėra problema – jie sėkmingai įsišaknija pasodinti į substratą.
Atskirtas ūglis sodinamas į nedidelį vazonėlį su tokiu pačiu puriu ir lengvu substratu, koks naudojamas lapo auginiams. Svarbu nepasodinti per giliai, kad nebūtų užpiltas augimo centras, nes tai gali sukelti puvinį. Pasodinus, substratą reikia šiek tiek sudrėkinti. Kaip ir lapo auginiams, taip ir jauniems ūgliams pirmąsias kelias savaites reikalingos šiltnamio sąlygos – aukšta oro drėgmė, kurią galima užtikrinti uždengus vazonėlį permatomu maišeliu ar stiklainiu.
Būtina reguliariai stebėti pasodintą ūglį. Reikia palaikyti substrato drėgnumą, bet ne perlaistyti, ir kasdien trumpam nuimti gaubtą, kad prasivėdintų ir nesikauptų pelėsis. Kai pastebima, kad augalas pradėjo augti – atsiranda naujų lapelių centre – tai ženklas, kad jis sėkmingai įsišaknijo. Tuomet galima palaipsniui pratinti augalą prie įprastų kambario sąlygų, vis ilginant laiką be gaubto, kol galiausiai jis visiškai nuimamas.
Dauginimas žiedkočiais
Dauginimas žiedkočiais yra retesnis, bet labai naudingas metodas, ypač norint padauginti chimerines afrikinių našlaičių veisles. Chimeros yra augalai, turintys dviejų skirtingų genotipų audinius, kas lemia jų unikalų, dažnai dryžuotą ar fantazinį žiedų raštą. Dauginant tokias veisles lapais, dažniausiai prarandamos išskirtinės veislės savybės, o dauginimas žiedkočiais leidžia jas išsaugoti. Šiam metodui naudojamas žiedkotis su mažais lapeliais, augančiais po žiedais.
Procedūra pradedama pasirinkus stiprų, sveiką, neseniai pražydusį žiedkotį. Nužydėję žiedai nupjaunami, o pats žiedkotis sutrumpinamas, paliekant maždaug 2-3 cm ilgio kotelį po mažaisiais lapeliais. Svarbu, kad šie lapeliai būtų kuo didesni ir sveikesni, nes iš jų pažastų augs nauji augalai. Paruoštas žiedkotis sodinamas į drėgną, purų substratą, panašiai kaip lapo auginys.
Pasodintą žiedkotį būtina laikyti šiltnamio sąlygomis, užtikrinant labai aukštą oro drėgmę, nes jis yra daug jautresnis išdžiūvimui nei lapo auginys. Vazonas uždengiamas permatomu gaubtu ir laikomas šiltoje, gerai apšviestoje vietoje, bet apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Reikia kantrybės, nes naujų augalėlių formavimasis gali užtrukti ilgiau nei dauginant lapais.
Kai iš mažųjų lapelių pažastų išauga nauji, maži augalėliai ir sustiprėja, juos galima atskirti. Atskyrimas atliekamas labai atsargiai, nes viskas yra itin miniatiūriška ir trapu. Atskirti augalėliai sodinami į atskirus vazonėlius ir toliau auginami didelės drėgmės sąlygomis, kol visiškai prisitaiko ir pradeda aktyviai augti. Šis metodas reikalauja daugiau kruopštumo, bet yra nepakeičiamas norint išsaugoti unikalias chimerų savybes.
Jaunų augalų priežiūra
Sėkmingai įsišaknijus ir atskyrus jaunus augalėlius, prasideda svarbus jų auginimo etapas. Jauniems augalams reikia ypatingo dėmesio ir stabilių sąlygų, kad jie sustiprėtų ir išaugtų į sveikus, gausiai žydinčius suaugusius augalus. Pirmąsias kelias savaites po atskyrimo juos geriausia laikyti didesnės drėgmės aplinkoje, pavyzdžiui, mini šiltnamyje ar po gaubtu. Tai padeda jiems lengviau adaptuotis ir kompensuoti dar silpną šaknų sistemą.
Apšvietimas jauniems augalams turi būti ryškus, bet išsklaidytas. Tiesioginiai saulės spinduliai gali greitai nudeginti jų gležnus lapelius. Idealiai tinka vieta ant rytinės palangės arba po fluorescencinėmis lempomis. Temperatūra turėtų būti stabili, apie 20-22 laipsnius Celsijaus, be staigių svyravimų ir skersvėjų. Šiluma yra svarbi greitam ir sveikam šaknų bei lapijos vystymuisi.
Laistyti jaunus augalus reikia labai atsargiai. Substratas turi būti nuolat šiek tiek drėgnas, bet jokiu būdu ne šlapias. Geriausia laistyti po nedaug, kai viršutinis sluoksnis pradeda džiūti. Vanduo turi būti minkštas ir kambario temperatūros. Patogiausia naudoti pipetę ar švirkštą, kad būtų galima tiksliai dozuoti vandenį ir nesušlapinti augalo centro, kur gali kauptis vanduo ir sukelti puvinį.
Tręšti jaunų augalų iškart po persodinimo nereikėtų. Pirmąjį tręšimą galima atlikti praėjus maždaug mėnesiui, kai augalas jau akivaizdžiai auga. Reikėtų naudoti labai silpną, maždaug ketvirtadaliu atskiestą subalansuotų trąšų tirpalą. Kai augalas paauga ir sustiprėja, tręšimo dažnumą ir koncentraciją galima palaipsniui didinti iki įprastos normos suaugusiam augalui.
