Siekiant išauginti sveikus, vešlius ir gausiai žydinčius lanksvų krūmus, būtina užtikrinti ne tik pakankamą drėgmės kiekį, bet ir subalansuotą mitybą. Kaip ir visi augalai, lanksvos reikalauja tam tikrų maistinių medžiagų, kurios yra gyvybiškai svarbios jų augimo, vystymosi ir dauginimosi procesams. Nors lanksvos nėra laikomos itin reikliomis tręšimui ir gali sėkmingai augti vidutinio derlingumo dirvoje, reguliarus ir tinkamai parinktas tręšimas gali ženkliai pagerinti jų dekoratyvumą, sustiprinti atsparumą ligoms ir nepalankioms aplinkos sąlygoms. Supratimas, kokių maistinių medžiagų ir kada lanksvoms labiausiai reikia, leidžia sodininkui efektyviai patenkinti augalo poreikius ir pasiekti geriausių rezultatų. Todėl tręšimas turėtų būti laikomas svarbia sudėtine visapusiškos lanksvų priežiūros dalimi.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos lanksvoms, yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinės masės, t. y. lapų ir ūglių, augimą. Pakankamas azoto kiekis užtikrina sodriai žalią lapijos spalvą ir spartų krūmo augimą. Fosforas yra būtinas šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir žydėjimui. Jis taip pat dalyvauja energijos perdavimo procesuose augale. Kalis stiprina augalo audinius, didina jo atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms, taip pat gerina žiedų kokybę ir spalvos intensyvumą.
Be šių trijų pagrindinių elementų, lanksvoms, nors ir mažesniais kiekiais, reikalingi ir kiti makroelementai, tokie kaip kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S), bei mikroelementai – geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B), cinkas (Zn) ir varis (Cu). Nors jų poreikis yra nedidelis, bet kurio iš šių elementų trūkumas gali sutrikdyti normalų augalo vystymąsi. Pavyzdžiui, geležies trūkumas dažnai pasireiškia lapų chloroze – jaunų lapų gyslų pageltimu, kai pačios gyslos lieka žalios. Dažniausiai mikroelementų trūkumas pasireiškia šarminėse dirvose, kur augalams sunkiau juos pasisavinti.
Maistinių medžiagų poreikis priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Jei lanksvos auginamos derlingoje, humusingoje dirvoje, kuri reguliariai praturtinama organinėmis medžiagomis (kompostu, perpuvusiu mėšlu), papildomo mineralinio tręšimo gali reikėti labai nedaug arba visai nereikėti. Tačiau jei dirvožemis yra skurdus, smėlingas ir greitai išplaunamas, reguliarus tręšimas tampa būtinas norint užtikrinti normalų augalo augimą. Prieš pradedant intensyviai tręšti, ypač jei kyla problemų dėl augalo augimo, rekomenduojama atlikti dirvožemio tyrimą, kuris tiksliai parodys, kokių maistinių medžiagų trūksta.
Svarbu ne tik aprūpinti augalą visomis reikalingomis medžiagomis, bet ir nepertręšti. Trąšų perteklius, ypač azoto, gali būti žalingesnis nei jų trūkumas. Per daug azoto skatina pernelyg vešlų, bet silpną ūglių augimą, augalas tampa jautresnis ligoms ir kenkėjams, o žydėjimas gali susilpnėti. Per didelės trąšų koncentracijos taip pat gali „nudeginti” augalo šaknis. Todėl visada būtina laikytis trąšų gamintojo nurodytų normų ir tręšimo rekomendacijų, atsižvelgiant į konkrečias augalo ir dirvožemio sąlygas.
Daugiau straipsnių šia tema
Tręšimo laikas ir periodiškumas
Optimalus tręšimo laikas yra glaudžiai susijęs su lanksvų augimo ciklu. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus vegetacijai, kai augalas pabunda po žiemos ramybės ir jam reikia daug energijos naujų ūglių, lapų ir žiedų formavimui. Ankstyvą pavasarį, nutirpus sniegui ir pradžiūvus dirvai, lanksvas galima patręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, kuriose vyrauja azotas, bet taip pat yra pakankamai fosforo ir kalio (pvz., NPK santykiu 20-10-10 arba panašiu). Trąšas geriausia išberti aplink krūmą, šiek tiek įterpti į dirvą ir gausiai palaistyti, kad jos ištirptų ir pasiektų šaknis.
Antrą kartą lanksvas galima tręšti vasaros pradžioje, prieš žydėjimą arba jo metu, ypač vasarą žydinčias veisles (pvz., japonines lanksvas). Šiam tręšimui tinka trąšos, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio, nes šie elementai skatina gausesnį ir ilgesnį žydėjimą. Azoto kiekis turėtų būti mažesnis, kad nebūtų skatinamas pernelyg didelis lapijos augimas žiedų sąskaita. Šis papildomas tręšimas padeda augalui atgauti jėgas po intensyvaus augimo pavasarį ir palaikyti dekoratyvumą visą vasarą.
Nuo vasaros vidurio, ypač liepos pabaigos ir rugpjūčio, lanksvų neberekomenduojama tręšti azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, kurie iki rudens nespėtų sumedėti ir pasiruošti artėjančiai žiemai. Tokie nesubrendę ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušaltų. Dėl šios priežasties vėlyvas tręšimas azotu gali ne sustiprinti, o susilpninti augalą.
Rudenį, ruošiant augalus žiemai, galima naudoti specialias rudenines trąšas, kuriose nėra azoto, o vyrauja fosforas ir kalis. Šie elementai padeda ūgliams geriau subręsti, stiprina šaknų sistemą ir didina bendrą augalo atsparumą šalčiui. Rudeninis tręšimas nėra būtinas, ypač jei dirvožemis yra pakankamai derlingas, tačiau skurdesnėse dirvose jis gali būti naudingas. Tręšti reikėtų rugsėjo arba spalio pradžioje, kad augalas spėtų pasisavinti maistines medžiagas iki dirva įšals.
Organinės ir mineralinės trąšos
Lanksvų tręšimui galima naudoti tiek organines, tiek mineralines trąšas, o geriausių rezultatų dažnai pasiekiama derinant abu šiuos tipus. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar durpės, yra labai vertingos, nes jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą. Jos didina humuso kiekį, daro dirvą puresnę, laidesnę orui ir vandeniui, aktyvina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos maistines medžiagas atpalaiduoja lėtai, todėl nėra pavojaus pertręšti ar nudeginti šaknis.
Kompostas yra viena geriausių organinių trąšų lanksvoms. Jį galima naudoti kaip mulčią, pavasarį paskleidžiant 3-5 cm storio sluoksniu aplink krūmą. Pamažu yrantis kompostas visą sezoną aprūpins augalą reikalingomis medžiagomis. Panašiai veikia ir gerai perpuvęs mėšlas. Svarbu naudoti tik visiškai perpuvusį mėšlą, nes šviežias gali nudeginti augalo šaknis. Organines trąšas geriausia įterpti į dirvą rudenį arba anksti pavasarį. Tai yra ilgalaikis investavimas į dirvožemio sveikatą ir derlingumą.
Mineralinės trąšos yra greito veikimo ir leidžia greitai aprūpinti augalą trūkstamais elementais. Jos yra koncentruotos, todėl jas naudoti reikia atsargiai, griežtai laikantis gamintojo nurodytų normų. Mineralinės trąšos skirstomos į paprastas (turinčias vieną maistinį elementą, pvz., amonio salietra – azotas) ir kompleksines (turinčias kelis elementus, pvz., NPK). Lanksvoms patogiausia naudoti kompleksines trąšas, skirtas dekoratyviniams krūmams, nes jose maistinių medžiagų santykis jau yra subalansuotas pagal augalo poreikius.
Derinant organines ir mineralines trąšas, galima pasiekti optimalių rezultatų. Pavyzdžiui, rudenį arba anksti pavasarį dirvą galima pagerinti kompostu ar perpuvusiu mėšlu, o pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui, papildomai patręšti nedideliu kiekiu greitai veikiančių kompleksinių mineralinių trąšų. Toks derinys užtikrins ir ilgalaikį dirvožemio derlingumo palaikymą, ir greitą maisto medžiagų tiekimą tada, kai augalui jų labiausiai reikia. Svarbiausia yra stebėti augalą – jo išvaizda (lapų spalva, augimo sparta, žydėjimo gausa) yra geriausias indikatorius, ar jam trūksta maistinių medžiagų.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumo simptomus. Vienas dažniausių požymių yra lapų spalvos pasikeitimas. Azoto trūkumas paprastai pasireiškia bendru lapų blyškumu, pageltimu (ypač senesnių, apatinių lapų), sulėtėjusiu augimu ir smulkiais, silpnais ūgliais. Krūmas atrodo negyvybingas, retas. Tokiu atveju augalą reikia patręšti greitai veikiančiomis azoto trąšomis.
Fosforo trūkumas pasitaiko rečiau, tačiau jam esant, lapai gali įgauti neįprastą tamsiai žalią ar net purpurinį atspalvį. Augimas būna labai lėtas, o žydėjimas – skurdus arba jo visai nėra. Šaknų sistema taip pat vystosi prastai. Pastebėjus tokius simptomus, reikėtų naudoti trąšas, kuriose yra didesnis fosforo kiekis (pvz., superfosfatą). Svarbu atminti, kad fosforas yra sunkiai pasisavinamas šaltoje ir rūgščioje dirvoje.
Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų pageltimu, vėliau parudavimu ir džiūvimu, tarsi jie būtų „apdeginti”. Šis simptomas pirmiausia pasirodo ant senesnių lapų. Augalas tampa mažiau atsparus sausrai ir ligoms. Tokiu atveju padėtų tręšimas kalio sulfatu ar kitomis kalio trąšomis. Medžio pelenai taip pat yra geras kalio ir kitų mikroelementų šaltinis.
Geležies trūkumas sukelia chlorozę, kuri pirmiausia paveikia jaunus lapus krūmo viršūnėje. Lapo audinys tarp gyslų tampa šviesiai geltonas ar net balkšvas, o pačios gyslos išlieka žalios, sudarydamos aiškų tinklelį. Ši problema dažniausiai kyla ne dėl geležies trūkumo dirvožemyje, o dėl to, kad augalas negali jos pasisavinti esant per aukštam dirvožemio pH (šarminėje dirvoje). Tokiu atveju reikia ne tik tręšti geležies chelatais (kurie yra lengvai pasisavinami), bet ir rūgštinti dirvožemį, pavyzdžiui, mulčiuojant jį spygliais, rūgščiomis durpėmis ar naudojant specialias dirvą rūgštinančias priemones.
Tręšimas atsižvelgiant į lanksvų rūšį
Nors bendri tręšimo principai tinka visoms lanksvoms, galima išskirti keletą niuansų, priklausančių nuo konkrečios rūšies ir jos žydėjimo laiko. Pavasarį žydinčios lanksvos, tokios kaip Vanhuto lanksva (Spiraea x vanhouttei) ar pilkoji lanksva (Spiraea x cinerea ‘Grefsheim’), žiedpumpurius krauna ant praėjusių metų ūglių. Joms ypač svarbus tręšimas iškart po žydėjimo. Šis tręšimas, kuriame yra subalansuotas NPK kiekis, suteikia augalui energijos auginti naujus, stiprius ūglius, kurie žydės kitą pavasarį. Pavasarinis tręšimas prieš žydėjimą taip pat naudingas, nes palaiko bendrą augalo gyvybingumą.
Vasarą žydinčios lanksvos, pavyzdžiui, populiariosios japoninės lanksvos (Spiraea japonica) veislės (‘Goldflame’, ‘Little Princess’, ‘Golden Princess’) ir Bumaldo lanksvos (Spiraea x bumalda), žiedus formuoja ant šiųmečių ūglių. Jų tręšimo režimas turėtų būti šiek tiek intensyvesnis. Svarbiausias tręšimas joms yra anksti pavasarį, po genėjimo. Gausus tręšimas kompleksinėmis trąšomis skatina greitą ir stiprų naujų ūglių augimą, nuo kurių priklausys vasaros žydėjimo gausa. Papildomas tręšimas fosforo ir kalio trąšomis prieš pat žydėjimą (birželio pradžioje) gali prailginti žydėjimo laiką ir padaryti žiedų spalvas ryškesnes.
Lanksvos, auginamos kaip gyvatvorės, reikalauja šiek tiek daugiau maistinių medžiagų nei pavieniai krūmai. Kadangi jos auga tankiai ir yra reguliariai karpomos, joms reikia daugiau resursų atsiauginti prarastą lapų ir ūglių masę. Gyvatvores rekomenduojama tręšti bent du kartus per sezoną: anksti pavasarį – kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, ir vasaros pradžioje – trąšomis, skirtomis palaikyti gerą būklę ir žydėjimą. Rudeninis tręšimas kalio ir fosforo trąšomis taip pat yra labai naudingas, kad gyvatvorė geriau peržiemotų.
Auginant lanksvas vazonuose ar konteineriuose, tręšimas tampa dar svarbesnis. Ribotame grunto kiekyje maistinės medžiagos greitai išnaudojamos ir išplaunamos laistant. Todėl vazonuose augančias lanksvas reikia tręšti reguliariai viso vegetacijos sezono metu, maždaug kas 2-4 savaites, naudojant skystas kompleksines trąšas, skirtas žydintiems augalams. Taip pat galima naudoti ilgalaikio veikimo trąšų granules, kurias įmaišius į substratą sodinimo metu, maistinės medžiagos atpalaiduojamos palaipsniui per visą sezoną.
