Dygliosios slyvos yra puikiai prisitaikiusios prie vidutinių platumų klimato ir pasižymi ypatingu atsparumu šalčiui. Šis laukinis augalas natūraliai auga vietovėse, kur žiemos būna gana atšiaurios, todėl suaugę, gerai įsitvirtinę krūmai dažniausiai peržiemoja be jokių problemų ir nereikalauja specialaus dengimo ar papildomos apsaugos. Jų genetinė sandara ir per tūkstantmečius išsivystę adaptacijos mechanizmai leidžia ištverti net ir didelius šalčius. Vis dėlto, jauni, neseniai pasodinti sodinukai, ypač pirmaisiais savo gyvenimo metais, gali būti jautresni žiemos negandoms, todėl tam tikros paruošiamosios priemonės gali padėti jiems sėkmingai peržiemoti ir pavasarį energingai pradėti naują vegetacijos sezoną.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vegetacijos periodo pabaigoje. Svarbu laiku nutraukti bet kokį tręšimą azoto trąšomis, paprastai tai daroma ne vėliau kaip liepos viduryje. Azotas skatina naujų ūglių augimą, o vėlyvą vasarą ar rudenį išaugę ūgliai nespėja sumedėti, lieka minkšti ir žoliniai. Tokie nesubrendę ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir per žiemą neišvengiamai nušąla, taip susilpnindami visą augalą. Vietoj azoto, rudenį naudinga patręšti fosforo ir kalio trąšomis, kurios skatina medienos brendimą ir didina augalo atsparumą šalčiui.
Rudenį, nukritus lapams, būtina atlikti sodo higienos darbus. Reikia kruopščiai sugrėbti ir sunaikinti visus lapus bei ant šakų likusius mumifikuotus vaisius. Tai svarbu ne tik kaip fitosanitarinė priemonė, naikinanti ligų sukėlėjus ir kenkėjus, bet ir kaip pasiruošimo žiemai dalis. Švarus pomedis užtikrina geresnę oro cirkuliaciją aplink kamieno pagrindą ir mažina puvinių riziką atlydžių metu. Be to, po lapų krūvomis mėgsta žiemoti pelės ir kiti graužikai, galintys apgraužti augalo žievę.
Vėlyvą rudenį, prieš pat dirvožemio įšalimą, labai naudinga atlikti gausų drėkinamąjį laistymą. Ši procedūra, dar vadinama drėgmės įkrovimu, padeda prisotinti dirvožemį vandens atsargomis. Drėgna žemė lėčiau ir ne taip giliai įšąla, o tai apsaugo šaknis nuo pažeidimų. Be to, augalas per žiemą, ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis, per kamieną ir šakas vis tiek garina tam tikrą kiekį drėgmės. Sukauptos vandens atsargos dirvožemyje padeda išvengti fiziologinės sausros žiemos pabaigoje, kai saulė jau šildo, o šaknys dar negali paimti vandens iš įšalusios žemės.
Jaunų sodinukų apsauga
Pirmaisiais metais po pasodinimo dygliųjų slyvų sodinukai yra labiausiai pažeidžiami. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi ir giliai įsiskverbusi į dirvą, todėl yra jautresnė giliam įšalui, ypač besniegėmis žiemomis. Siekiant apsaugoti šaknis, pomedį aplink jauną sodinuką reikėtų mulčiuoti. Tam puikiai tinka storas (apie 10-15 cm) durpių, komposto, pjuvenų, sausų lapų ar eglių šakų sluoksnis. Mulčias veikia kaip izoliacinė medžiaga, neleidžianti šalčiui prasiskverbti giliai į žemę.
Daugiau straipsnių šia tema
Svarbu mulčiuoti jau šiek tiek pašalus žemei, kad po mulčiu neįsiveistų pelės, kurios galėtų apgraužti sodinuko kamieną. Pavasarį, nutirpus sniegui ir atšilus orams, mulčio sluoksnį reikėtų šiek tiek atitraukti nuo kamieno, kad žemė greičiau įšiltų ir augalas galėtų pradėti vegetaciją. Paliktas per storas mulčio sluoksnis gali lėtinti šaknų aktyvavimąsi ir netgi sukelti kamieno pagrindo puvimą.
Jaunų medelių kamienai yra labai pažeidžiami ir dėl laukinių gyvūnų. Kiškiai ir stirnos žiemos metu, kai trūksta maisto, mielai graužia jaunų vaismedžių ir vaiskrūmių žievę. Apgraužus žievę aplink visą kamieną, augalas neišvengiamai žūsta. Norint to išvengti, jaunų dygliųjų slyvų kamienus būtina apsaugoti. Tam galima naudoti specialius plastikinius tinklus, nendrių demblius, gofruotą kartoną ar tiesiog aprišti kamieną keliomis eglių šakų eilėmis, prispaudžiant jas prie kamieno.
Kitas pavojus jauniems kamienams – temperatūriniai žievės plyšiai. Jie atsiranda žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai dieną saulė stipriai įšildo tamsią kamieno žievę, o naktį temperatūra staigiai nukrenta žemiau nulio. Dėl šių staigių svyravimų žievė plečiasi ir traukiasi, todėl gali atsirasti gilūs išilginiai įtrūkimai. Siekiant to išvengti, jaunų augalų kamienus rekomenduojama nubalinti specialiais baltais sodo dažais arba apvynioti balta agroplėvele ar popieriumi. Baltas paviršius atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui perkaisti.
Apsauga nuo sniego ir vėjo
Nors sniegas yra geriausia natūrali apsauga nuo šalčio, jo perteklius taip pat gali pridaryti žalos. Gausiai sningant, ypač esant šlapiam ir sunkiam sniegui, ant šakų gali susikaupti didelis jo kiekis. Dėl didelio svorio šakos gali lūžti, ypač jei krūmas yra plačiai išsikerojęs. Todėl po gausaus snygio rekomenduojama atsargiai nukratyti sniego perteklių nuo dygliųjų slyvų šakų. Tai daryti reikia atsargiai, kad nepažeistumėte trapių šakų.
Daugiau straipsnių šia tema
Sniegas taip pat gali būti pavojingas atlydžių metu. Dieną tirpstantis sniegas, o naktį vėl šąlantis, gali suformuoti storą ledo sluoksnį ant šakų ir aplink kamieno pagrindą. Ledas yra sunkus ir gali laužyti šakas, o ledas aplink kamieną gali trukdyti oro patekimui į šaknis ir sukelti pašutimą. Jei aplink kamieną susidaro didelė sniego krūva, atlydžio metu ją reikėtų šiek tiek atitraukti nuo kamieno, kad nesikauptų tirpsmo vanduo.
Atvirose, vėjuotose vietose augančias dygliąsias slyvas, ypač jaunas, gali neigiamai paveikti stiprūs, šalti žiemos vėjai. Vėjas ne tik didina šalčio poveikį, bet ir džiovina augalo audinius, skatindamas drėgmės garavimą iš šakų. Tai gali lemti ūglių apšalimą ir bendrą augalo dehidrataciją. Norint apsaugoti jaunus augalus nuo vėjo, galima iš vėjuotos pusės pastatyti laikinas užuovėjas iš agroplėvelės, maišelinio audinio ar eglių šakų.
Suaugę krūmai paprastai yra pakankamai tvirti, kad atlaikytų vėjo gūsius, tačiau jei auginate dygliąją slyvą kaip medelį su vienu kamienu, verta įsitikinti, ar jis tvirtai pririštas prie atraminio kuolo. Tai ypač svarbu pirmaisiais metais po pasodinimo. Tvirtas pririšimas neleidžia vėjui judinti kamieno ir taip pažeisti jaunų, besiformuojančių šaknų.
Pasiruošimas pavasariui
Žiemos pabaiga ir ankstyvas pavasaris yra kritinis laikotarpis, kai augalui tenka atlaikyti didžiausius iššūkius. Saulė kasdien šviečia vis skaisčiau ir ilgiau, tačiau naktimis dar dažnai pasitaiko stiprių šalnų. Kaip jau minėta, tai sukelia kamienų perkaitimo ir plyšinėjimo riziką. Todėl baltinimas ar apvyniojimas yra aktualus iki pat to laiko, kol nusistovi teigiama paros temperatūra ir nebelieka didelių svyravimų.
Ankstyvą pavasarį, kai sniegas jau nutirpęs, bet žemė dar įšalusi, saulė gali „apgauti” augalą. Viršutinė dalis pradeda busti, pumpurai brinkti, o šaknys dar negali paimti vandens. Tai sukelia jau minėtą fiziologinės sausros pavojų. Jei rudenį nebuvo atliktas drėkinamasis laistymas, o žiema buvo besniegė, šis pavojus ypač išauga. Tokiu atveju, esant galimybei, galima bandyti atitirpinti žemę aplink krūmą, palaistant ją drungnu vandeniu.
Pavasarį, kai nebelieka didelių šalčių pavojaus, reikia palaipsniui nuimti visas žiemos apsaugas. Pirmiausia nuimami aprišalai nuo kamienų, vėjalaužos. Mulčio sluoksnis atitraukiamas nuo kamieno, kad leistų žemei greičiau sušilti. Šį darbą geriausia atlikti apsiniaukusią dieną, kad augalas, per žiemą buvęs po danga, nepatirtų staigaus saulės šoko ir nudegimų.
Nuėmus apsaugas, atliekamas sanitarinis genėjimas. Atidžiai apžiūrimas visas krūmas ir išpjaunamos visos per žiemą apšalusios, nulūžusios, pažeistos ar ligotos šakos. Apšalusios šakos atpažįstamos iš patamsėjusios medienos pjūvyje. Pjaunama iki sveikos, gyvos medienos. Šis genėjimas ne tik pagerina estetinį vaizdą, bet ir skatina augalą leisti naujus, sveikus ūglius.
