Dygliosios slyvos maisto medžiagų poreikis ir tręšimas

Dygliosios slyvos yra plačiai vertinamos dėl savo minimalių reikalavimų dirvožemiui ir gebėjimo augti net ir skurdžiose, nederlingose vietose. Šis augalas yra puikiai prisitaikęs iš dirvožemio paimti visas jam reikalingas maistines medžiagas, todėl dažnu atveju papildomas tręšimas jam nėra būtinas. Vis dėlto, norint pasiekti maksimalų dekoratyvumą, spartesnį augimą ir gauti gausų bei kokybišką vaisių derlių, tikslingas tręšimas gali duoti puikių rezultatų. Subalansuotas maisto medžiagų tiekimas yra ypač svarbus jauniems augalams, auginamiems intensyvaus ūkininkavimo sąlygomis arba augantiems ypač nualintoje dirvoje.

Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos dygliosioms slyvoms, kaip ir daugumai kitų augalų, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – ūglių ir lapų vystymąsi. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi, žydėjimą ir vaisių mezgimąsi. Kalis didina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat gerina vaisių kokybę, jų skonį ir saugojimosi savybes. Be šių makroelementų, augalui taip pat reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip kalcis, magnis, siera, geležis, boras, kurie, nors ir mažesniais kiekiais, yra būtini normaliam augalo vystymuisi.

Geriausias būdas aprūpinti dygliąsias slyvas visomis reikalingomis medžiagomis – naudoti organines trąšas. Kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar žaliosios trąšos ne tik lėtai atpalaiduoja maistines medžiagas, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo humuso kiekį, skatina mikroorganizmų veiklą ir gerina vandens bei oro režimą. Organines trąšas geriausia įterpti rudenį, perkasinėjant žemę aplink krūmą, arba pavasarį, paskleidžiant jas mulčio pavidalu. Taip augalas bus aprūpintas maisto medžiagomis visam sezonui.

Mineralinės trąšos taip pat gali būti naudojamos, ypač jei pastebimi aiškūs tam tikrų elementų trūkumo požymiai. Pavyzdžiui, azoto trūkumą išduoda lėtas augimas ir blyškūs, gelsvi lapai, o kalio trūkumą – lapų kraštų džiūvimas. Naudojant mineralines trąšas, svarbu griežtai laikytis gamintojo rekomendacijų, nes per didelė jų koncentracija gali nudeginti šaknis ir pakenkti augalui. Geriausia rinktis kompleksines trąšas, skirtas vaismedžiams ir vaiskrūmiams, kuriose maisto medžiagų santykis yra subalansuotas.

Tręšimas sodinimo metu

Tinkamas dirvožemio paruošimas ir tręšimas sodinimo metu yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą dygiosios slyvos prigijimą ir tolimesnį augimą. Kadangi šis augalas vienoje vietoje augs daugelį metų, verta investuoti laiką ir pastangas į sodinimo duobės paruošimą. Gerai paruošta duobė aprūpins jauną augalą maisto medžiagų atsargomis keleriems metams į priekį, kol jo šaknų sistema pakankamai išsiplės.

Kasant sodinimo duobę, viršutinį, derlingesnį dirvožemio sluoksnį reikėtų atidėti į vieną pusę, o apatinį, nederlingą – į kitą. Į duobės dugną rekomenduojama dėti gerai perpuvusio mėšlo, komposto ar durpių. Šios organinės medžiagos ne tik praturtins dirvožemį, bet ir pagerins jo struktūrą bei drėgmės sulaikymo savybes. Ant organinių trąšų sluoksnio reikėtų užberti šiek tiek žemės, kad jauno sodinuko šaknys tiesiogiai nesiliestų su koncentruotomis trąšomis.

Sodinuką užpilant, viršutinį, derlingesnį žemės sluoksnį, atidėtą kasant duobę, reikėtų sumaišyti su papildomomis trąšomis. Į šį mišinį galima įdėti kibirą komposto, saują medžio pelenų (kurie yra puikus kalio ir mikroelementų šaltinis) ir, jei dirvožemis labai skurdus, šiek tiek kompleksinių mineralinių trąšų su didesniu fosforo kiekiu, kuris skatina šaknų augimą. Svarbu vengti šviežio mėšlo ir didelių azoto trąšų dozių sodinimo metu, nes tai gali nudeginti jaunas šaknis.

Gerai paruošus sodinimo duobę, papildomai tręšti augalo pirmaisiais ar net antraisiais metais dažniausiai nereikia. Augalas naudos tas maisto medžiagas, kurios buvo įterptos sodinimo metu. Perteklinis tręšimas šiuo laikotarpiu gali netgi pakenkti, skatindamas pernelyg vešlų antžeminės dalies augimą, kol šaknų sistema dar nėra pakankamai tvirta. Pirmasis tręšimas po sodinimo turėtų būti atliekamas tik tada, kai matomas akivaizdus augalo maisto medžiagų poreikis.

Pavasarinis tręšimas

Pavasaris yra svarbiausias laikas tręšti dygliąsias slyvas, nes būtent šiuo metu, prasidedant vegetacijai, augalas intensyviausiai auga ir jam labiausiai reikia maisto medžiagų. Pavasarinis tręšimas turėtų būti orientuotas į augimo skatinimą, todėl svarbiausias elementas yra azotas. Jis būtinas naujų ūglių, lapų ir žiedpumpurių formavimuisi. Tręšti reikėtų anksti pavasarį, vos tik nutirpus sniegui ir pradžiūvus žemei, dar prieš pumpurų brinkimą.

Geriausias pasirinkimas pavasariniam tręšimui yra organinės trąšos. Aplink krūmą galima paskleisti komposto, perpuvusio mėšlo ar biohumuso sluoksnį ir jį sekliai įterpti į dirvą. Organinės trąšos lėtai išskiria maistines medžiagas, todėl augalas jomis aprūpinamas palaipsniui, viso vegetacijos periodo metu. Tai yra saugesnis ir tvaresnis tręšimo būdas, lyginant su greito veikimo mineralinėmis trąšomis.

Jei organinių trąšų neturite arba augalas atrodo nusilpęs, galima naudoti mineralines trąšas. Pavasarį tinka amonio salietra, karbamidas arba kompleksinės trąšos, kuriose vyrauja azotas. Trąšas reikia išberti tolygiai aplink krūmą, vainiko projekcijos plote, vengiant jų patekimo ant kamieno. Po tręšimo dirvą reikėtų supurenti ir, jei nėra lietaus, palaistyti, kad trąšos ištirptų ir pasiektų šaknis. Svarbu neviršyti rekomenduojamų normų, nes azoto perteklius gali paskatinti per vešlų augimą, kuris bus neatsparus ligoms ir šalčiui, o taip pat gali neigiamai paveikti žydėjimą ir derėjimą.

Jaunus, dar nederančius augalus galima tręšti tik azoto trąšomis, siekiant paskatinti greitesnį vainiko formavimąsi. Tačiau derančius krūmus būtina tręšti kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra ir fosforo bei kalio. Šie elementai yra būtini gausiam žydėjimui, vaisių užmezgimui ir kokybiškam derliui. Pavasarinis tręšimas padeda tvirtus pamatus visam ateinančiam sezonui.

Tręšimas vasarą ir rudenį

Vasaros metu, ypač po žydėjimo ir vaisių mezgimosi, dygliųjų slyvų tręšti azoto trąšomis paprastai neberekomenduojama. Azotas skatina ūglių augimą, o vasaros antroje pusėje augalas jau turėtų lėtinti augimą ir ruoštis žiemai. Per vėlai patręšus azotu, jauni ūgliai nespėja sumedėti ir žiemą gali apšalti. Tačiau, jei augalas atrodo nusilpęs, lapai gelsta, galima atlikti papildomą tręšimą per lapus, nupurškiant silpnu karbamido tirpalu su mikroelementais. Tai greitas būdas aprūpinti augalą reikalingomis medžiagomis, nepertręšiant dirvožemio.

Vasarą, vaisių augimo metu, augalui ypač reikia kalio ir fosforo. Šie elementai prisideda prie vaisių dydžio, spalvos, skonio ir cukrų kaupimosi. Jei pastebite, kad derlius menkas, o vaisiai smulkūs, galima patręšti kalio sulfatu ar superfosfatu. Taip pat puikus kalio šaltinis yra medžio pelenai. Juos galima tiesiog išbarstyti aplink krūmą ir įterpti į dirvą arba pasigaminti pelenų ištrauką ir ja palaistyti augalą.

Rudeninis tręšimas yra ne mažiau svarbus nei pavasarinis. Jo tikslas – ne skatinti augimą, o padėti augalui sukaupti maisto medžiagų atsargas žiemai, sustiprinti jo atsparumą šalčiui ir paruošti pagrindus kitų metų derliui. Rudenį naudojamos trąšos, kuriose nėra azoto, o dominuoja fosforas ir kalis. Šios trąšos skatina šaknų sistemos vystymąsi ir ūglių medėjimo procesus.

Geriausias laikas rudeniniam tręšimui yra rugsėjo mėnuo, po derliaus nuėmimo. Aplink krūmą galima išbarstyti fosforo-kalio trąšų (pavyzdžiui, superfosfato ir kalio sulfato) ir įkasti jas į dirvą. Taip pat rudeninis tręšimas yra puikus metas įterpti organines trąšas – kompostą ar perpuvusį mėšlą. Per žiemą jos lėtai irs ir pavasarį, prasidėjus vegetacijai, augalas jau turės lengvai prieinamų maisto medžiagų.

Maisto medžiagų trūkumo požymiai

Nors dygliosios slyvos yra nereiklios, kartais, ypač augant labai skurdžioje dirvoje, joms gali pradėti trūkti tam tikrų maisto elementų. Svarbu laiku atpažinti šiuos trūkumo požymius, kad būtų galima imtis atitinkamų priemonių. Vienas iš dažniausių yra azoto trūkumas. Jo pagrindiniai simptomai – lėtas augimas, smulkūs, blyškiai žali ar net gelsvi lapai. Pirmiausia pradeda gelsti senesni, apatiniai lapai. Tokiu atveju augalą reikia patręšti azoto turinčiomis trąšomis.

Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau. Jo trūkstant, lapai tampa neįprastai tamsiai žali, su violetiniu ar purpuriniu atspalviu, ypač lapų kraštai ir gyslos. Augimas sulėtėja, vėluoja žydėjimas, o vaisiai mezgasi prastai. Šią problemą galima išspręsti patręšus augalą superfosfatu ar kitomis fosforo trąšomis. Svarbu žinoti, kad fosforą augalai sunkiau pasisavina rūgščioje dirvoje, todėl kartais gali prireikti ir dirvožemio kalkinimo.

Kalio trūkumas yra gana dažna problema. Pirmasis jo požymis – lapų kraštų džiūvimas, tarsi jie būtų apdeginti. Lapų kraštai pagelsta, vėliau paruduoja ir susisuka. Augalas tampa mažiau atsparus ligoms ir sausrai. Papildyti kalio atsargas galima naudojant kalio sulfatą, kalimagneziją ar medžio pelenus. Kalio trūkumas ypač dažnas lengvose, smėlingose dirvose, iš kurių šis elementas greitai išplaunamas.

Mikroelementų trūkumas taip pat gali sukelti įvairius simptomus. Pavyzdžiui, geležies trūkumas sukelia chlorozę, kai lapų gyslos lieka žalios, o audinys tarp jų pagelsta. Tai dažniausiai pasireiškia ant jaunų lapų. Magnio trūkumo atveju chlorozė atsiranda ant senesnių lapų, tarp gyslų atsiranda geltonos ar oranžinės dėmės. Pastebėjus mikroelementų trūkumo požymius, efektyviausia yra purkšti augalą per lapus specialiomis trąšomis, kuriose yra atitinkamų mikroelementų chelatų formoje, nes taip jie greičiausiai pasisavinami.